— Pamaniau: šito jums, ko gero, prireiks — kostiumams ir kitiems dalykams, — Vaikinukas dunkstelėjo knygą Danvorčiui ant kojų. — Lekiu Badrio, — pridūrė jis ir išgaravo.
— Atrodote tikrai žymiai geriau, pone, — pasakė Finčas. — Labai džiaugiuosi. Tiesą pasakius, Baliole labai jūsų pasigendame. Ir vis per tą ponią Gadson. Ji kaltina Baliolą pakirtus Viljamo sveikatą. Tvirtina, neva epidemijos įtampa drauge su perdėtais reikalavimais skaityti Petrarką visai palaužė trapią jo sveikatą. Ji grasina kreiptis su skundu į patį Istorijos fakulteto dekaną.
— Pasakyk jai: tegul tik kreipiasi, palinkėsiu jai kuo puikiausios kloties. Gal jai pavyks surasti kažkur Škotijoje užsislėpusį Besingeimą, — atsakė Danvortis. — O kol kas skubiai išsiaiškink, kiek laiko prieš tikėtiną kontaktą su buboninio maro užkratu reikėtų skiepytis, kad skiepai būtų efektyvūs, ir dar, noriu, kad paruoštam laboratoriją perkėlimui.
— Šiuo metu mes įsirengę ten sandėlį, — atsakė Finčas. — Iš Londono jau gavome kelias siuntas, tik štai nė vienoje jų nebuvo tualetinio popieriaus, nors aš primygtinai prašiau…
— Perkraustyk viską į valgyklą, — nutraukė Danvortis. — Noriu, kad paruoštam laboratoriją kaip įmanoma greičiau.
Kolinas alkūne pastūmė duris ir įrito vidun Badrį, kita ranka bei keliu prilaikydamas duris, kad neužsitrenktų.
— Teko pavargti, kol prasmukome pro palatos seselę, — uždusęs sušniokštė vaikinukas ir pristūmė vežimėlį prie lovos.
— Norėčiau… — pradėjo Danvortis ir užsikirto, vos pažvelgęs į Badrį. Ne, neįmanoma. Beviltiška užmačia. Šitokios būklės Badris tikrai neįstengs aptarnauti tinklo. Atrodė visiškai išsekęs, turbūt jį nuvargino jau vien kelionė vežimėliu iš vienos palatos į kitą. Jis gniaužė chalato kišenę taip pat, kaip anąsyk — dirželį.
— Mums reikės dviejų RTN, šviesos matuoklio ir tinklų sąsajos, — prašneko Badris; jo balsas buvo silpnas, jame irgi skambėjo begalinis nuovargis, tačiau nevilties gaidelės buvo negrįžtamai išnykusios. — Ir dar reikės leidimų: ir perkėlimui, ir žmogaus iš ten pargabenimui.
— O kaip tie protestuotojai, kurie būriavosi prie Brasenozės vartų? — paklausė Danvortis. — Gal jie mėgins sukliudyti perkėlimui?
— Ne, — atsakė Kolinas. — Dabar jie persimetė prie Nacionalinio Paveldo būstinės. Reikalauja nutraukti kasinėjimus ir izoliuoti radimvietę.
Na ir gerai, pagalvojo Danvortis. Dabar Montoja bus pernelyg užsiėmusi, kad kištųsi — mūru stos ginti šventoriaus. Jai nebebus kada ieškoti Kivrinos prietaisėlio.
— Ko dar reikės? — paklausė jis Badrio.
— Izoliuotos atminties bloko — ir dar vieno, dubliuojančio, atsarginei kopijai. — Jis išsitraukė iš kišenės lapelį popieriaus ir pažvelgė į jį. — Dar reikės nuotolinės jungties, kad galėčiau paleisti parametrų tikrinimo programą.
Jis padavė popierių Danvorčiui, kuris savo ruožtu perdavė Finčui.
— Taip pat reikia pasirūpinti medicinine pagalba — Kivrinai, — pridūrė Danvortis. — Noriu, kad šitoje palatoje būtų tuoj pat pajungtas telefonas.
Finčas susiraukęs peržiūrinėjo sąrašą.
— Tik nesakyk, kad baigiasi kokios nors šitų atsargos, — suskubo Danvortis, kol Finčas dar nespėjo prasižioti. — Jeigu ko trūks — išprašyk, pasiskolink, pagaliau pavok — kaip norį, taip gauk. — Jis vėl atsisuko į Badrį. — Dar ko nors reikės?
— Kad išleistų iš ligoninės, — atsakė Badris. — O tai, bijau, ir bus pati rimčiausia kliūtis.
— Jis sako tiesą, — įsiterpė Kolinas. — Toji seselė niekada jo neišleis. Teko pavargti, kol prasmukome čionai.
— Kas tavo gydytojas? — paklausė Danvortis.
— Daktaras Geitsas, — atsakė Badris, — bet…
— Mes, be jokios abejonės, galime paaiškinti jam situaciją, — pertraukė Danvortis. — Įtikinsime, kad atvejis iš tiesų ypatingas…
Badris papurtė galvą.
