— Beata… — sukuždėjo Rošas, ranka vėl grabaliodamasis slėpsnų.
— Viskas gerai, — pasakė Kivrina. Ji tvirtai įsitvėrė kelnių klešnės ir peiliu ėmė džyrinti vilną. — Žinau, dabar tau skauda, bet aš tuojau prapjausiu buboną. — Ji abiem rankomis ėmė plėšti šiurkščią medžiagą, tempdama į abi puses: laimė, ši, kad ir bjauriai dryksdama, vis dėlto plyšo. Rošas vėl pritraukė kelius prie krūtinės. — Ne, ne, ištiesk kojas, — meldė Kivrina, stengdamasi jėga prispausti jo kelius prie grindų. — Man reikia prapjauti buboną!
Jai niekaip nesisekė priversti jo ištiesti kojų. Tad valandėlei paliko viską kaip yra ir pabaigė per pusę plėšti kelnių klešnę, pakišusi ranką jam po koja ir smaukdama šiurkščią vilną iki pat viršaus, kad apnuogintų visą buboną. Šis buvo bene dvigubai didesnis nei Rozemundos ir jau visai juodas. Reikėjo prapjauti jį prieš kelias valandas… ar dienas.
— Rošai, prašau, ištiesk kojas, — meldė ji, užgulusi jo kelius visu svoriu. — Būtinai reikia prapjauti maro skaudulį!
Rošas neatsakė. Kivrina abejojo, ar jis išvis gali atsakyti. Visai tikėtina, kad raumenys susitraukinėjo savaime, nevalingai, panašiai kaip ir vyskupo dvasininko, tačiau Kivrina negalėjo laukti, kol spazmas, jei tai tikrai buvo spazmas, praeis. Bubonas galėjo pratrūkti bet kurią akimirką.
Ji valandėlei atsitraukė, paskui atsiklaupė priėjo pėdų ir ėmė lėtai tiesti ranką, gniauždama joje peilį. Rošas sudejavo, ir ji atitraukė peilį, bet paskui vėl ėmė pamažu, kuo atsargiausiai stumti jį pirmyn, kol pagaliau ašmenys palietė buboną.
Rošo spyris pataikė jai tiesiai į šonkaulius, nublokšdamas keturpėsčią. Peilis iškrito jai iš rankos ir žvangėdamas nuslydo akmeninėmis grindimis. Nuo smūgio Kivrinai užgniaužė kvapą, ji liko gulėti, kliūvančiais, skausmingais gurkšniais stengdamasi įtraukti į plaučius oro. Kiek atitekusi, bandė atsisėsti. Tačiau dešinįjį šoną pervėrė toks skausmas, kad ji vėl susmuko, susigriebusi už šono.
Rošas vis dar klykė — pratisu, laibu, nepakeliamu balsu tarsi kankinamas gyvulys. Kivrina atsargiai persivertė ant kairiojo šono, tvirtai prispaudusi delną prie šonkaulių — norėjo jį matyti. Rošas siūbavo visu kūnu lyg vaikas, vis dar nesiliaudamas rėkti, kelius pritraukęs prie krūtinės. Bubono Kivrina taip ir neįžiūrėjo.
Ji pabandė pasikelti, delnu įsirėmusi į akmenines grindis; pusiausėda lėtai prisitraukė ranką, pagaliau atsirėmė abiem ir pamažu atsiklaupė. Neištvėrė neriktelėjusi — tik tyliai sukūkčiojo, jos balsą visiškai nustelbė Rošo riksmas. Ko gero, nuo tokio spyrio jai bus lūžę keli šonkauliai. Kivrina spjovė sau ant rankos, baimindamasi išvysianti seilėse kraujo krešulius.
Šiaip taip atsiklaupusi, ji valandėlę kiūtojo, prisėdusi kulnus, grumdamasi su skausmu.
— Atleisk, — sukuždėjo vos girdimai. — Nenorėjau, kad tau skaudėtų.
Ji keturpėsčia pusiau nušliaužė, pusiau nuropojo arčiau jo, ramstydamasi dešiniąja ranka. Judėdama buvo priversta giliau kvėpuoti, o sulig kiekvienu įkvėpimu šoną perverdavo skausmas.
— Viskas gerai, Rošai, — sušnibždėjo ji. — Aš ateinu. Ateinu.
Vos išgirdus jos balsą, jo kojos vėl konvulsyviai susitraukė; Kivrina pasuko į šoną, ropojo tarp jo ir šoninės sienos, kur jis negalėjo pasiekti. Spirdamas Rošas parvertė vieną iš šventosios Kotrynos žvakių — greta jo pasiliejo tižus vaško klanelis, kuriame vis dar plazdėjo liepsnelė. Kivrina vėl pastatė aptirpusią žvakę ir uždėjo ranką Rošui ant peties.
