— Semestro pradžia — jau visai ant nosies, — pasakė Danvortis; čia pat jam toptelėjo, kad taip ir yra iš tikrųjų. — Prašau, pasakykite mano gydytojui, kad noriu su juo šnektelėti.
— Daktaras Vordenas pasakys jums lygiai tą patį, ką jau sakiau aš, — užtikrino ji, bet prašymą, matyt, perdavė, nes iškart po arbatos Danvortį aplankė gydytojas.
Išsyk krito į akis, kad, užgriuvus epidemijai, jį ištraukė tiesiog iš senelių prieglaudos, nupūtė dulkes ir paleido gydyti žmonių. Jis įsileido į ilgas ir beprasmes šnekas apie medicinines sąlygas pandemijos metais, o pabaigai sugirgždėjo:
— Mano laikais mes neišrašydavome žmonių iš ligoninės tol, kol jie visiškai nepasveikdavo.
Danvortis nė nemėgino su juo ginčytis. Palaukė, kol abu: gydytojas ir tokia pat perkriošusi seselė — nukvebždės koridoriumi, dalydamiesi prisiminimais apie Šimto Metų karą, tada prisitvirtino nešiojamą lašelinę ir patraukė paskambinti iš telefono automato, įtaisyto prie nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus durų. Norėjo iškamantinėti Finčą, kaip klostosi reikalai.
— Seselė nė neketina leisti jums įsitaisyti telefoną palatoje, — pranešė Finčas, — užtat turiu jums gerų naujienų apie marą. Streptomicino injekcijų kursas drauge su leidžiamu gama globulinu ir imunitetą stiprinančiais preparatais gali laikinai pašalinti pavojų užsikrėsti maru; pradėti juos leisti galima, likus vos dvylikai valandų iki tikėtino kontakto su užkrato šaltiniu.
— Puiku, — atsakė Danvortis. — O dabar surask gydytoją, kuris paskirtų man reikiamą injekcijų kursą ir kuo skubiau išrašytų iš ligoninės. Geriau būtų jaunas. Ir dar atsiųsk čionai Koliną. Ar tinklas paruoštas?
— Beveik viskas parengta, pone. Jau gavau būtinus leidimus perkėlimui ir žmogaus pargabenimui, suradau ir nuotolinio sujungimo įrangą. Kaip tik ketinau eiti jos pasiimti.
Jis padėjo ragelį, o Danvortis nužingsniavo atgal į palatą. Slaugei jis nepamelavo. Iš tikrųjų sulig kiekviena minute jautėsi vis geriau, nors kol pasiekė palatą, juosmenį ties apatiniais šonkauliais ėmė veržti. Palatoje jo jau laukė ponia Gadson, įnirtingai naršanti Biblijoje epizodų, grasinančių maru, drugiu ir dar balaižin kokiomis baisybėmis.
— Paskaitykite iš Evangelijos pagal Luką, 11 skyrius, 9 eilutė, — paprašė Danvortis.
Ji susirado reikiamą puslapį.
— „Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota… — ji įtariai dėbtelėjo į jį, — ieškokite ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta.”
Jau visai baigiantis lankymo valandoms, atėjo ponia Teilor, atsinešė siuvėjo metrą.
— Mane atsiuntė Kolinas, kad jus išmatuočiau, — paaiškino ji.
— Ta perkaršusi žiežula j 9 net į šį aukštą neįsileidžia. — Ponia Teilor apjuosė metru jo liemenį. — Teko pasakyti jai, kad einu aplankyti ponios Piantini. Ištieskite ranką. — Ji priglaudė metrą ir pamatavo jo rankos ilgį. — Ji, beje, jaučiasi žymiai geriau. Gal net suskubs išsirašyti iki sausio penkioliktosios, kad galėtų drauge su mumis visais skambinti Rembo „Kada pagaliau ateis mano Išganytojas”. Kaip turbūt žinote, rengiame koncertą Šventosios Reformacijos bažnyčios prašymu, bet NSA užėmė jų patalpas, o ponas Finčas sakė, kad jūs buvote toks malonus ir leidote koncertuoti Baliolo koplyčioje. Kokio dydžio batus jūs nešiojate?
Ji užsirašė visus jo matmenis, patikino, kad Kolinas kitą dieną būtinai ateis, liepė nesijaudinti ir pagaliau pridūrė, kad tinklas jau beveik visiškai paruoštas. Paskui išėjo — matyt, iš tiesų aplankyti ponios Piantini, o po kelių minučių grįžo su žinia iš Badrio.
„Pone Danvorti, paleidau dvidešimt keturis parametrų tikrinimo variantus, — perskaitė Danvortis. — Ir visais dvidešimt keturiais atvejais laiko paklaida — minimali; vienuolika atvejų paklaida nesiekia nė valandos, penkiais — nė penkių minučių. Dabar leidžiu divergencijos patikrą bei DAR — stengiuosi išsiaiškinti, kodėl taip yra.”