— Aiškinti jam aplinkybes — pati blogiausia išeitis iš visų įmanomų. Kartą aš jau įtikinau jį mane išrašyti, kad galėčiau atidaryti tinklą — jūs tuo metu dar sirgote. Gydytojas nemanė, kad aš pakankamai pasveikęs, bet vis tik leidosi įkalbamas, o paskui, kai atkritau…
Danvortis nerimaudamas pažvelgė į jį.
— Ar esi tikras, kad įstengsi valdyti tinklą? Galbūt dabar, kai epidemija jau pažabota, man pavyktų prisišaukti Endriusą…
— Nebėra laiko, — pasakė Badris. — Be to, šitaip atsitiko dėl mano kaltės. Noriu pats aptarnauti tinklą. Galbūt ponui Finčui pavyktų rasti kitą gydytoją?
— Tiap, — atsakė Danvortis. — O maniškiui pasakykite, kad noriu su juo pasikalbėti. — Jis ištiesė ranką prie Kolino knygos.
— Man reikės kostiumo, — pasakė vartydamas puslapius, ieškodamas iliustracijų su Viduramžių aprangos pavyzdžiais. — Jokių sagų ar užtrauktukų, kelnės be juosmens. — Jis surado Bokačo portretą ir parodė Finčui. — Abejoju, ar „Dvidešimtas Amžius” turės ką panašaus. Paskambink į Teatro draugiją, galbūt jie suras ką nors tinkamo.
— Padarysiu, ką galėsiu, pone, — pažadėjo Finčas, nors iliustraciją apžiūrinėjo labai jau susiraukęs, su abejone veide.
Pokštelėjo durys, vidun įšiugždėjo perpykusi prieštvaninė sesuo.
— Pone Danvorti, jūs elgiatės absoliučiai neatsakingai! — užriko ji tokiu balsu, kokiu neabejotinai tramdydavo ir Antrojo Folklendo salų karo sužeistuosius. — Jeigu jums nusispjaut į savo paties sveikatą, galėtumėte bent nestumti į pavojų kitų ligonių! — Ji įsmeigė žvilgsnį į Finčą. — Nuo šiol pas poną Danvortį nebeįleisime visiškai jokių lankytojų!
Ji nudelbė naikinančiu žvilgsniu Koliną ir plėšte išplėšė iš jo vežimėlio rankenas.
— O jūs ką sau manote, pone Čauduri? — užbaubė, apsukdama vežimėlį taip energingai, kad Badriui net loštelėjo galva. — Kartą jūs jau buvote atkritęs. Neketinu leisti dar vieno atkryčio! — Ji išrideno jį iš palatos.
— Na, ką sakiau? Mes niekad jo iš čia neištrauksime, — pasakė Kolinas.
Seselė vėl atlapojo duris.
— Jokių lankytojų, — sviedė Kolinui.
— Aš grįšiu, — šnipštelėjo Kolinas ir nėrė pro ją.
Senovinė jos akis patikimai užfiksavo jo atvaizdą.
— Jei mano žodis ką nors lemia — ne, — pareiškė.
Atrodo, jos žodis iš tikrųjų šį tą lėmė. Kol nepasibaigė jos budėjimas, Kolinas taip ir negrįžo. O ir paskui atlėkė tik trumpam — atnešė Badriui nuotolinį sujungimą, o Danvorčiui pranešė, ką sužinojęs apie skiepus nuo maro. Finčas paskambino į NSA. Paaiškėjo, kad, norint įgyti visišką imunitetą nuo maro, skiepytis reikėjo dvi savaites iš anksto, daliniam imunitetui užteko septynių dienų.
— Ir dar ponas Finčas prašė paklausti, ar jums nereikėtų pasiskiepyti taip pat ir nuo choleros bei vidurių šiltinės.
— Nebėra kada, — atsakė Danvortis. Tiesa, skiepytis nuo maro buvo jau irgi per vėlu. Kivrina iškeliavo į keturioliktąjį amžių jau daugiau nei prieš tris savaites, o šansų išgyventi mažėjo su kiekviena diena. Tuo tarpu jis nė per žingsnį nepriartėjo, kad būtų išrašytas iš ligoninės.
Kai tik išėjo Kolinas, Danvortis išsikvietė Viljamo bičiulę slaugę ir pasakė jai norįs pasikalbėti su savo gydytoju.
— Aš jau pakankamai sveikas, kad galėčiau traukti namo, — patikino.
Ji nusijuokė.
— Aš tikrai jau sveikas, — įtikinėjo jis. — Šįryt dešimt kartų perėjau koridorių ten ir atgal.
Ji papurtė galvą.
— Įsitikinome, kad atkryčio tikimybė, užsikrėtus kaip tik šiuo virusu, — ypatingai didelė. Aš tikrai negaliu rizikuoti. — Ji nusišypsojo jam. — O kur jau taip skubate? Kad ir kokie būtų reikalai, jie, be jokios abejonės, gali palaukti dar savaitę.