Ties kaklu prie Rozemundos apsiausto vis dar tebebuvo prisegta sero Bloeto dovanotoji segė. Mergaitė apčiupinėjo segę, laibi jos pirštai vos vos drebėjo.
— Ar mes keliausime į Koursį? — paklausė ji.
— Ne, — atsakė Kivrina ir, paėmusi segę, pati ją prismeigė iš naujo. Io suiicien lui darni amo. Tu esi čia vietoj mano mylimo draugo. — Trauksime į Škotiją. Ten būsime saugūs nuo maro.
— Kaip manai, ar maras nužudė mano tėtį?
Kivrina sudvejojo.
— Mama sakė, kad jis tik užgaišo kelyje, o gal dėl kokios nors priežasties negalėjo atvykti. Sakė, kad galbūt susirgo mano broliai; tėtis laukia, kol jie pasveiks, tada atvyks visi.
— Gali būti ir taip, — pasakė Kivrina, kamšydama kailį po Rozemundos kojomis. — Mes paliksime jam laišką, kad jis žinotų, kur mes iškeliavome.
Rozemundą papurtė galvą.
— Jeigu būtų gyvas, jis tikrai būtų atvykęs manęs pasiimti.
Kivrina lovatiese apsiautė liesus Rozemundos pečius.
— Turiu sukrauti maisto atsargas kelionei, — švelniai pasakė.
Rozemundą linktelėjo, ir Kivrina vėl patraukė į virtuvę. Prie sienos ji rado atremtą maišą svogūnų ir dar vieną — su obuoliais. Šie buvo suvytę, dauguma — nuberti rudomis dėmelėmis, bet Kivrina vis vien išvilko maišą laukan. Obuolių bent jau nereikės virti, o artėjant pavasariui, jiems visiems ims trūkti vitaminų.
— Gal nori obuolio? — šūktelėjo ji Rozemundai.
— Taip, — atsakė ši.
Kivrina išrausė maišą, ieškodama kietesnio, nesusiraukšlėjusio obuolio. Ištraukė iš paties dugno visai gražų, žalią, raudonpusį, nuvalė į savo odines kelnes ir padavė Rozemundai. Nejučia net šyptelėjo pagalvojusi, koks gaivus jai būtų atrodęs obuolys, jei būtų gavusi jo paragauti, kai gulėjo karščiuodama.
Tačiau vos kartą krimstelėjusi, Rozemundą, regis, prarado norą graužti toliau. Atsilošusi ji atsirėmė į durų staktą ir tykiai užsižiūrėjo į dangų, klausydamasi ritmingo tėvo Rošo varpo gausmo.
Kivrina kibo rūšiuoti obuolius, atrinkinėdama tuos, kuriuos vertėjo pasiimti, svarstydama, kiek įstengs panešti asilas. Nevalia užmiršti paimti jam avižų. Žolės pakeliui nerasi, bet, pasiekus Škotiją, šen ten gal pasitaikys šilinių viržių, kuriuos gyvulys galbūt galės ėsti. Užtat neštis vandens tikrai neverta. Upeliukų šiame krašte gurga tiek ir tiek. Vis dėlto reikia pasiimti puodą vandeniui virinti.
— Taviškiai taip ir neatvyko tavęs ieškoti, — pasakė Rozemunda.
Kivrina pakėlė akis. Mergaitė sėdėjo atsirėmusi į durų staktą, su obuoliu rankoje.
Kurgi ne, atvyko, pagalvojo Kivrina. Tik aš nenuėjau su jais susitikti.
— Ne, — atsakė ji.
— Kaip manai, ar ir juos išžudė maras?
— Ne, — atsakė Kivrina. Ir pagalvojo: man bent jau nereikia jaudintis, kad jie ten kažkur miršta ar guli bejėgiai ligos patale. Aš bent jau galiu žinoti, kad visi jie sveiki gyvi.
— Kai persikelsiu gyventi pas serą Bloetą, būtinai papasakosiu jam, kaip tu mums padėjai, — pasakė Rozemundą. — Paprašysiu jo, kad leistų man pasilikti su savimi tave ir tėvą Rošą. — Ji išdidžiai kilstelėjo galvą. — Aš turiu teisę turėti savų patarnautojų ir savą kapelioną.
— Ačiū, — labai rimtai padėkojo Kivrina.
Ji pastatė maišą su atrinktais obuoliais greta to, į kurį sukrovė duoną ir sūrį. Varpas nutilo, bet gaudesio aidas vis dar sklido žvarbiame ore. Kivrina paėmė kibirą ir nuleido į šulinį. Ketino išvirti košės ir įjąpripjaustyti prastesniųjų obuolių. Visi galės sočiai privalgyti prieš kelionę.
