— Perducat te ad vitam aeternam, — sušnibždėjo jis.
Ir suteik amžinąjį gyvenimą.
— Amen, — ištarė Kivrina ir pasilenkė šluostyti jam iš burnos pliūptelėjusio kraujo.
Jis vėmė ištisą naktį ir didžiąją kitos dienos dalį; pavakary galiausiai neteko sąmonės, kvėpavo negiliai, stabčiodamas. Kivrina sėdėjo greta jo ir be paliovos šluostė kaktą.
— Tik nemirk, — kalbėjo ji, kai jo kvėpavimas užstrigdavo; paskui jis vėl atsikvėpdavo, dar sunkiau, švarkšdamas. — Tiktai nemirk. Ką aš darysiu be tavęs? Juk liksiu vienui viena.
— Tu neturėtum likti čia, — ištarė jis. Akių vokai vos vos kilstelėjo. Akys buvo pasruvusios krauju, išvirtusios.
— Maniau, tu miegi, — apgailestaudama pasakė ji. — Nenorėjau tavęs pažadinti.
— Privalai grįžti į dangų, — kalbėjo jis, — ir melstis už mano sielą skaistykloje, kad jai netektų užtrukti ten ilgai.
Skaistykla. Tarsi Dievas dar galėtų versti jį kentėti ilgiau, nei jau iškentėjo, dar būdamas gyvas.
— Tau neprireiks mano maldų, — pasakė ji.
— Privalai grįžti ten, iš kur atėjai, — atkakliai tvirtino jis. Kilstelėjo ranką, vangiai pamojo sau prieš veidą, tarsi mėgindamas prisidengti nuo smūgio.
Kivrina sugavo jo ranką, bet švelniai, baimindamasi, kad nuo prisilietimo jos neišmuštų kraujosruvomis, ir priglaudėjo delną sau prie skruosto.
Privalai grįžti ten, iš kur atėjai. Taip ir padaryčiau, jei tik galėčiau, galvojo ji. Kažin, kiek dienų jie laikė tinklą atidarytą, kol neteko paskutinės vilties? Keturias? O gal savaitę? Galbūt tinklas vis dar atidarytas iki šiol? Gali būti ir taip, juk ponas Danvortis neleis jiems uždaryti tinklo tol, kol neužges paskutinė vilties kibirkštėlė. Tačiau vilties nebėra jokios, pagalvojo ji. Aš — ne 1320-uosiuose. Aš — čia, sulaukusi pasaulio pabaigos.
— Negaliu, — pasakė ji. — Nežinau kelio.
— Privalai pamėginti prisiminti, — pasakė Rošas, ištraukė ranką išjos delnų ir vėl pamojavo. — Agnesė, išsišakojo.
Jis vėl kliedi, dingtelėjo Kivrinai, ir ji atsiklaupė pabūgusi, kad jis tuojau vėl mėgins keltis.
— Ten tu nukritai, — kalbėjo jis; viena ranka parėmė antrosios alkūnę, kad būtų tvirčiau, ir Kivrina tik dabar susizgribo, kad jis stengiasi parodyti kryptį. — Išsišakojo.
Išsišakojimo.
— Kas ten yra, prie kelio išsišakojimo? — paklausė ji.
— Ta vieta, kur suradau tave, kai nukritai iš dangaus, — atsakė jis, jo rankos nusviro.
— Aš visąlaik maniau, kad mane surado Gavynas.
— Taip, — pasakė jis, tarsi jos žodžiuose nebūtų įžvelgęs jokios prieštaros. — Sutikau j į pakeliui, kai gabenau tave į dvarą.
Jis sutiko Gavyną pakeliui.
— Tai ta vieta, kur pargriuvo Agnesė, — pridūrė jis, stengdamasis padėti jai prisiminti. — Tada, kai keliavome rinkti bugienių.
Kodėl gi iškart man nepasakei, kad esame teisingoje vietoje? — pagalvojo Kivrina, bet tuoj pat sumojo priežastį. Juk Rošas tuo metu tampėsi su asilu, kuris ėmė spyriotis kalvos viršūnėje ir nė už ką nebenorėjo žengti nė žingsnio į priekį.
Tai todėl, kad kartąjau matė išnyrant mane iš niekur, susizgribo ji. Dabar ji jau žinojo: tai Rošas stovėjo pasilenkęs prie jos laukymėlėje, tai jis žvelgė į ją, gulinčią su užmesta ant veido ranka. Juk aš girdėjau jį alsuojant, prisiminė ji. Mačiau jo pėdos įspaudą.
— Privalai grįžti į tą vietą, o iš ten — atgal į dangų, — dar pasakė jis ir užmerkė akis.
Jis matė ją išsmunkant pro plyšį, jis priėjo ir stovėjo greta jos, kol ji gulėjo užsimerkusi, jis užkėlė ją ant savo asilo, kai ji pasiligojusi prarado nuovoką. O ji nieko net neįtarė! Nieko nesuprato net tada, kai išvydo jį bažnyčioje, netgi tada, kai Agnesė pasakė, kad jis mano, jog ji — šventoji.
