Buvo kokia šešta valanda ryto, ne daugiau. Saulė dar tiktai kilo virš horizonto, apsiūkusiame danguje ir sniege po kojomis išsiliejo rausvos aušros drūžės. Kivrina dar spėjo pastebėti siaurame praėjime dingstančio Rošo nugarą — jis dideliais žingsniais žirgliojo į pievą. Kivrina susisupo į antklodę ir nuskubėjo jam iš paskos.
Prievaizdo karvė buvo įsitaisiusi praėjime; įbrukusi galvą pro kiaulių aptvaro plyšį, ji pešė šieno likučius. Užjutęs Kivriną, gyvulys pakėlė galvą ir sumūkė.
— Šiū, pasitrauk! — riktelėjo Kivrina suplodama delnais, bet karvė tik ištraukė galvą iš pinučių tvoros plyšio ir mykdama žengė artyn.
— Neturiu kada dabar tavęs melžti, — mestelėjo Kivrina ir, pastūmusi gyvulio pasturgalį, prasibrovė į kitą pusę.
Kol pasivijo tėvą Rošą, šis jau buvo beveik pasiekęs pievos vidurį.
— Kas atsitiko? Negali pasakyti? — sušniokštė ji, tačiau Rošas nesustojo, net nepažvelgė į ją. Pasuko prie kapų eilės pievoje. Ak štai kas, lengviau atsikvėpė Kivrina. Tikriausiai prievaizdas susibaudę laidoti sūnų pats, be kunigo.
Mažasis kapelis jau buvo užkastas, virš jo kūpsojo kaugė suverstų snieguotų žemių. Prievaizdas buvo užbaigęs kasti kapą Rozemundai ir net iškasęs dar vieną — didesnį. Iš jo kyšojo kastuvo, atremto į kraštą, kotas.
Rošas nė nesiartino prie Lefriko kapo. Iškart sustojo prie naujausiojo ir pasakė tokiu pat priblokštu balsu:
— Kaip tik ėjau kalbėti rytinių maldų…
Kivrina priėjo arčiau ir dirstelėjo į kapą.
Matyt, prievaizdas bandė užsikasti kastuvu, bet šis ankštoje duobėje pasirodė pernelyg gremėzdiškas, tad prievaizdas atrėmė jį į duobės galą, ir ėmė versti ant savęs žemes rankomis. Sustingusiame jo kumštyje taip ir liko didelis kietas grumstas.
Jo kojos buvo beveik visai užpiltos, dėl ko jis atrodė kone nepadoriai — beveik kaip gulintis vonioje.
— Reikia deramai jį užkasti, — ištarė Kivrina ir siekė kastuvo.
Rošas papurtė galvą.
— Juk tai šventinta žemė, — lyg apdujęs ištarė jis, ir tik dabar Kivrina susizgribo: jis mano, kad prievaizdas nusižudė.
Juk tai visai nesvarbu, dar spėjo pagalvoti ji, ir čia pat suprato, kad Rošas, nepaisant nieko, nepaisant visų vienas po kito griūvančių siaubų, vis dar tebetiki Dievą. Prievaizdąjis rado eidamas į bažnyčią rytinių maldų, ir netgi jei visi jie išmirtų, jis ir toliau kalbėtų deramus poterius — ir jam nė į galvą nešautų, kad jo maldos tokiu momentu atrodo keistokai.
— Tai liga kalta, — pasakė Kivrina, nors nebuvo visiškai tuo tikra. — Septiseminis maras. Užnuodija kraują.
Rošas nieko nesuprasdamas tik pažvelgė į ją.
— Tikriausiai jis susirgo kasdamas ir įgriuvo, — bandė aiškinti ji.
— Septiseminis maras užnuodija smegenis. Sujaukia protą. Jis pats nebesuprato, ką darąs.
— Kaip ledi Imeina, — atsakė Rošas — kone džiugiai.
Jam visai nesinori laidoti jo už kapinių tvoros, pagalvojo Kivrina. Nepaisant viso tikėjimo.
Ji padėjo Rošui šiek tiek ištiesinti prievaizdo kūną, nors šis buvo jau sustingęs. Jie net nebandė jo iškelti ar į ką nors suvynioti. Rošas juodo audeklo skiaute pridengė numirėlio veidą, ir abu pasikeisdami ėmėsi užpylinėti duobę. Sušalusios žemės grumstai barškėjo kaip akmenys.
Rošas nebėjo į bažnyčią apeiginių drabužių ar mišiolo. Jis pastovėjo pirmiausia prie Lefriko kapo, paskui — prie prievaizdo, sukalbėjo maldas už mirusius. Kivrina stovėjo greta jo suglaudusi delnus ir galvojo: jam iš tikrųjų maišėsi galvoje. Jis palaidojo žmoną ir šešis savo vaikus, palaidojo beveik visus, kuriuos šioje žemėje pažinojo, ir net jeigu jis nekarščiavo, jei tyčia susirangė kape laukti, kol mirtinai sušals, vis vien jį nužudė maras.
