Taip Jis ir padarė, pagalvojo Kivrina. Nušluostė Rošui lūpas ir smakrą savo palaidinės skvernu. Taip Jis ir padarė.
— Bet, būdamas didžiai gailestingas, Jis to nepadarė, — Rošas vėl gurktelėjo. — Jis atsiuntė mums savo šventąją.
Jis kilstelėjo galvą ir užsikosėjo; iš burnos pliūptelėjo kraujas ant jų abiejų, permerkdamas jam krūtinę, o jai — kelius. Kivrina karštligiškai puolė šluostyti kraują, stengdamasi išlaikyti Rošo galvą pakeltą, bet per ašaras nebematė, ką daranti.
— Bet iš manęs — jokios naudos, — pasakė ji, braukdama ašaras.
— Kodėl tu verki? — paklausė jis.
— Tu išgelbėjai man gyvybę, — pasakė ji ir sukūkčiojusi kone užspringo. — O išgelbėti tavosios aš negaliu.
— Kiekvienam skirta mirti, — pasakė Rošas. — Ir išgelbėti jų negali niekas, netgi Kristus.
— Žinau, — atsakė ji. Pasikišo po smakru delną, mėgindama sugaudyti tyškančias ašaras; šio telkėsi delne ir lašėjo Rošui ant kaklo.
— Ir vis dėlto tu mane išgelbėjai, — jo balsas netikėtai suskambėjo aiškiau. — Nuo baimės. — Ji įkvėpė švogždamas. — Ir netikėjimo.
Delnu ji nusišluostė ašaras ir paėmė Rošo ranką. Ji buvo šalta, atradėjau stingstanti.
— Aš — labiausiai palaimintas iš visų žmonių, nes tu dabar čia, su manimi, — pasakė jis ir užsimerkė.
Kivrina vos vos pasislinko, kad nugara galėtų atsiremti į sieną. Lauke buvo jau visai tamsu, pro siauručius langelius vidun nebeįspindo nė blausiausias šviesos spindulėlis. Ledi Imeinos žvakės liepsnelė sumirgėjo, vėl suliepsnojo ryškiau. Kivrina truputį stumtelėjo Rošo galvą, kad ši nespaustų jai šonkaulių. Jis sudejavo, jo ranka sutrūkčiojo, tarsi stengtųsi išsivaduoti išjos rankų, bet ji nepaleido. Žvakės liepsnelė staiga skaisčiai tvykstelėjo — ir tuoj pat paliko juos visiškoje tamsoje.
Nemanau, kad man dar liko vilties sugrįžti, pone Danvorti. Rošas pasakė man, kur yra plyšys, bet aš, regis, būsiu susilaužiusi kelis šonkaulius, o arklių nebėra nė vieno. Smarkiai abejoju, ar sugebėčiau užsiropšti ant nebalnoto tėvo Rošo asilo.
Ketinu pasirūpinti, kad ponia Montoja šį įrašą vis dėlto surastų. Pasakykite ponui Latimerui, kad būdvardinis galūnių kaitymas 1348-aisiais vis dar buvo labai paplitęs. O ponui Gilkraistui pasakykite, kad jis suklydo. Maro aukų skaičius — toli gražu nepadidintas.
(Pauzė)
Nenorėčiau, kad kaltintumėte save dėl to, kas atsitiko. Žinau, jei tik būtumėte galėjęs, tikrai būtumėte ištraukęs mane kad ir iš po žemių, bet aš šiaip ar taip nebūčiau galėjusi iškeliauti iš čia. Nebūčiau galėjusi palikti sergančios Agnesės.
Juk aš pati veržiausi čionai atkeliauti, o jeigu ne aš, šitie žmonės būtų buvę visai vieni. Ir niekas niekada nesužinotų, kaip smarkiai jie buvo išgąsdinti, kokie buvo narsūs ir nepakeičiami.
(Pauzė)
Kaip keista. Kai blaškiausi, negalėdama rasti plyšio, kai užgriuvo maras, jūs man atrodėte taip toli, kad, maniau, man jau niekada nebelemta jūsų rasti. Tačiau dabar žinau, kad jūs visą laiką buvote čia, su manim, ir kad niekas: nei Juodoji Mirtis, nei septyni šimtmečiai, nei mirtis, nei visa tai, kas dar atsitiks, nei bet koks gyvas sutvėrimas — negalėtų atskirti manęs nuo jūsų globos ir rūpesčio. Tai visąlaik lydėjo mane, buvo su manimi kiekvieną minutę.
34
— Kolinai! — užbaubė Danvortis, stverdamas už rankos vaikiščią, kuris stačia galva nėrė pro užsklandą tiesiai į tinklą. — Po šimts velnių raguotų, ką sau manai darąs?
Kolinas ištraukė ranką iš jo gniaužtų.
— Aš tikrai nemanau, kad galima išleisti jus keliauti vieną!
— Nevalia taip imti ir lyg niekur nieko įsilaužti į tinklą! Čia tau ne koks karantino perimetras! O kas, jeigu tinklas būtų atsidaręs? Juk galėjai žūti! — Jis vėl suspaudė Kolino ranką ir žingtelėjo konsolės link. — