Yvolda nukreipė savo dygų žvilgsnį į ją.
— Ne. O kur segė, kurią tau padovanojo mano brolis?
— Ji… prisegta prie apsiausto, — užsikirsdama išspaudė Rozemunda.
— Ar šitiek tegerbi jo dovanas, kad nenori jų net nešioti?
— Nueik ir atnešk, — paliepė ledi Imeina. — Noriu ją pamatyti.
Rozemundą piktai atkišo smakrą, bet vis dėlto nuėjo prie sienos, kur buvo sukabinti apsiaustai.
— Neatrodo, kad ji labai džiaugtųsi mano brolio dovanomis, kaip ir juo pačiu, — pareiškė Yvolda. — Per vakarienę taip ir nepasakė jam nė žodelio.
Sugrįžo Rozemundą, nešina savo žaliuoju apsiaustu su įsegtu papuošalu. Nieko nesakydama, ištiesė jį pažiūrėti Imeinai.
— Aš irgi noriu pažiūrėti, — pareikalavo Agnesė, ir Rozemundą pasilenkė parodyti segės jai.
Segė buvo didelio auksinio žiedo formos, nusagstyta raudonais akmenimis, su smeigtuku centre. Ji buvo be kabliuko, ne prisegama, o prismeigiama prie drabužio. Išorinėje žiedo pusėje buvo išgraviruoti žodžiai: „Io suiicien lui darni amo''.
— Kas čia parašyta? — paklausė Agnesė, bakstelėdama pirščiuku į raides, bėgančias aplink auksinį žiedą.
— Aš nežinau, — atsakė Rozemundą tokiu tonu, kuris labai aiškiai bylojo: ir man nerūpi.
Yvoldos lūpos įsitempė, ir Kivrina pasiskubino įsikišti:
— Čia parašyta: „Tu esi čia vietoj mano mylimo draugo”, Agnese… — Vos spėjus tai ištarti, jai net skrandį sugniaužė — tik dabar susizgribo, ką padariusi. Kivrina dirstelėjo į Imeiną, bet ši, regis, nieko nepastebėjo.
— Šitokius žodžius turėtum nešioti ant krūtinės, užuot kabinusi ant kablio, — pareiškė Imeina. Ji paėmė segę ir prisegė prie Rozemundos suknelės.
— O tu pati turėtum sėdėti greta mano brolio kaip ir dera sužieduotinei, — pridūrė Yvolda. — Užuot žaidusi vaikiškus žaidimus. — Ji ištiesė ranką tenlink, kur prie ugniavietės sudribęs sėdėjo seras Bloetas. Jis knapsėjo nosimi — marinamas ne tiek miego, kiek pernelyg dažnų pasivaikščiojimų į alaus varyklą. Rozemunda maldaujančiu žvilgsniu dirstelėjo į Kivriną.
— Nueik ir padėkok serui Bloetui už tokią brangią dovaną, — šaltai paliepė Imeina.
Rozemundą padavė savo apsiaustą Kivrinai ir nusliūkino prie ugniavietės.
— Eikš čionai, Agnese, — pratarė Kivrina. — Tau būtinai reikia pailsėti.
— Ledi Katerina, — vėl prašneko Yvolda, keistai pabrėždama žodelį „ledi”, — štai sakei mums, kad išvis nieko neprisimeni. Bet įrašą ledi Rozemundos segėje perskaitei be jokio vargo. Vadinasi, moki skaityti?
Žinoma, aš moku skaityti, pagalvojo Kivrina, bet keturioliktame amžiuje raštingų buvo vos trečdalis žmonių, o moterų — ir dar mažiau.
Ji dirstelėjo į Imeiną, kuri dabar žiūrėjo į ją taip pat, kaip ir aną pirmąjį rytą, kai čiupinėjo jos drabužius ir tyrinėjo rankas.
— Ne, — atsakė Kivrina, žiūrėdama Yvoldai tiesiai į akis. — Aš netgi „Tėve mūsų” negalėčiau perskaityti. Tavo brolis pasakė mums, ką reiškia tie žodžiai, kai tik padovanojo segę Rozemundai.
— Visai nepasakė, — užginčijo Agnesė.
— Tu tuo metu apžiūrinėj ai savo varpelį, — atsakė Kivrina, o galvoje sukosi viena mintis: ledi Yvolda nė už ką tuo nepatikės, tuojau štai nueis jo paklausti, o jis pasakys išvis su manim nesikalbėjęs.
Tačiau atrodė, kad Yvoldą toks paaiškinimas' patenkino.
— Aš ir nemaniau, kad tokia kaip ji gali mokėti skaityti, — pasakė ji Imeinai. Tada paėmė ją už parankės ir abi drauge nuėjo pas serą Bloetą.
Kivrina taip ir susmuko ant suolo.
— Noriu savo varpelio! — atkakliai niurzgė Agnesė.
— Užrišiu jį tau, bet tik tada, kai atsigulsi.
Agnesė užsiropštė jai ant kelių.
— Pirmiausia turi pasekti man pasaką. Kartą gyveno mergelė…
— Kartą gyveno mergelė… — vėl pradėjo Kivrina. Žvilgsniu ji sekė Imeiną ir Yvoldą. Jos jau buvo atsisėdusios greta sero Bloeto ir kalbėjosi su Rozemundą. Ši kažką pasakė — atkišusi smakrą, skaisčiu raudoniu tvieskiančiais skruostais. Seras Bloetas nusijuokė, jo delnas susigniaužė ant segės, paskui slystelėjo Rozemundos krūtine.
— Kartą gyveno mergelė… — mygo Agnesė.
— …ji gyveno šalia didžiulės girios, — pasakė Kivrina. — „Tik neik viena į girią”, — draudė jai tėtis…
— Bet ji nepaklausė, — pratęsė Agnesė jau žiovaudama.
— Taigi, ji nepaklausė. Tėtis mylėjo ją, jam tik rūpėjo, kad jai kas blogo nenutiktų, bet ji buvo neklusni…
— O kas buvo girioje? — paklausė Agnesė, tvirčiau priglusdama prie Kivrinos.
Kivrina apklojo ją Rozemundos apsiaustu. Girioje šmirinėjo galvažudžiai ir vagys, pagalvojo. Ir ištvirkėliai seniai, ir barningos jų seserys. Ir neteisėti įsimylėjėliai. Ir sutuoktiniai. Ir teisėjai.
— Girioje buvo daugybė visokiausių pavojų.
— Vilkų, — mieguistai pratarė Agnesė.
— Taip, vilkų. — Ji pažvelgė į Imeiną ir Yvoldą. Tuodvi jau buvo pasitraukusios nuo sero Bloeto ir dabar stebėjo ją. Ir kuždėjosi.
— Ir kas tada jai nutiko? — pro miegus paklausė Agnesė, jos akys jau merkėsi.
Kivrina tvirčiau priglaudė mergytę prie krūtinės.
— Nežinau, — sukuždėjo. — Aš nežinau.
20
Agnesė buvo pamiegojusi ne ilgiau nei penkias minutes, kai varpas liovėsi gaudęs, o paskui suskambo vėl, jau dažnesniais dūžiais — kviesdamas į mišias.
— Tėvas Rošas pasiankstino. Dar ne vidurnaktis, — suskato piktintis ledi Imeina, bet, vos spėjo tai pasakyti, atsiliepė ir kiti varpai: Vyčlaido ir Berefordo, o kažkur toli rytuose, taip toli, kad girdėti buvo ne daugiau nei aido kvėptelėjimas — ir Oksfordo varpai.
Štai šitas — Osnio varpas, o tas — Karfakso, galvojo Kivrina; kažin, dingtelėjo jai, ar jie skamba šiąnakt ir namuose?
Seras Bloetas svirduliuodamas pakilo ant kojų, padėjo atsistoti ir seseriai. Vienas iš jų tarnų atskubėjo nešinas jų apsiaustais ir voveraitės kailiu pamušta mantija. Čiauškančios tarpusavyje mergaitės išsitraukė iš krūvos savo apsiaustus ir užsimetė juos, nė akimirkai nenutildamos. Imeina papurtė Maisrę, kuri buvo užmigusi ant elgetų suolelio, ir liepė jai atnešti Valandų Knygą; Maisrė žiovaudama ėmė ropštis kopėčiomis į palėpę. Rozemunda priėjo prie Kivrinos ir pabrėžtinai atsargiai pakėlė savo apsiaustą, kuris buvo nuslydęs Agnesei nuo pečių.
Agnesė miegojo kaip užmušta. Kivrina sudvejojo — ją pykino vien nuo minties, kad teks mergytę žadinti, bet nuo šių mišių nebuvo galima atleisti net visiškai nusivariusios penkiametės.
— Agnese, — tylutėliai ištarė Kivrina.
— Ar tik neteks tau nešte nešti jos į bažnyčią, — tarstelėjo Rozemunda, grumdamasi su auksine sero Bloeto sege. Prievaizdo jauniausiasis sūnus atsliūkino su baltuoju Kivrinos apsiaustu, nerūpestingai vilkdamas jį per vikšrius, išbarstytus ant grindų.
— Agnese, — dar kartą ištarė Kivrina ir atsargiai krestelėjo mergytę; neįtikėtina, bet jos nepažadino net gaudžiantis bažnyčios varpas. Jis skambėjo garsiau ir arčiau nei tuomet, kai skambindavo rytinėms mišioms ar mišparams, jo obertonai beveik užgožė net kitų varpų skambesį.
Agnesės vokai virptelėjo.
— Tu manęs nepažadinai, — mieguistai sumurmėjo ji Rozemundai, o paskui, jau išsibudinusi, pridūrė garsiau: — Juk žadėjai mane pažadinti!
— Vilkis apsiaustą, — pasakė Kivrina. — Metas į bažnyčią.