Danvortis išjungė konsolę, kad seselė nepastebėtų išdavikiško įrašo, ir vėl išsitiesė lovoje. Nejaugi Viljamas jos vardu pasirašys ir išrašymo iš ligoninės dokumentus? — parūpo jam. Danvortis vylėsi, kad kaip tik taip ir bus. Merė tikrai būtų norėjusi jiems padėti.
Per visą vakarą taip niekas ir neatėjo. Tik aštuntą valandą atklibikščiavo seselė patikrinti kraujospūdžio rodmenų specialioje apyrankėje ir sugirdyti kapsulės nuo temperatūros; atliktų procedūrų duomenis ji suvedė į konsolę, bet, atrodė, nieko įtartino nepastebėjo. Dešimtą valandą pasirodė dar viena nematyta slaugė, irgi labai daili; ji suleido Danvorčiui dar vieną streptomicino injekciją ir vieną — gama globulino.
Ji paliko ekraną įjungtą, ir Danvortis įsitaisė taip, kad matytų jame švytinčią Merės pavardę. Nesitikėjo įstengsiąs užmigti, bet nė pats nepajuto, kaip nugrimzdo į snaudulį. Susapnavo Egiptą ir Karalių Slėnį.
— Pone Danvorti! Pone Danvorti! Pabuskite! — primygtinai kuždėjo Kolinas. Kišeniniu žibintuvėliu jis pliskino tiesiai Danvorčiui į veidą.
— Kas? Kas?.. — nesusigaudė Danvortis, mirksėdamas nuo ryškios šviesos, grabaliodamasis akinių. — Kas nutiko?
— Čia aš, Kolinas, — sukuždėjo vaikinukas. Jis atsuko žibintuvėlį į save. Galaižin kodėl, jis vilkėjo platų kaip maišas sanitaro chalatą, o jo veidas atrodė įtemptas, apšviestas iš apačios — netgi gana grėsmingas.
— Kas atsitiko? — paklausė Danvortis. — Kokia nors bėda?
— Nieko, — sukuždėjo Kolinas. — Jūs išrašomas iš ligoninės.
Danvortis pasibalnojo nosį akiniais. Jis vis dar nieko nematė.
— Kiek dabar valandų? — sukuždėjo.
— Keturios nakties. — Kolinas mestelėjo jam šlepetes ir nukreipė žibintuvėlio spindulį į spintelę. — Tik paskubėkite. — Jis nukabino nuo kablio Danvorčio chalatą ir padavė šiam. — Ji gali grįžti bet kurią akimirką.
Danvortis grabaliojosi su chalatu bei šlepetėmis, iš paskutiniųjų stengdamasis išvaikyti miegus, niekaip nesusigaudydamas, kas ir kodėl sumanė išrašyti jį tokiu neįprastu metu ir kur galėjo prašapti seselė.
Kolinas nutykino prie durų ir atsargiai dirstelėjo į koridorių. Išjungė žibintuvėlį, įmetė jį į pernelyg didelio chalato kišenę, kuo atsargiausiai uždarė duris. Po ilgokos, kvapą gniaužiančios akimirkos atidarė jas per plyšiuką ir apsidairė.
— Kelias laisvas, — pranešė, mostelėdamas Danvorčiui. — Viljamas nusivedė ją į skalbinių sandėlį.
— Ką, slaugę? — paklausė Danvortis, vis dar gerokai apdujęs.
— Argi ji budi per naktį?
— Ne slaugą. Seselę. Viljamas pasistengs užlaikyti ją ten tol, kol mes išnyksime.
— O kur ponia Gadson?
Kolinas lyg ir susigėdo.
— Skaito ponui Latimerui, — pasakė, iš anksto pasiruošęs gintis. — Juk turėjau kur nors ją nukišti, o ponas Latimeras vis vien nieko negirdi. — Jis plačiai atlapojo duris. Koridoriuje prie pat jų stovėjo vežimėlis. Vaikinukas įsikibo jo rankenų.
.— Galiu eiti ir pats, — tarstelėjo Danvortis.
— Taip bus greičiau, — šnipštelėjo Kolinas. — O jeigu kas nors mus pastebės, galėsiu pasakyti, kad vežu jus atlikti skubių tyrimų.
Danvortis atsisėdo į vežimėlį, ir Kolinas nurito jį koridoriumi — pro skalbinių sandėlio bei Latimero palatos duris. Danvortis spėjo išgirsti iš kitapus durų dudenantį ponios Gadson balsąji skaitė iš Išėjimo Knygos.
Kolinas nustypčiojo ant pirštų galiukų iki koridoriaus galo, o jau tada, kitu koridoriumi, nugrumėjo tokiu greičiu, kad vargu bau kas nors būtų patikėjęs, jog jis veža ligonį tyrimams. Jis pasuko už dar vieno kampo ir nėrė laukan pro šonines duris — tas pačias, prie kurių juos andai pasitiko protestuotojai su artėjančią pasaulio pabaigą skelbiančiu plakatu.