— Tššš, Rošai, — ištarė. — Dabar jau viskas gerai. Aš jau čia.
Jis liovėsi rėkęs.
— Atleisk, — kalbėjo ji, pasilenkusi prie pat jo. — Visai nenorėjau, kad tau skaudėtų. Norėjau tik prapjauti buboną.
Jis dar labiau pritraukė kelius prie krūtinės. Kivrina paėmė raudonąją žvakę ir prikišo prie apnuogintos jo nugaros. Dabar jau pamatė ir buboną — kietą ir visiškai juodą žvakės šviesoje. Pasirodo, jai nepavyko jo nė pradurti. Kivrina pakėlė žvakę aukščiau ir apsidairė peilio. Krisdamas jis nužvangėjo lyg ir antkapio kryptimi. Kivrina ištiesė žvakę tenlink, vildamasi, kad mirgančios liepsnelės šviesoje galbūt blykstelės metalas. Bet nieko nepamatė.
Ji pradėjo pamažėle stotis, judėdama labai atsargiai, kad išvengtų skausmo, bet, jau beveik išsitiesusią, pervėrė toks skausmingas dūris, kad ji suriko ir susirietė dvilinka.
— Kas atsitiko? — paklausė Rošas. Jo akys buvo atmerktos, iš lūpų kampučio virvėjo plonytė kraujo srovelė. Tikriausiai klykdamas susikandžiojo liežuvį, — dingtelėjo Kivrinai. — Ar aš tave užgavau?
— Ne, — atsakė ji, vėl klaupdamasi greta jo. — Ne. Tu manęs neužgavai. — Ji apšluostė jam lūpas savo palaidinės rankove.
— Tu privalai, — ištarė jis, bet, vos prasižiojo, iš burnos vėl ėmė sroventi kraujas. Jis gurktelėjo. — Privalai sukalbėti maldą mirštančiajam.
— Ne, — atsakė ji. — Tu nemirsi. — Ji vėl apšluostė jam lūpas. — Bet aš privalau prapjauti tau buboną, kol dar nepratrūko.
— Nereikia… — sukuždėjo jis, bet ji nesuprato, ar reikia suprasti: nepjauk bubono, ar tiesiog: nenueik. Jis stipriai sukando dantis, bet kraujas sunkėsi tarp jų. Pasiremdama Kivrina atsisėdo, stengdamasi nesuaimanuoti, ir pasiguldė jo galvą sau ant kelių.
— Reąuiem aeterrtam dona eis, — ištarė jis ir sugargaliavo, — et lux perpetua.
Jam kraujavo gomurys. Kivrina kilstelėjo jo galvą aukštėliau, pakišo po ja raudonąją lovatiesę, vėl apšluostė jam lūpas ir smakrą palaidinės kraštu. Tačiau šis buvojau permirkęs krauju. Ji ištiesė ranką prie jo albos skverno.
— Nereikia… — sukuždėjo jis.
— Aš niekur neinu, — pasakė ji. — Aš čia.
— Pasimelsk už mane, — paprašė jis, dar bandydamas suglausti delnus ant krūtinės. — Griuvena… — Jis užspringo žodžiu, kurį bandė tarti, ir sugargaliavo.
— Reąuiem aeternarh, — atitarė Kivrina. Ji pati suglaudė delnus. — Reąuiem aeternam dona eis, Domine, — kalbėjo toliau.
— Et lux… — ištarė jis.
Raudonoji, greta Kivrinos mirgėjusi žvakė mirktelėjo paskutinį kartą ir užgeso, plūstelėjo aštrus dūmų kvapas. Kivrina apžvelgė kitas. Liko vos viena, paskutinioji iš vaškinių ledi Imeinos žvakių, o ir ta pati jau buvo sutirpusi beveik iki laikiklio krašto.
— Et lux perpetua, — tarė Kivrina.
— Luceat eis, — pridūrė Rošas. Jis nutilo ir apsilaižė kruvinas lūpas. Liežuvis buvo sutinęs, nejudrus. — Dies irae, dies illa. — Jis vėl nutilo ir bandė užsimerkti.
— Nebeversk jo šito kentėti, — sukuždėjo Kivrina angliškai. — Prašau, nebereikia. Tai neteisinga.
— Beata... — Jai pasirodė, kad jis ištarė kaip tik tai; ji pabandė prisiminti kitą maldos eilutę, bet ši prasidėjo ne žodžiu „palaimintoji”.
— Ką? — ji pasilenkė arčiau jo.
— Paskutiniosiomis dienomis… — bandė sakyti jis; žodžiai vėlėsi, sutinęs liežuvis trukdė kalbėti.
Kivrina pasilenkė dar arčiau.
— …baiminausi, kad Dievas visiškai mus apleis, — pridūrė jis.