Danvortis nužingsniavo per kiemą.
— Viskas paruošta?
— Kol kas dar nesulaukėme medicininės pagalbos, — atsakė Finčas, stengdamasis išlaikyti skėtį Danvorčiui virš galvos. — Bet ką tik paskambino Viljamas Gadsonas, sakė, viskas jau sutarta, ji netrukus bus čia.
Danvortis nebūtų nustebęs netgi išgirdęs, kad šiam darbui savanore pasisiūlė sukriošėlė seselė.
— Nuoširdžiai tikiuosi, kad Viljamas niekada nenutars pasukti nusikaltimų keliu, — burbtelėjo jis.
— Nemanau, kad šitaip galėtų atsitikti, pone. Mama jam to neleistų. — Jis pabėgėjo kelis žingsnius, stengdamasis neatsilikti. — Ponas Čauduris jau leidžia preliminarias koordinates. Ak, tiesa, ponia Montoja irgi čia.
Danvortis sustojo lyg nudiegtas.
— Montoja? Ką tai reiškia?
— Nežinau, pone. Ji sakė turinti jums kažkokios informacijos.
Oi ne, tik ne dabar, pagalvojo Danvortis. Tik ne dabar, kai mes jau taip arti.
Jis nuskubėjo į laboratoriją. Badris sėdėjo prie konsolės, o jam už nugaros, palinkusi ir per petį įdėmiai žvelgdama į ekraną, stovėjo Montoja su savo amžina teroristo striuke ir dumblinais džinsais. Badris kažką tarstelėjo jai, ji papurtė galvą, pažvelgė į savo elektroninį laikroduką. Paskui pakėlė akis, pamatė Danvortį, ir jos veide pasirodė gilios užuojautos išraiška. Montoja išsitiesė ir kyštelėjo ranką į marškinių kišenėlę.
O, ne, ne, kartojo Danvortis.
Montoja priėjo prie jo.
— Nežinojau, kad jūs planuojate šitai, — pasakė, išsitraukdama perlenktą popieriaus lapą. — Norėčiau padėti. — Ji padavė jam popierių. — Šitokią informaciją iškeliaudama turėjo Kivrina — ir tikriausiai ja rėmėsi.
Danvortis dirstelėjo į popierių savo rankoje. Žemėlapis.
— Štai čia — plyšio vieta. — Montoja parodė riebų kryžių, nubrėžtą ant juodos linijos. — O čia — Skendgeitas. Atpažinsite jo bažnyčią. Ji normaniška, altorius atskirtas pertvara su Nukryžiuotuoju, virš jos — freskos; prie pertvaros — švento Antano statula. — Ji nusišypsojo jam. — Šventasis, padedantis rasti pamestus daiktus. Kaip tik vakar atkasiau tą statulą.
Ji parodė dar kelis kryžiukus žemėlapyje.
— Jei per kokį nors atsitiktinumą ji nepasiekė Skendgeito, didžiausia tikimybė, kad atsidūrė viename iš šitų kaimų: Estkote, Henefelde arba Šrivendune. Kitoje lapo pusėje surašiau skiriamuosius ženklus, pagal kuriuos juos reikėtų atpažinti.
Badris atsistojo ir priėjo artyn. Atrodė netgi dar labiau išdžiūvęs ir susibaigęs nei palatoje, judėjo lėtai kaip senis, kuriuo ir virto.
— Kad ir kiek kintamų jų bandau įvesti, vis vien gaunu minimalią laiko paklaidą, — pasakė jis. Ir prispaudė delną prie šonkaulių.
— Nustačiau kintamąjį tinklą — jis veiks su pertrūkiais. Atsidarys kas dvi valandos ir bus atidarytas penkias minutes. Šitaip galėsime išlaikyti tinklą veikiantį dvidešimt keturias valandas, o jei lydės sėkmė — ir visas trisdešimt šešias.
Kažin, kiek iš tų dviejų valandų intervalų išlaikys pats Badris? — dingtelėjo Danvorčiui. Jau dabar jis atrodė visiškai nusigalavęs.
— Kai pamatysite mirguliavimą arba pradės kondensuotis drėgmės lašeliai, tuoj pat ženkite į plyšio zoną — pasakė Badris.
— O jeigu bus tamsu? — paklausė Kolinas. Jis buvojau nusimetęs sanitaro chalatą, ir Danvortis išvydo, kad vaikinukas vilki ginklanešio kostiumą.
— Mirguliavimą vis vien turėtumėte įžiūrėti, be to, mes mėginsime jus šaukti, — atsakė Badris. Jis tylutėliai sudejavo ir vėl prispaudė ranką prie šono. — Ar pasiskiepijote?
— Taip.