Skersgatvyje buvo tamsu nors į akį durk, lietus kliokte kliokė. Danvortis lyg ir įžiūrėjo greitosios pagalbos automobilį, pastatytą gatvelės gale. Kolinas kumščiu dunkstelėjo į galines dureles, ir iš mašinos tuojau pat iššoko greitosios pagalbos gydytoja. Ta pati, kuri atvežė čionai susirgusį Badrį. Ir — ta pati, kuri vėliau dalyvavo pikete prie Brasenozės.
— Pajėgsite įlipti? — paklausė visa išraudusi.
Danvortis linktelėjo ir atsistojo.
— Uždaryk duris, — tarstelėjo ji Kolinui ir nuskubėjo į mašinos priekį.
— Tik nesakyk, kad ir ji — Viljamo draugė, — burbtelėjo Danvortis, žvelgdamas jai pavymui.
— Žinoma, — atsakė Kolinas. — Dar klausė manęs, kokia, mano manymu, anyta būtų ponia Gadson. — Jis padėjo Danvorčiui įsiropšti į automobilį.
— O kur Badris? — paklausė Danvortis, šluostydamasis lietaus lašus nuo akinių.
Kolinas trūktelėjo duris.
— Baliole. Jį ištraukėme pirmą, kad suskubtų nustatyti tinklą.
— Jis neramiai dirstelėjo pro galinį langą. — Tikiuosi, seselė nespės pakelti triukšmo anksčiau, nei mes išsinešdinsime.
— Dėl to sukti galvos turbūt neverta, — pratarė Danvortis. Atrodo, bus smarkokai neįvertinęs Viljamo galių. Toji prieštvaninė seselė šiuo metu tikriausiai sėdi Viljamui ant kelių skalbinių sandėlyje ir siuvinėja rankšluosčiuose persipynusius jų inicialus.
Kolinas įjungė žibintuvėlį ir apšvietė neštuvus.
— Pagriebiau jūsų kostiumą, — pasakė, atkišdamas Danvorčiui juodą švarką.
Danvortis išsirangė iš ligoninės chalato ir apsivilko švarką. Greitosios pagalbos automobilis trūktelėjo iš vietos taip staigiai, kad Danvortis vos neišsitiesė kaip ilgas. Jis atsisėdo ant suoliuko šone, atsirėmė į siūbuojantį mašinos kėbulą ir užsitempė juodąsias moteriškas kojines.
Viljamo bičiulė iš greitosios pagalbos sirenos nejungė, bet ginė automobilį tokiu greičiu, kad, regis, būtinai turėjo įjungti. Viena ranka tvirtai įsikibęs specialios kilpos, Danvortis kita bandė apsimauti kelnes; Kolinas, pasilenkęs paduoti jam batų, vos neapsivertė kūliavirsčias.
— Suradome jums apsiaustą, — pranešė vaikinukas. — Ponas Finčas pasiskolino jį iš Klasikinio Teatro draugijos. — Papurtęs jis išskleidė apsiaustą. Tai buvo Viktorijos laikų stiliaus drabužis, juodas, su raudonu šilkiniu pamušalu. Kolinas apsiautė juo Danvorčio pečius.
— Kažin, koks personažas jį vilkėjo? — pasidomėjo Danvortis.
— Gal Drakula?
Greitosios automobilis susvyravo ir sustojo; medikė atlapojo duris. Kolinas padėjo Danvorčiui išlipti, tarsi ištikimas pažas prilaikydamas apsiausto kraštą. Abu nėrė po vartų stogine. Lietaus lašai garsiai teškeno į akmenis virš galvų, o per liūties šniokštimą prasimušė dar ir kažkoks gausmas.
— Kas ten dedasi? — paklausė Danvortis, dairydamasis po sutemų apgaubtą kiemą.
— „Kada pagaliau ateis mano Išganytojas”, — paaiškino Kolinas. — Amerikiečiai repetuoja varpų kūrinį kažkokia ten bažnytine proga. Kraupas, ar ne?
— Ponia Gadson skundėsi, kad jie repetuoja bet kuriuo paros metu, bet nenumaniau, kad įskaitant ir penktą ryto.
— Koncertas jau šįvakar, — pasakė Kolinas.
— Šįvakar? — perklausė Danvortis ir susizgribo, kad šiandien — jau penkioliktoji. Vadinasi — sausio šeštoji pagal Julijaus kalendorių. Trijų Karalių šventė. Šiandien apsilanko Trys Išminčiai…
Jų link jau skubinosi Finčas su skėčiu.
— Atleiskite, kad vėluoju, — sušniokštė jis, iškėlęs skėtį Danvorčiui virš galvos. — Niekaip negalėjau rasti skėčio. Net neįsivaizduojate, kiek jų išmėto sulaikytieji — pasiima, o paskui užmiršinėja ant kiekvieno kampo. O ypač — amerikiečiai…