— Kas ten? — riktelėjo ji, iškeldama žibintą.
Viename iš gardų buvo įsitaisiusi prievaizdo karvė, ji grumšnojo papiltas avižas. Išgirdęs žingsnius, gyvulys pakėlė galvą, sumūkė ir klupinėdamas tekinas leidosi prie Kivrinos.
— Neturiu laiko, — mestelėjo Kivrina, nuo susipynusio virvių raizginio pasičiupo peilį ir išlėkė laukan. Karvė nerangiai nusekė jai iš paskos, vilkdama perpildytą tešmenį ir gailiai mukdama.
— Pasitrauk! — aprėkė karvę Kivrina, vos tramdydama ašaras. — Privalau tučtuojau jį gelbėti, kitaip jis mirs.
Ji apžiūrėjo peilį. Šis buvo aplipęs purvais. Purvinas buvojau tada, kai ji surado jį virtuvėje, o paskui, džyrindama virves, ji pati numesdavo jį bet kur, tiesiog į mėšlą ir purvyną, susikaupusį ant svirno grindų.
Ji nuskubėjo prie šulinio ir stvėrė kibirą. Vandens jame teliūskavo gal vos per sprindį ant paties dugno, o ir tas pats buvo jau pasidengęs plonyte ledo luobele. Tas lašas net peilio neapsemtų, o jeigu dar imtųsi kurti ugnį ir vandenį virinti, Kivrina sugaištų ištisą amžinybę. O laiko ji išvis nebeturėjo. Bubonas netgi dabar galėjo jau būti pratrukęs. Išeitis — alkoholis, tačiau vyno irgi nebebuvo — jie išlaistė visą, prapjaudami bubonus ir teikdami paskutiniuosius sakramentus mirštantiems. Kivrinai staiga dingtelėjo, kad dvasininkas Rozemundos buduare buvo pasidėjęs butelį.
Karvė ėmė trintis į ją snukiu.
— Ne, — griežtai tarė gyvuliui Kivrina ir pastūmė dvaro pastato duris, žibintą laikydama rankoje.
Prieškambaryje buvo tamsu, bet menėje pro siaurus langus vidun sklido dienos šviesa; ilgos, dulkėmis mirgančios šviesos drūžės krito ant išvėsusios ugniavietės, aukštojo stalo ir krūvos obuolių, kuriuos Kivrina išbėrė čia iš maišo.
Žiurkės net nebandė sprukti. Kai Kivima įėjo vidun, jos tik sužiuro į ją, trūkčiodamos mažomis juodomis ausytėmis, ir tuoj pat vėl kibo doroti obuolius. Ant stalo jų susirinko bene tuzinas, o viena įsitaisė ant Agnesės trikojės kėdutės; smulkias letenėles laikė prikišusi prie snukučio, tarytum melsdamasi.
Kivrina pasidėjo žibintą ant grindų.
— Nešdinkitės, — ištarė.
Žiurkės ant stalo nebesiteikė net pažvelgti į ją. Tik toji, besimeldžianti, nudelbė Kivriną vertinančiu žvilgsniu, tarsi įsibrovėlė čia būtų kaip tik ji.
— Dinkite iš čia! — užriko Kivrina ir tekina pasileido prie stalo.
Bet žiurkės vis vien nebėgo. Dvi tik pasitraukė už druskinės, o dar viena dunkstelėjo ant stalo obuolį, kurį laikė letenėlėse. Obuolys nusirito per stalo kraštą ir nukrito ant vikšriais išklotų grindų.
Kivrina iškėlė peilį.
— Nešdinkitės… — Ji tvojo peiliu per stalą, žiurkės iškriko į šalis, — …iš čia. — Ji vėl pakėlė peilį. Tada vienu mostu nužėrė obuolius ant grindų, šie dunksėdami nusirito į vikšrius. Apstulbinta, o gal ir išsigandusi, žiurkė, tupėjusi ant Agnesės kėdutės, nuvirvėjo tiesiog Kivrinos link. — Dink. Iš. Čia. — Ji sviedė peilį į žiurkę; ši tučtuojau nėrė po kėde ir tuoj pat pradingo vikšriuose.
— Nešdinkitės visos iš čia, — ištarė Kivrina ir užsidengė veidą delnais.
„Mūūūū,” — iš prieškambario atsiliepė karvė.
— Tai tik liga, — visa tirtėdama sukuždėjo Kivrina, neatitraukdama rankų nuo burnos. — Niekas dėl to nekaltas.
Ji vėl pakėlė peilį ir žibintą. Karvė, bandžiusi įsibrauti pro duris vidun, įstrigo pusiaukelėje ir ėmė gailiai mykti.
Numojusi ranka į įstrigusią karvę, Kivrina nuskubėjo į buduarą, stengdamasi nekreipti dėmesio į mažų kojyčių trepsenimą virš galvos. Kambaryje tvyrojo ledinis šaltis. Vaškuota drobė, kuria Elivysa buvo užtaisiusi langą, atsiknojo ir dabar plakėsi, laikydamasi tik už vieno kampo. Lovos baldakimas vienoje pusėje buvo nuplėštas — ten į jį bandė kabintis ir keltis dvasininkas — nuovėlomis kimštas čiužinys kadaravo beveik išslydęs iš lovos. Iš po lovos sklido kažkokie prislopinti garseliai, bet Kivrina nė nebebandė žiūrėti, kas juos skleidžia. Skrynia lovos kojūgalyje žiojėjo atvira, jos dangtis rėmėsi į lovos kraštą. Skrynioje gulėjo tvarkingai sulankstytas purpurinis dvasininko apsiaustas.