Rozemundos obuolys nusirito pro jos kojas, pasiekė šulinio rentinį ir sustojo. Kivrina pasilenkė jo pakelti. Jis buvo tik vos vos prakąstas — mažytis baltas įtrūkis pavytusioje raudonoje odelėje. Kivrina nušluostė obuolį į odinukės skverną.
— Numetei obuolį, — pasakė ji ir atsigręžė grąžinti jo Rozemundai.
Mergaitės ranka vis dar tebebuvo ištiesta, tarsi ji būtų palinkusi gaudyti nukritusio obuolio.
— Ak, Rozemundą, — ištarė Kivrina.
Mudu su tėvu Rošu iškeliaujame į Škotiją. Ko gero, nėra jokios prasmės jums to sakyti, kadangi jūs niekada nebeišgirsite mano įrašytų pasakojimų, bet ką gali žinoti, žiūrėk, vieną gražią dieną kas nors dar ims ir suklups, užkliuvęs už viržynuose besimėtančio įrašymo prietaisėlio, o gal ponia Montoja, užbaigusi kasinėjimus Skendgeite, persikels į kokią nors radimvietę šiaurės Škotijoje — o jeigu iš tikrųjų taip ir atsitiktų, norėčiau, kad sužinotumėte, kas nutiko mums.
Žinau, bėgti — turbūt pati blogiausia išeitis iš visų įmanomų, bet aš būtinai turiu iškrapštyti iš čia tėvą Rošą. Visas dvaras knibždėte knibžda maro bakterijų — patalynė, drabužiai, pats oras — o ir žiurkių visur laksto gausybė. Vieną mačiau net bažnyčioje, kai buvau nuėjusi atnešti tėvo Rošo albos ir stulos Rozemundos laidotuvėms. O net jei viso to nepakaktų, kad jis užsikrėstų, maras vis vien siaučia visur aplinkui. O aš niekaip neįtikinsiu jo pasilikti čia. Jis tikrai veršis traukti ten, kur yra sergančiųjų, ir jiems padėti.
Trauksime vengdami didesnių kelių, nė nosies nekišime į kaimus. Maisto turime gerai savaitei, o kai atsargos išseks, būsime nukeliavę jau pakankamai toli į šiaurę, kad galėčiau nusipirkti valgio kokiame nors miestelyje. Dvasininkas su savimi turėjo maišą sidabro. Taigi, nesirūpinkite. Mums viskas bus gerai. Kaip pasakytų ponas Gilkraistas, „aš ėmiausi visų įmanomų apsaugos priemonių”.
32
Apokaliptiška — taikliau ir neapibūdinsi vien pačios minties, kad jam galbūt dar pavyks išgelbėti Kivriną, galvojo Danvortis. Kol Kolinas parbogino jį atgal į palatą, jis nusivarė galutinai, vėl ėmė kilti temperatūra.
— Ilsėkitės, — pasakė vaikinukas, padėdamas jam atsigulti. — Jeigu ketinate gelbėti Kivriną, jums nieku gyvu negalima atkristi.
— Man reikia pasikalbėti su Badriu, — atsiliepė Danvortis. — Ir su Finču.
— Viskuo pasirūpinsiu, — pažadėjo Kolinas ir išgaravo.
Danvorčio laukė nelengva užduotis: kaip nors išsireikalauti, kad juodu su Badriu išrašytų iš ligoninės, be to, reikės pasirūpinti ir skubia medicinine pagalba laboratorijoje — tam atvejui, jei paaiškėtų, kad Kivrina serga. Jam pačiam reikės pasiskiepyti nuo maro. Kažin, kiek reikia laiko, kad skiepai taptų efektyvūs? — susimąstė Danvortis. Merė sakė visas skiepijimo procedūras atlikusi Kivrinai tada, kai šiai ligoninėje buvo implantuotas įrašinėjimo prietaisėlis. Vadinasi — dvi savaitės prieš perkėlimą, bet juk gali būti, kad skiepas sukuria organizmo atsparumą ligai ir greičiau.
Atėjo seselė pamatuoti jam temperatūros.
— Baigiasi mano pamaina, — pranešė ji, žiūrinėdama juostelę su rodmenimis.
— Kažin, kada galėčiau išsirašyti iš ligoninės? — paklausė Danvortis.
— Jau norite išsirašyti iš ligoninės? — nustebo ji. — Dievulėliau! Panašu, kad iš tikrųjų geriau jaučiatės.
— Iš tikrųjų geriau, — patvirtino jis. — Tai kada?
Ji suraukė kaktą.
— Sustiprėti tiek, kad įstengtum kartą kitą pereiti koridorių — tai vienas dalykas, o visiškai pasveikti, kad galėtum keliauti namo — tai jau visai kas kita. — Ji patvarkė lašelinę. — Ko jau ko, o pervargti jums tikrai nereikėtų.
Ji išėjo, o po kelių minučių grįžo Kolinas — su Finču ir knyga apie Viduramžius.