— O kodėl? — paklausė Kolinas. — Juk aš galiu padėti jums ją surasti. Patikėkite, aš labai gerai sugebu viską surasti.
— Tai neįmanoma. Tai…
— Aha, dabar pradėsite porinti man, kokie pavojai šiepia dantis Viduramžiais, ar ne? Ką gi, čia juk irgi pakankamai pavojinga, argi ne taip? Na, kad ir tetulė Merė… Juk jai būtų buvę kur kas saugiau pratūnoti Viduramžiuose, ar nesutinkate? O man jau ir iki šiol teko dirbti pačius įvairiausius pavojingus darbus. Nešiojau ligoniams vaistus, kabinau plakatus palatose. Kol jūs sirgote, imdavausi visokių pavojingų užduočių, apie kurias jūs nė nenutuokiate…
— Kolinai…
— Jūs jau per senas keliauti vienas! Be to, tetulė Merė liepė man jumis pasirūpinti. Kas bus, jeigu atkrisite?
— Kolinai…
— Mano mama tikrai neprieštarautų sužinojusi, kad iškeliauju.
— Užtat aš prieštarauju! Negaliu pasiimti tavęs drauge.
— Vadinasi, man vėl teks sėdėti čia ir laukti? — surūgo vaikinukas. — Ir vėl niekas nenorės nieko man pasakyti, aš netgi nežinosiu, ar jūs gyvas, ar miręs. — Jis pasiėmė striukę. — Taip neteisinga*
— Žinau.
— Ar bent į laboratoriją galėsiu ateiti?
— Taip.
— Vis tiek manau, kad turėtumėte leisti man keliauti drauge, — pareiškė jis ir ėmė lankstyti Danvorčiui skirtus apdarus. — Ar palikti kostiumą čia?
— Geriau nepalik. Jei seselė aptiks, ko gero, dar konfiskuos.
— Ką visa šitai reiškia, pone Danvorti? — paklausė ponia Gadson.
Abu pašoko. Ponia Gadson įplaukė į palatą, nešina Biblija.
— Kolinas dalyvauja dėvėtų drabužių rinkimo kampanijoje, — paaiškino Danvortis, padėdamas vaikinukui susukti kostiumą atgal į ryšulį. — Sulaikytiesiems trūksta rūbų.
— Atiduoti vieno žmogaus drabužius kitam — pats patikimiausias būdas skleisti infekciją, — pareiškė ji Danvorčiui.
Kolinas suglobė ryšulį į glėbį ir nėrė lauk iš palatos.
— Ir dar leidžiate vaikščioti čionai vaikui — juk jam tikrai gresia pavojus susigriebti kokį nors užkratą! Vakar vakare jis pasisiūlė ateiti ir parlydėti mane iš ligoninės namo, bet aš pasakiau jam: „Negaliu leisti, kad dėl manęs rizikuotum savo sveikata!”
Ji atsisėdo prie lovos ir atsivertė Bibliją.
— Koks nerūpestingumas — leisti berniukui jus lankyti! Bet, ko gero, nieko kita ir negalima tikėtis, kai pagalvoji, kaip vadovaujama jūsų fakultetui. Kol jūs sirgote, ponas Finčas tapo tikru tironu. Dar vakar jis šitaip užsipuolė mane, o aš tik paprašiau vieno tualetinio popieriaus ritinėlio…
— Noriu pasikalbėti su Viljamu, — pasakė Danvortis.
— Ką? Čia? — patiško seilėmis ponia Gadson. — Ligoninėje?! — Ji su griausmu užvertė Bibliją. — Nieku gyvu šito neleisiu! Kai čia vis dar pilna užkratą skleidžiančių ligonių, o mano vargšelis Vilis…
O vargšelis Vilis smagiai leidžia laiką skalbinių sandėlyje su mano slauge, pagalvojo Danvortis.
— Pasakykite jam, kad noriu kaip įmanoma greičiau su juo pasikalbėti, — pasakė.
Ji mostelėjo Biblija taryta koks Mozė, užleidžiantis maru Egiptą.
— Aš būtinai pranešiu Istorijos Fakulteto dekanui apie jūsų beširdišką nesirūpinimą savo studentų gerove, — pareiškė ji ir iššniokštė lauk.
Jis išgirdo ją garsiai skundžiantis kažkam koridoriuje — tikriausiai slaugei, kadangi beveik tuoj pat į palatą šmurkštelėjo Viljamas, delnu mėgindamas susiglostyti plaukus.
— Man būtinos streptomicino ir gama globulino injekcijos, — pasakė jam Danvortis. — Be to, reikia išsirašyti iš ligoninės: ir man, ir Badriui Čauduriui.
Viljamas linktelėjo.
— Žinau. Kolinas pasakė man, kad ketinate mėginti ištraukti savo istorikę. — Jis susimąstė. — Na, aš pažįstu vieną slaugę…
— Slaugė negali leisti vaistų be gydytojo leidimo. O tam, kad išsirašytum iš ligoninės, irgi būtinas gydančio gydytojo parašas.