Vyno butelis buvo nuriedėjęs po lova. Kivrina plojosi ant grindų ir ėmė grabaliotis jo palovyje. Užkliudė pirštais butelį, šis pasirito dar toliau. Kivrinai teko pačiai rangytis į palovį, kad pagaliau jį pasiektų.
Butelio kamštis buvo iššokęs — galbūt tada, kai ji pati andai paspyrė butelį po lova. Kakliukas vis dar buvo lipnus nuo išdžiūvusio vyno likučių.
— Oi, ne… — beviltiškai tarstelėjo Kivrina ir ilgą valandėlę tiesiog sėdėjo, rankose laikydama tuščią butelį.
Bažnyčioje vyno nebeliko nė lašo. Rošas sunaudojo visą laidotuvių apeigoms.
Staiga Kivrina prisiminė tą butelį, kurį jis buvo davęs jai Agnesės keliukui gydyti. Kivrina vėl pasirangė po lova ir ranka ėmė atsargiai grabalioti lovos lentą, baimindamasi užkliudyti ir išversti butelį. Niekaip nebeprisiminė, kiek vyno jame dar buvo likę, bet viso lyg ir tikrai nespėjo sunaudoti.
Kad ir kaip atsargiai grabinėjo, butelį vis vien užkliudė ir vos neapvertė; pasvirusį dar spėjo pastverti už plataus kakliuko. Kivrina iššliaužė iš palovio ir atsargiai pakratė butelį. Šis tebebuvo puspilnis. Užsikišusi peilį už palaidinio diržo, Kivrina pasičiupo dvasininko apsiaustą ir nudundėjo laiptais žemyn. Žiurkės jau buvo grįžusios doroti obuolių, bet šį kartą išsilakstė, vos Kivrina spėjo užkelti koją ant laiptų; Kivrina nė nebebandė dairytis, kur jos nulindo.
Karvė jau buvo pusiau prasispraudusi pro prieangio duris — ir patikimai užblokavusi Kivrinai kelią išeiti. Kivrina pasidėjo visus nešulius ant grindų, nužėrusi vikšrius, kad butelį galėtų pastatyti ant lygaus plikų grindų plotelio, ir stumte išstūmė karvę laukan; gyvulys visą tą laiką nesiliovė gailiai mūkti.
Vos išgrūsta į lauką, karvė tuoj pat vėl ėmė taikytis prisišlieti prie Kivrinos.
— Ne, — tarstelėjo ši. — Nėra kada.
Vis dėlto ji nubėgo į svirną, užsiropštė į stoginę ir numetė žemyn glėbelį šiaudų. Tada suglobusi visus daiktus paknopstom nubėgo atgal į bažnyčią.
Rošas buvo praradęs sąmonę. Stambus jo kūnas tysojo paslikas, atsipalaidavęs. Kojos buvo plačiai praskėstos, rankos gulėjo prie šonų delnais aukštyn. Pažiūrėjęs galėjai pamanyti, kad jį kažkas parbloškė smūgiu. Kvėpavo jis sunkiai, pūtuodamas — veikiausiai dar ir dėl krečiančio drebulio.
Kivrina užklojo jį sunkiu purpuriniu apsiaustu.
— Sugrįžau, Rošai, — ištarė ir patapšnojo suglebusią jo ranką bet jis nė nekrustelėjo, tikriausiai negirdėjo.
Kivrina nuėmė žibinto gaubtą ir nuo liepsnelės uždegiojo visas žvakes. Liko vos trys ledi Imeinos žvakės, o ir tos pačios — jau pusiau sutirpusios. Kivrina uždegė ir visas žvakes su vikšrio šerdies dagtimis, ir storą lajinę žvakę, pastatytą šventosios Kotrynos nišoje, visas sustatė kaip įmanydama arčiau Rošo kojų, kad geriau matytų.
— Man teks nusmaukti tau kelnes, — pasakė ji, atmesdama apklotą. — Privalau prapjauti buboną. — Ji atrišo apibrizgusį, kelnes prilaikantį virvagalį; Rošas nuo jos prisilietimo net nekrūptelėjo, tik tylutėliai sudejavo, ir tai nuskambėjo kone kaip pritarimas.
Kivrina timptelėjo kelnes, stengdamasi nusmaukti jas ant klubų, paskui iš apačios stipriai patraukė klešnes, tačiau kelnės buvo pernelyg glaudžiai apgulusios jo kojas. Niekur nedingsi: teks jas tiesiog perpjauti.
— Dabar perpjausiu tavo kelnes, — pranešė Kivrina, ropodama atgal ten, kur buvo palikusi peilį ir vyną. — Pažadu, pasistengsiu tau neįbrėžti. — Ji pauostė butelio kakliuką, trūktelėjo mažytį gurkšnelį ir čia pat užspringo. Gerai. Vynas senas ir pakankamai stiprus. Kivrina užpylė jo ant peilio ašmenų, nutrynė juos į savo koją užpylė dar šlakelį — taupydama, kad liktų kuo dezinfekuoti žaizdą kai prapjaus buboną.