Oi ne. Oi ne ne ne ne ne ne.
Suglumęs Rošas pažvelgė įjos permerktą palaidinę; nuožmi veido išraiška dingo kaip nebuvusi.
— Eikš, tau reikia atsigulti, — pasakė ji galvodama: mes jau niekaip nebepajėgsime pareiti atgal iki dvaro pastato.
— Ar aš sergu? — paklausė jis, vis dar žiūrėdamas į iškruvintą jos palaidinę.
— Ne, — atsakė ji. — Tu tik pervargęs, tau reikia pailsėti.
Ji nuvedė jį bažnyčios link. Rošas kluptelėjo, ir ji pagalvojo: jeigu jis pargrius, aš tikrai jo nepakelsiu. Jį įsivedė jį į bažnyčią, nugara remdamasi į sunkias duris, kad neužsitrenktų, ir pasodino prie sienos.
— Bijau, kad darbas bus mane išvarginęs, — pasakė jis, atremdamas galvą į akmenis. — Norėčiau truputį pamiegoti.
— Taip, pamiegok šiek tiek, — sutiko Kivrina ir, kai tik jis užsimerkė, tekina nukūrė atgal į dvarą atnešti antklodžių ir velenėlio pagalvei, kad galėtų sukurpti jam guolį. Tačiau, kai nešina patalais įpuolė į bažnyčią, Rošo, kur palikusi, neberado.
— Rošai! — suriko ji, karštligiškai žvilgsniu skvarbydama tamsą navoje. — Kur tu?
Atsakymo nesulaukė. Vis dar spausdama prie krūtinės patalų gniužulą, ji išlėkė laukan, tačiau Rošo nebuvo nei varpinėje, nei šventoriuje, o iki didžiojo namo jis tikrai negalėjo nueiti. Ji vėl puolė į bažnyčią ir pagaliau jį aptiko — klūpantį priešais šventosios Kotrynos statulą.
— Tau reikia atsigulti, — pasakė, tiesdama antklodes ant grindų.
Rošas klusniai išsitiesė guolyje; Kivrina atrėmė jo galvą į velenėlį.
— Juk tai maras, ar ne? — paklausė jis, žiūrėdamas į ją.
— Ne, — atsakė ji, klostydama jį lovatiese. — Tu tiktai pervargęs, štai ir viskas. Pasistenk pamiegoti.
Jis pasivertė ant šonb, nusigręždamas nuo jos, bet, prabėgus vos kelioms minutėms, staiga atsisėdo, vėl su ta pačia nuožmia išraiška veide, ir nubloškė antklodes šalin.
— Privalau paskambinti mišparams, — tarsi kaltindamas tėškė jis, ir Kivrina nebegalėjo padaryti nieko, nebent sutrukdyti jam atsistoti. Kai Rošas pagaliau vėl užsnūdo, ji nuplėšė kelias audeklo atraižas nuo atspurusio savosios palaidinės krašto, ir pririšo Rošo rankas prie pertvaros su Nukryžiuotuoju.
— Tik nedaryk jam šito, — sukuždėjo Kivrina. Nė pati to nejausdama kartojo ir kartojo be paliovos: — Prašau! Prašau! Tiktai neleisk, kad jam šitaip atsitiktų!
Rošas atsimerkė.
— Be jokios abejonės, Dievas turi išgirsti šitokią karštą maldą, — ištarė jis ir nugrimzdo jau į gilesnį, ramesnį miegą.
Kivrina išskubėjo laukan, nukrovė nuo asilo daiktus, atrišo jį, susirinko maišus su maistu bei žibintą, įsinešė viską vidun. Rošas vis dar miegojo. Kivrina dar kartą ištykino iš bažnyčios, nuskubėjo per kiemą, pasėmė kibirą vandens iš šulinio.
Neatrodė, kad Rošas būtų pabudęs, bet, kai Kivrina išgręžė sumirkytą vandenyje altoriaus užtiesalą ir ėmė šluostyti juo jam kaktą, Rošas neatsimerkdamas ištarė:
— O aš jau maniau, kad tu išėjai.
Ji nušluostė jam prie lūpų pridžiūvusį kraują.
— Be tavęs aš nekeliausiu į Škotiją.
— Ne į Škotiją, — pasakė jis. — Į dangų.
Ji truputį užkando sužiedėjusios duonos ir sūrio iš maisto atsargų maišo. Tada pabandė numigti pati, bet buvo pernelyg šalta. Kai Rošas per miegus pasisuko ir giliai atsiduso, ji aiškiai matė iš burnos plūstelėjusį garų debesėlį.
Kivrina užsikūrė laužą. Ištraukiojo artimiausios lūšnelės tvoros mietus, sukrovė priešais pertvarą su Nukryžiuotuoju ir uždegė, bet bažnyčia tuojau pat prisipildė dūmų, nors duris ji paliko plačiai atlapotas. Rošas sukosėjo ir vėl apsivėmė. Šįsyk — beveik vien krauju. Kivrina užgesino ugnį ir dar dusyk sulakstė į kaimą — parnešė tiek kailių ir antklodžių, kiek pavyko surasti, iš jų visų susuko lyg ir lizdą.