Tai todėl, kad Gavynas visiems tvirtino, esą suradęs ją jis. Gavynas, užkietėjęs pagyrų puodas, nesvajojąs apie nieką kitką, tik kaip padaryti įspūdį ledi Elivysai.
— Aš suradau tave ir pargabenau čionai, — porino jis — ir tikriausiai net nemanė meluojąs. Kaimelio kunigas, šiaip ar taip, — tas pats, kas niekas. Ir visą tą laiką, kol sirgo Rozemundą, kai Gavynas išjojo į Batą, kai plyšys atsivėrė ir vėl užsivėrė, amžiams, — visą tą laiką Rošas žinojo, kur yra ta vieta.
— Nėra reikalo manęs laukti, — pasakė jis. — Neabejoju, jie tavęs ilgisi ir laukia sugrįžtant.
— Nutilk, — švelniai ištarė ji. — Pasistenk užmigti.
Jis vėl nugrimzdo į neramų snaudulį, jo rankos be paliovos judėjo, vis dar mėgindamos rodyti kryptį, pašiodamos antklodes. Jis nubloškė į šalį patalus ir siektelėjo slėpsnų. Vargšas žmogus, galvojo Kivrina, nejaugi jam teks išragauti visus pažeminimus?
Ji sudėjo jo rankas atgal jam ant krūtinės ir užklojo, bet jis stūmė apklotus nuo savęs, pasikėlė sutanos kraštą virš kelnių. Stvėrėsi už tarpkojo, bet tuoj pat sudrebėjęs jį paleido; kažkodėl šis judesys Kivrinai priminė Rozemundą.
Ji suraukė antakius. Jis juk vėmė krauju. Tai, o taip pat ir lygis, kurį pasiekė epidemija, piršo mintį, kad Rošas susirgo pneumoniniu maru; be to, nuvilkdama jo apsiaustą, bubonų pažastyse ji tikrai nematė. Kivrina atmetė į šalį jo sutanos kraštą, atidengdama grubaus audimo vilnones kelnes. Šios standžiai veržė jo juosmenį, susiraizgiusios su ilgais albos skvernais. Kivrina suvokė niekad nepajėgsianti nusmaukti kelnių, nepakėlusi paties kūno, o storos, vatalinu pamuštos medžiagos prisigarankščiavę buvo tiek daug, kad ji ničnieko nematė.
Ji švelniai uždėjo delną Rošo ant šlaunies, dar nepamiršusi, kokia jautri buvo Rozemundos ranka. Rošas krūptelėjo, bet neatitoko; Kivrina slystelėjo ranką po apdaru, tik vos vos liesdama audeklą. Šis buvo karštas.
— Atleisk, — sukuždėjo ji ir kyštelėjo delną jam tarp kojų.
Rošas suklykė ir konvulsyviai sutrūkčiojo, keliai staigiai šoktelėjo aukštyn, bet Kivrina buvojau atšlijusi, ranka nevalingai prisidengusi bumą. Bubonas buvo milžiniškas ir toks karštas, kad ji kone apsvilo pirštus. Prapjauti jį reikėjo bene prieš kelias valandas.
Rošas taip ir nepabudo, netgi nuo savo paties klyksmo. Jo veidą išmušė dėmės, kvėpavo jis ritmingai, garsiai švarkšdamas. Kūnui konvulsyviai sutrūkčiojus, apklotai vėl nuslydo į šalis. Kivrina pasilenkė ir vėl jį apklostė. Jo keliai dar kartą kilstelėjo, bet jau nebe taip aštriai, tad Kivrina kaip įmanydama jį apkamšė, tada pasiėmė paskutinę žvakę nuo pertvaros su Nukryžiuotuoju, įstatė į žibintą ir uždegė nuo žvakės, mirgančios prie šventosios Kotrynos kojų.
— Luktelėk valandėlę, tuojau grįšiu, — pažadėjo ji ir nuskubėjo nava prie durų.
Nors jau vakarėjo, šviesa lauke plykstelėjo į akis taip, kad Kivrina sumirksėjo. Apniūkusiu dangumi plaukė žemi debesys, vėjo beveik nebuvo, atrodė, kad lauke netgi šilčiau nei bažnyčioje. Kivrina tekina nuskubėj o į dvarą, atvirą žibinto šoną pridengusi viena ranka.
Svirne ji surado aštrų peilį. Tą patį, kuriuo pjaustė virvę, kai ruošė mantą kelionei. Tačiau prieš mėginant perrėžti buboną, peilį būtinai reikėjo sterilizuoti. O prapjauti išsipūtusį limfinį mazgą būtina anksčiau, nei šis pratrūks pats. Slėpsnose susiformavę bubonai paprastai būdavo grėsmingai arti šlaunies arterijos. Tad, jam pratrukus, jei Rošas tuojau pat mirtinai ir nenukraujuotų, visi nuodai patektų tiesiai į kraujotaką. Dievulėliau, prapjauti jį reikėjo bent prieš kelias valandas.
Ji nuskubėjo tarp svirno ir ištuštėjusio kiaulių gardo, tekina įpuolė į kiemą. Arklidės durys buvo atviros, Kivrina išgirdo kažką bruzdant viduje. Jai net širdis šoktelėjo.