— Gerai. Vadinasi, lieka sulaukti medicininės pagalbos. — Jis primygtinai pažvelgė į Danvortį. — Ar esate tikras, kad pakankamai gerai jaučiatės šitokiai užduočiai?
— O tu? — atitarė Danvortis.
Durys atsidarė ir vidun įšnarėjo neperšlampamu lietpalčiu apsivilkusi slaugė — toji pati Viljamo bičiulė. Išvydusi Danvortį, ji paraudo.
— Viljamas sakė, kad jums reikės medicininės pagalbos. Kur galėčiau įsitaisyti?
Privalau nieku gyvu nepamiršti perspėti apie jį Kivrinos, tarė sau Danvortis. Badris parodė, kur jai įsitaisyti su visa įranga, o Kolinas nuskuodė šios atnešti.
Montoja nuvedė Danvortį prie kreida nubrėžto rato po užsklandomis.
— Ketinate keliauti su akiniais?
— Taip, — atsakė jis. — Paskui galėsite išsikasti juos šventoriuje.
— Esu tikra, kad jų ten nerasiu, — rimtai atsakė ji. — Norite atsisėsti ar atsigulti?
Jis labai ryškiai prisiminė Kivriną: gulinčią su užmesta ant veido ranka, aklą ir bejėgę.
— Keliausiu stovėdamas, — pasakė.
Sugrįžo Kolinas, vilkdamas lagaminėlį su medicinine įranga. Pastatė jį prie konsolės, priėjo prie tinklo.
— Jums nieku gyvu negalima keliauti vienam, — pasakė.
— Aš privalau keliauti vienas, Kolinai.
— Kodėl?
— Šis žygis pernelyg pavojingas. Tu net nenutuoki, kaip ten viskas atrodė Juodosios Mirties metais.
— Kaip tik nutuokiu. Aš dukart perskaičiau visą knygą ir neužmiršau pasi… — Vaikinukas užsikirto. — Taigi, apie Juodąją Mirtį žinau viską. Be to, jei viskas tikrai buvo taip baisu, kaip sakote, jums tikrai negalima keliauti vienam. Aš nesipainiosiu jums po kojomis, pažadu.
— Kolinai, — bejėgiškai ištarė Danvortis. — Juk aš atsakingas už tave. Negaliu leisti, kad šitaip rizikuotum.
Prie tinklo prisiartino Badris, nešinas šviesos matuokliu.
— Slaugei reikia pagalbos pabaigti montuoti aparatūrą, — tarstelėjo jis.
— Jeigu jūs negrįšite, aš niekada nesužinosiu, kas jums nutiko! — sušuko Kolinas. Tada apsisuko ir pasipustė padus.
Badris lėtai ėjo aplink Danvortį ratu, tikrindamas matmenis. Jis suraukė antakius, delnu parėmė alkūnę, dar kažką pamatavo. Prisiartino slaugė su švirkštu. Danvortis atsiraitojo švarko rankovę.
— Noriu, kad žinotumėte: aš tam anaiptol nepritariu, — pareiškė slaugė, durdama adatą Danvorčiui į ranką. — Judviem abiem, kaip kažin ką, dar reikėtų gulėti ligoninėje. — Ji iki galo nuspaudė švirkšto stūmoklį ir nuskubėjo atgal prie savo įrangos.
Badris luktelėjo, kol Danvortis vėl užsiraitos rankovę, tada stumtelėjo jo ranką, dar kažką pamatavo, vėl pajudino ranką. Kolinas atnešė skenerį ir vėl pradingo, net nedirstelėjęs į Danvortį.
Danvortis žiūrėjo į ekranus, kuriuose be paliovos mainėsi skaičiai. Jis girdėjo repetuojančius varpininkus — iš už uždarų durų jų žvanginimas skambėjo kone melodingai. Kolinas atidarė duris, ir vidun siūbtelėjo aštrus metalinis gausmas, raižęs ausį gerą valandėlę — kol vaikinukas įbogino vidun antrą įrangos lagaminą.
Kolinas nutempė nešulį montuojančiai įrangą slaugei, o pats priėjo prie konsolės, atsistojo greta Montojos ir užsižiūrėjo į skaičius generuojančius ekranus. Danvortis jau gailėjosi nepasakęs, kad keliausiąs sėdėdamas. Kieti, nelankstūs batai spaudė kojas, jį vargino būtinybė stovėti nė nekrustelint.
Badris vėl kažką pasakė į valdymo pulto mikrofoną, skraistės ėmė leistis, kol pasiekė grindis, šiek tiek susigarankščiuodamos. Kolinas kažką tarstelėjo Montojai; ši pakėlė akis, susiraukė ir linktelėjo, tada vėl nusigręžė į ekranus. Kolinas prisiartino prie tinklo.
— Ką darai? — paklausė Danvortis.