— Pažįstu vieną merginą, kuri dirba archyvuose… Kada jums viso to reikia?
— Kaip įmanoma skubiau.
— Gerai. Tai aš iš karto ir kibsiu tvarkyti reikalus. Bet tai gali užtrukti dvi ar tris dienas. — Tai taręs, jis pasuko prie durų. — O žinote, kartą aš buvau sutikęs Kivriną. Kai ji atėjo į Baliolą susitikti su jumis. Labai dailutė, ar ne?
Reikia neužmiršti perspėti ją, kokio lizdo paukštis tasai Viljamas, dingtelėjo Danvorčiui, ir čia pat jis susizgribo pats patikėjęs, kad, nepaisant nieko, ją dar įmanoma išgelbėti. Nagi, laikykis, pagalvojo jis. Aš ateinu. Pakentėk dar dvi ar tris dienas.
Visą popietę jis mynė koridoriumi pirmyn atgal, kad kuo labiau atgautų jėgas. Ant dvivėrių Badrio palatos durų kabojo net du skelbimai „Lankyti griežtai draudžiama” — po vieną ant kiekvienos pusės. Vos Danvortis prisiartindavo prie jų, į jį taip ir smigdavo pavandenijusių mėlynų seselės akių žvilgsnis.
Atbruzdėjo Kolinas — visas permirkęs ir uždusęs, nešinas pora Danvorčiui skirtų batų.
— Ji iš visų pusių apsistatę sargyba, — pasiskundė jis. — Ponas Finčas liepė jums pasakyti, kad tinklas jau visiškai paruoštas, tik jam vis dar nesiseka rasti nieko, kas sutiktų suteikti medicininę pagalbą.
— Pasakyk Viljamui, kad sutvarkytų tai, — atsiliepė Danvortis.
— Jis kaip tik rūpinasi gauti leidimus streptomicino injekcijoms ir išsirašyti iš ligoninės.
— Žinau. Turiu kai ką pasakyti nuo jo ir Badriui. Tuoj grįšiu.
Tačiau jis negrįžo, neatėjo ir Viljamas. Kai Danvortis patraukė prie telefono automato skambinti į Baliolą, pusiaukelėje jį pričiupo seselė ir parginė atgal į palatą. Nežinia, ar sustiprinta jos apsauga nedarė jokių išimčių, net poniai Gadson, ar ponia Gadson vis dar siuto dėl Viljamo, tačiau tą pavakarę nepasirodė ir ji.
Iškart po penktos valandos arbatėlės į palatą atėjo dailutė slaugė, kurios jis anksčiau nebuvo matęs. Ji nešėsi švirkštą.
— Seselę kažkur iškvietė skubiu reikalu, — pasakė ji.
— Ką čia man atnešate? — paklausė Danvortis, rodydamas švirkštą.
Vienu laisvosios rankos pirštu ji užgavo kelis konsolės klaviatūros klavišus. Dirstelėjo į ekraną, spustelėjo dar kelis klavišus, tada priėjo suleisti vaistų.
— Streptomicinas, — pasakė.
Ji visiškai nebuvo nervinga, neatrodė, kad mėgintų slapstytis, o tai galėjo reikšti tik viena — Viljamas kažin kaip sugebėjo išrūpinti leidimą streptomocino injekcijai. Ji įdūrė didoką švirkšto adatą į kaniulę, suleido skystį, nusišypsojo jam ir pasišalino. Konsolę taip ir paliko neišjungtą. Danvortis išsiropštė iš lovos ir nuskubėjo pasižiūrėti įrašo ekrane.
Tai buvo jo ligos lapas. Danvortis išsyk jį atpažino — įrašas buvo lygiai toks pat, kaip andai — Badrio, ir toks pat nesuprantamas. Paskutinėje eilutėje buvo įrašyta štai kas: „ICU 15802691 14-1-55 1805 150/RPT 180 °CRS IMSTMC 4ML/q6h NHS40-211-7 M AHRENS”.
Danvortis klestelėjo ant lovos. Ak, Mere.
Reikia manyti, Viljamas bus atkapstęs jos priėjimo kodą — veikiausiai iškaulijo iš archyvuose dirbančios savo draugės — ir suvedęs jį į kompiuterį. Archyvai smarkiai atsilikinėjo nuo įvykių: per epidemiją užgriuvo ištisa popierių lavina, tad Merės mirtis dar nebuvo juose užfiksuota. Be abejo, anksčiau ar vėliau yla išlįstų iš maišo, bet išradingasis Viljamas tikriausiai iš anksto pasirūpino laiku ištrinti klaidingą įrašą.
Danvortis ėmėsi peržiūrinėti įrašus savo kortelėje. Įrašai, pasirašyti daktarės Arens, tęsėsi per visąjo ligos istoriją, paskutinio data — 2055.01.08 — tą dieną ji mirė. Tikriausiai ji slaugė jį tol, kol pati nebeįstengė pastovėti ant kojų. Nieko nuostabaus, kad jai sustojo širdis.