Naktį Rošui pakilo temperatūra. Jis išspardė apklotus ir kažką baubė; žodžių Kivrina beveik visai nesuprato, nors kartą jis užriko visai aiškiai: „Keliauk, kad tave galai!” — ir nuolat piktai kartojo: „Temsta, jau temsta!”
Kivrina susirinko žvakes nuo altoriaus ir nuo pertvaros su Nukryžiuotuoju, sustatė jas priešais šventosios Kotrynos statulą. Kai Rošas kliedėdamas ėmė ypač primygtinai skųstis tamsa, ji uždegėjas visas, o jį vėl užklostė. Tai trupučiuką padėjo.
Temperatūra jam vis labiau kilo, jis drebėjo visu kūnu, kalendamas dantimis, negelbėjo nė visa ant jo suverstų kailių kaugė. Kivrinai dingojosi, kad jo oda jau tamsėja, kad jau trūkinėja kraujo indai. O, tiktai ne šitai… Nedaryk to… Prašau.
Rytąjo būklė truputį pagerėjo. Odos dar nemargino kraujosruvos — tik mirgančioje žvakių šviesoje ji pasirodė išmušta dėmėmis. Netgi temperatūra šiek tiek krito; visą rytą ir didžiąją popietės dalį Rošas kietai miegojo ir nė karto nevėmė. Nelaukdama, kol sutems, Kivrina išsiskubino parnešti dar vandens.
Kartais pasitaikydavo, kad žmogus nei iš šio, nei iš to pasveikdavo. Kai kuriuos išgelbėdavo maldos. Ne visi užsikrėtušieji mirdavo. Mirtingumas nuo pneumoninio maro siekė tik devyniasdešimt procentų.
Kai Kivrina grįžo su vandeniu, jis buvo pabudęs, gulėjo neryškios, padūmavusios šviesos drūžėje. Ji atsiklaupė priėjo, prikišo prie lūpų puodelį vandens ir kilstelėjo jo galvą, kad jis galėtų atsigerti.
— Tai mėlynoji liga, — ištarė jis, kai ji vėl nuleido jo galvą ant patalų.
— Tu nemirsi, — atsakė ji. Devyniasdešimt procentų. Tik devyniasdešimt procentų.
— Privalai išklausyti mano išpažintį.
Ne. Jam nevalia mirti, jokiu būdu. Jeigu jis mirs, ji liks čia visiškai viena. Nebepajėgdama ištarti nė žodžio, ji tik papurtė galvą.
— Atleisk man, Tėve, aš labai nusidėjau, — pradėjo jis lotyniškai.
Jis visai nenusidėjo. Jis slaugė ligonius, duodavo nuodėmių išrišimą mirštantiems, laidojo mirusius. Tai pats Dievas turėtų melsti atleidimo.
— …aš labai nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais. Pykau ant ledi Imeinos. Aprėkiau Maisrę. — Jis nurijo seilę. — Mane apniko kūniškos mintys apie Viešpaties šventąją.
Kūniškos mintys.
— Nuolankiai prašau Dievo atleidimo, ir tu, Tėve, dovanok man, jei manai, kad esu vertas.
Nėra už ką tau atleisti, norėjo sakyti ji. Tavo nuodėmės — visai ne nuodėmės. Kūniškos mintys. Mes pjaustėme Rozemundą, mes užtverėme kelią į kaimą niekuo dėtam berniukui, mes palaidojome šešių mėnesių kūdikį. Tai pasaulio pabaiga. O tokiu atveju viena kita kūniška mintis tikrai leistina.
Ji bejėgiškai kilstelėjo ranką, nevaliodama ištarti atleidimo žodžių, bet jis, rodos, to nepastebėjo.
— O mano Dieve, — ištarė, — nuoširdžiai gailiuosi dėl visko, kuo Tave įžeidžiau.
Tave įžeidžiau. Juk tu — Viešpaties šventasis, norėjo sakyti ji jam, o kurgi Jis, po velnių? Kodėl Jis neatskuba tavęs gelbėti?
Aliejaus nebebuvo. Kivrina pamirkė pirštus vandenyje, paženklino kryžiaus ženklu jam akis ir ausis, nosį ir bumą, ir delnus, tuos pačius delnus, kurie laikė jos ranką kai merdėjo ji.
— Quid quid deliąuiste, — ištarė jis; ji dar kartą pamirkė pirštus vandenyje, nubrėžė kryžiaus ženklą jam ant kulnų.
— Libera nos, ąuaesumus, Domine, — pasufleravo jis.
— Ab omnibus malis, — pratęsė Kivrina, — praeteritis, praesentibus, et futuris. — Išvaduok mus, meldžiame Tave, o Viešpatie, nuo bet kokio blogio praeityje, dabartyje ir ateityje.