Aš žinau, kodėl taip yra, pagalvojo Danvortis. Dėl Juodosios Mirties. Juk laiko uždelsimas pasireiškia tik dėl to, kad būtų išvengta sąveikų, galinčių paveikti istorijos tėkmę. Penkių minučių paklaida reiškia, kad neįmanomos jokios chronologinės klaidos, jokie lemtingi susitikimai, kuriems įvykti kontinuumas trūks plyš turi sutrukdyti. Tai reiškia, kad plyšys atsiveria į negyvenamą teritoriją. O savo ruožtu tai reiškia, kad ten jau prasiautė maras. Ir visi vietiniai gyventojai išmirė.
Rytą Kolinas nepasirodė, tad po priešpiečių Danvortis vėl patraukė prie telefono automato paskambinti Finčui.
— Man taip ir nepavyko rasti gydytojo, kuris apsiimtų perimti dar du atvejus, — pasakė Finčas. — Apskambinau visus, kiek tik pavyko jų rasti perimetro ribose. Daugelis gydytojų vis dar serga gripu, — atsiprašinėdamas pridūrė jis, — o kai kurie…
Finčas taip ir neužbaigė sakinio, bet Danvortis suprato, ką jis norėjo pasakyti. O kai kurie iš jų mirė — įskaitant ir tą vienintelę, kuri tikrai būtų padėjusi, kuo tik išgalėdama, kuri būtų išrašiusi jam visus būtinus skiepus ir išleidusi iš ligoninės Badrį.
„Tetulė Merė tikrai nebūtų pasidavusi”, — andai tvirtino Kolinas. Ji nė už ką nepasiduotų, galvojo Danvortis, ir tegul skradžiai visas perkaršusias seseles, visas ponias Gadson ir šonkaulius veržiantį skausmo diržą. Jeigu būtų čia, ji iš kailio išsinertų, kad tik mums pagelbėtų.
Jis nužingsniavo atgal į palatą. Seselė ant jo durų buvo pakabinusi didžiulį skelbimą: „Lankymas griežtai draudžiamas”, bet jos pačios nebuvo nei poste, nei palatoje. Užtat palatoje buvo Kolinas, apsiglėbęs didžiulį šlapią ryšulį.
— Seselė anoje palatoje, — išsišiepęs mostelėjo Kolinas. — Ponia Piantini apalpo — labai įtikinamai. Reikėjo jums ją pamatyti! Atlikta tiesiog nuostabiai! — Jis bandė atmaizgyti virvutę. — Ką tik atėjo budinti slaugė, bet dėl jos nerimauti irgi neverta. Ji pasišalino į skalbinių sandėlį — su Viljamu Gadsonu. — Vaikinukas išvyniojo ryšulį. Čia buvo sugrūsta visa apranga: ilga juoda liemenė ir juodos kelnės — nei viena, nei kita net nedvelkė Viduramžiais — o desertui — dar ir pora juodų moteriškų kojinių.
— Iš kur tu visa tai iškasei? — net išsižiojo Danvortis. — Bene nurengei „Hamleto„ aktorius?
— Ne, „Ričardo III”, — paaiškino Kolinas. — Praėjusį semestrą Keblis statė spektaklį. Tik kuprą išėmiau.
— Gal iš kur nors ištrauktum dar ir apsiaustą? — paklausė Danvortis, sklaidydamas drabužius. — Pasakyk Finčui, tegul pasirūpina apsiaustu. Ir kuo ilgesniu — tokiu, kad visa šitai uždengtų.
— Gerai, — galvodamas apie kažką kita tarstelėjo Kolinas. Jis susikaupęs rakinėjo savo žaliosios striukės užtrauktuko žiedą. Galų gale striukė atsilapojo, ir Kolinas išsinėrė išjos, gūžtelėjęs pečiais. — Na, kaip? Ką pasakysite?
Vaikinuko buvo padirbėta kur kas geriau nei Finčo. Tiesa, batai buvo netikę — labiau priminė „Wellington” firmos sodininko aulinius — tačiau su šiurkštaus audinio palaidiniu ir apsmukusiomis pilkšvai rudomis kelnėmis Kolinas atrodė kaip iš akies trauktas kumetis iš knygos apie Viduramžius iliustracijos.
— Tiesa, kelnės su juosmeniu, bet marškiniai puikiausiai uždengia — nieko nematyti, — pasakė Kolinas. — Pasistengiau apsirengti visai taip, kaip nupiešta knygoje. Aš būsiu jūsų ginklanešys.
Šito ir reikėjo tikėtis.
— Kolinai, — ištarė Danvortis. — Tau nevalia keliauti su manim.