Jis nenusipelnė savižudžio kapo. Tiesa, nenusipelnė ir jokio kito kapo, galvojo Kivrina. Jis turėjo drauge su mumis iškeliauti į Škotiją… Ir staiga ją net apėmė siaubas nuo netikėtai plūstelėjusios džiaugsmo bangos.
Juk dabar mes galime nedelsdami iškeliauti į Škotiją, pagalvojo ji, žiūrėdama į kapą, kurį prievaizdas buvo iškasęs Rozemundai. Rozemundą pajėgs joti asilu, o mudu su Rošu nešime maistą ir antklodes. Ji užvertė galvą ir pažvelgė į dangų. Dabar, kai saulė buvojau patekėjusi, debesys kiek praskydo, atrodė, kad labiau įdienojus gali ir visai prasigiedryti. Jeigu iškeliautume šįryt, pagalvojo ji, iki vidudienio įveiktume mišką ir išeitume į Oksfordo — Bato kelią. O nakčiai užslenkant galbūt pasiektume ir vieškelį į Jorką.
— Agnus Dei, qui tollis peccata mundi, — meldėsi Rošas, — dona eis reąuiem.
Reikia pasiimti avižų asilui, galvojo Kivrina, ir kirvį, kad galėtume pasikapoti malkų. Ir antklodžių.
Rošas kalbėjo paskutines maldas.
— Dominus vobiscum et cum spiritu tuo, — užbaigė jis. — Reąuiescat in pace. Amen. — Jis nužingsniavo bažnyčios link — skambinti varpu.
Tam nebėra laiko, pagalvojo Kivrina ir nuskubėjo į dvarą. Kol Rošas paskambins varpais mirusiesiems, ji juk gali surinkti didumą daiktų. O paskui atskleisianti jam savo planą tegul jis sukraus nešulius ant asilo, ir tada jie iškeliaus. Reikės pasiimti šiek tiek anglių — pradžiai, bus lengviau užsikurti laužą. Bus galima pasinaudoti Imeinos gyduolių dėžute.
Ji grįžo į menę. Rozemundą vis dar tebemiegojo. Tai gerai. Nebuvo jokios prasmės žadinti ją anksčiau, nei jie bus visiškai pasiruošę kelionei. Pratykinusi pro miegančią mergaitę, Kivrina susirado Imeinos dėžutę ir ją ištuštino. Paskui padėjo greta ugniavietės ir buvo jau beeinanti į virtuvę.
— Aš pabudau, o tavęs nebuvo, — prašneko Rozemundą. Ji jau sėdėjo guolyje. — Išsigandau, kad išėjai visiems laikams.
— Mes iškeliaujame visi, — pasakė Kivrina. — Trauksime į Škotiją. — Ji priėjo prie mergaitės. — Tau reiktų kuo geriau pailsėti prieš kelionę. O aš netrukus grįšiu.
— Kur eini? — paklausė Rozemundą.
— Tik iki virtuvės. Gal tu alkana? Atnešiu tau košės. O dabar gulk ir ilsėkis.
— Man nepatinka būti vienai, — pasakė Rozemundą. — Gal pasėdėtum su manim truputėlį?
Tam aš neturiu laiko, pagalvojo Kivrina.
— Juk einu tik į virtuvę. Be to, netoliese yra ir tėvas Rošas. Negi negirdi jo? Jis skambina varpu. Užtruksiu tik kelias minutėles. Gerai? — Ji linksmai nusišypsojo Rozemundai, ir ši nenoriai linktelėjo. — Aš tikrai labai greitai grįšiu.
Kivrina kone tekina išlėkė laukan. Rošas vis dar skaičiavo laidotuvių dūžius, varpas gaudė lėtai, ritmingai. Paskubėk, tylomis tarė jam Kivrina, mes tikrai neturime daug laiko. Ji išnaršė virtuvę, maistą kraudama ant stalo. Aptiko sūrio galvą ir daugybę užsilikusių papločių — šiuos tarsi lėkštes rietuve sukrovė į pakulinį maišą, ant viršaus užritino sūrį ir išnešė viską prie šulinio.
Rozemundą stovėjo namo tarpduryje, įsikibusi staktos.
— Ar negalėčiau pasėdėti su tavim virtuvėje? — paklausė ji. Buvo apsivilkusi suknelę, apsiavusi batus, bet vis vien jau drebėjo žvarbiame ore.
— Pernelyg šalta, — paprieštaravo Kivrina, skubindamasi prie jos. — Be to, tau reikia ilsėtis.
— Kai tu išeini, man iškart atrodo, kad nebegrįši, — pasiskundė mergaitė.
— Aš juk čia pat, — atsakė Kivrina, bet vis tik įėjo vidun ir atnešė Rozemundos apsiaustą bei visą glėbį kailių.
— Štai, sėskis čia, ant slenksčio, — pasakė. — Galėsi žiūrėti, kaip aš kraunu daiktus. — Ji užmetė apsiaustą Rozemundai ant pečių, aptūlojo ją kailiais — pasodino tarytum lizde. — Gerai?