— Viena iš tų užuolaidų užkliuvo, — atsakė Kolinas. Jis apėjo aplink tinklą ir timptelėjo klostę.
— Tvarka? — paklausė Badris.
— Taip, — atsakė Kolinas ir atsitraukė prie durų. — Ne, palaukite. — Jis vėl prisiartino prie užtvarų. — Ar nemanote, kad reikėtų nusiimti akinius? Tam atvejui, jei kas nors netyčia pastebėtų jus išnyrant?
Danvortis nusiėmė akinius ir įsibruko į švarko užantį.
— Jeigu jūs negrįšite, aš keliausiu jūsų ieškoti! — pareiškė Kolinas. — Viskas, pasiruošę! — riktelėjo.
Danvortis pažvelgė į ekranus. Juose dabar nebeįžiūrėjo nieko, tik drumstą miglą. Montoja, persisvėrusi per Badrio petį, irgi virto padūmavusiu siluetu. Ji dirstelėjo į laikrodį. Badris kažką pasakė į mikrofoną.
Danvortis užsimerkė. Vis dar girdėjo varpininkus, skalambijančius „Kada pagaliau ateis mano Išganytojas”. Vėl atsimerkė.
— Jau! — tarstelėjo Badris. Jis paspaudė mygtuką, o Kolinas šoko prie užtvarų, nėrė po jomis ir puolė tiesiai Danvorčiui į glėbį.
33
Jie palaidojo Rozemundą kape, kurį jai buvo iškasęs prievaizdas. „Jums prireiks šitų kapų”, — vis kartojo prievaizdas — ir nesuklydo. Patys jie niekad nebūtų įstengę iškasti duobės. Visa, ką dar galėjo nuveikti — tai išnešti kūną į pievą.
Jie paguldė ją ant žemės prie duobės. Mergaitės kūnas, susuptas į apsiaustą, atrodė neįtikėtinai liesas, sunykęs taip, kad iš jo išvis beveik nieko neliko. Dešiniosios rankos pirštai, vis dar suriesti, tarsi tebelaikytų išsprūdusį obuolį, tebuvo vien kauleliai.
— Ar tu išklausei jos išpažintį? — paklausė Rošas.
— Taip, — atsakė Kivrina. Jai atrodė, kad iš tikrųjų taip ir buvo. Juk Rozemundą išpažino jai savo baimes: pasisakė, kaip bijanti tamsos ir maro, ir likti viena, išpažino savo meilę tėvui ir žinojimą, kad jau niekad nebelemta jo pamatyti. Visus tuos dalykus, kurių pati Kivrina niekaip neprisiverstų išpažinti.
Kivrina išsegė iš apsiausto sero Bloeto dovanotąją meilės segę, tvirčiau susupo Rozemundą, uždengdama galvą, o tada tėvas Rošas paėmė ją ant rankų tarsi miegantį vaiką ir įlipo į duobę.
Išsiropšti atgal pasirodė gana keblu — Kivrinai teko įsikibti didžiulių j o rankų ir traukte ištraukti iš duobės. O maldą už mirusiąją jis pradėjo šitaip:
— Domine, ad adjuvandum me festina.
Kivrina sunerimusi dirstelėjo į jį. Reikia greičiau nešdintis iš čia, šmėkštelėjo mintis, reikia suskubti iškeliauti, kol dar neužsikrėtė ir jis. Tačiau ji nesustabdė jo, nebandė taisyti klaidos. Gaišti nevalia nė akimirkos.
— Dormiunt in somno paeis, — užbaigė Rošas, paėmė kastuvą ir ėmė žerti į kapą žemes.
Atrodė, kad šis darbas truks visą amžinybę. Kivrina protarpiais leisdavo Rošui atsipūsti, trupindama žemių gūbrį, sušalusį į vientisą masę, o tuo pačiu svarstydama, kaip toli jiems pavyktų nukeliauti iki sutemų. Juk dar net vidudienis neatėjo. Jeigu jie iškeliautų tuojau pat, įveiktų Vyčvudo girią ir, perėję Oksfordo — Bato kelią, pasiektų Vakarų Midlendų lygumą. Kelyje iki Škotijos sugaištų gal savaitę, o ten pasistengtų įsikurti Inverkaslyje arba Domoche — kurioje nors vietoje iš tų, kurių maras niekada nepasiekė.
— Tėve Rošai, — prakalbo ji, kai tik jis ėmėsi lyginti kapą kastuvo plokštuma. — Reikia keliauti į Škotiją.
— Škotiją? — pakartojo jis, tarytum pirmąsyk girdėdamas tokį pavadinimą.
— Taip, — atsakė ji. — Reikia kuo skubiau trauktis iš čia. Pasiimsime asilą ir keliausime į Škotiją.
Jis linktelėjo.
— Tada mums reikia pasiimti sakramentus. Bet pirmiausia privalau paskambinti varpu Rozemundai, kad jos siela saugiai nukeliautų į dangų.
Jai labai niežėjo liežuvis sakyti, kad tam jau nebėra laiko, kad iškeliauti būtina tuojau pat, nedelsiant nė akimirkos, bet ji tik linktelėjo.
— O aš eisiu atvesti Balaamo, — pasakė ji.
Rošas nužingsniavo į varpinę, o Kivrina tekina nubėgo į svirną, nė nelaukusi, kol jis pasieks varpinės duris. Ji nekantravo iškeliauti kuo greičiau, tiesiog dabar, šią akimirką, tarsi maras lyg kokia baidyklė tūnotų bažnyčioje, o gal alaus varykloje, o gal svirne, tik ir laukdamas tinkamos akimirkos šokti tiesiog ant jų.
Ji perbėgo šventorių, nestabtelėdama nuskubėjo į arklidę, išvedė laukan asilą. Suskato rišti jam ant nugaros balnakrepšius.
, Sugaudė varpas: nuaidėjo tik vienas dūžis, tada stojo tyla. Kivrina taip ir sustingo su pavarža rankoje, laukdama, kada varpas vėl ims skambėti. Moteriai — trys dūžiai, pagalvojo ji, ir čia pat suprato, kodėl nutilo varpas. Vaikui — vienas dūžis. Ak, Rozemunda.
Ji užsegė pavažus ir pradėjo krauti į balnakrepšius mantą. Balnakrepšiai buvo per maži, viskas nesutilpo. Teks pririšti ir maišų, dingtelėjo jai. Ji pripildė pašukinį maišą avižų asilui, rieškučiomis semdama iš grūdų aruodo, ištisomis saujomis išbarstydama ant purvinų grindų; užrišo jį šiurkščia virve, kurią rado kadaruojančią Agnesės ponio garde. Virvė buvo pririšta prie pertvaros, mazgas užveržtas taip, kad Kivrinai niekaip nesisekė jo atraizgyti. Baigėsi tuo, kad jai teko bėgti į virtuvę peilio, o paskui, dar kartą — maišų, kuriuos buvo sukrovusi anksčiau.
Ji nupjovė virvę, paskui supjaustė trumpesniais virvagaliais, numetė peilį, nuskubėjo prie asilo. Gyvulys stengėsi prakąsti skylę avižų maiše. Kivrina virvagaliais pririšo asilui prie nugaros pašaro maišą bei kitus maišus, tada išsivedė jį į kiemą ir per pievą prie bažnyčios.
Rošo niekur nebuvo matyti. Kivrinai dar reikėjo paimti antklodžių ir žvakių, bet pirmiau ji norėjo sudėti į balnakrepšius sakramentus. Maistas, avižos, antklodės, žvakės. Ką ji galėjo užmiršti?
Tarpduryje pasirodė Rošas. Bet — tuščiomis rankomis.
— O kur sakramentai? — šūktelėjo jam Kivrina.
Jis neatsakė. Valandėlę stovėjo atsirėmęs į bažnyčios duris, žiūrėdamas į Kivriną; jo veido išraiška buvo tokia pat kaip ir tada, kai atskubėjo pranešti apie prievaizdą. Bet juk jau visi išmirė, dingtelėjo Kivrinai. Nebeliko nieko, kas dar galėtų numirti.
— Turiu eiti, paskambinti varpu, — pasakė Rošas ir pasuko per šventorių varpinės link.
— Jau skambinai, — priminėjam Kivrina. — O laidotuvių varpams nebeturime laiko. Reikia kuo greičiau iškeliauti į Škotiją. — Ji pririšo asilą prie vartelių, sugrubusiais pirštais nevikriai maizgydama šiurkščią virvę, pasivijo Rošą ir sugriebė už rankovės. — Kas atsitiko?
Jis atsigręžė, kone užsipuldamas ją; jo veido išraiška ją išgąsdino. Dabar jis vėl atrodė kaip tikras galvažudys, smurtautojas.
— Privalau paskambinti mišparams, — pasakė ir, smarkiai krestelėjęs ranką, nusipurtė jos pirštus.
Oi, ne… — pagalvojo Kivrina.
— Dabar vidudienis, — pasakė ji. — Dar ne laikas skambinti mišparams. — Jis tik pervargęs, tikino ji save. Mes abu pervargę taip, kad jau maišosi galvoje. Ji vėl įsikabino jam į rankovę. — Eime, tėve. Jei norime iki sutemų pereiti miškus, iškeliauti reikia tuojau pat.
— Kaip tik jau per vėlu, — atrėžė Rošas. — O aš dar nepaskambinau mišparams. Ledi Imeina supyks.
Oi, ne, galvojo ji, ne ne ne.
— Paskambinsiu aš, — išbėrė ji, užlįsdama jam už akių, kad sustabdytų. — O tau reikia eiti į namą ir truputį pailsėti.
— Jau temsta, — piktai metė jis. Paskui prasižiojo, tarsi ketindamas užrikti, ir jam iš burnos kliūstelėjo kruvinų vėmalų gniutulas — tiesiai ant Kivrinos palaidinės.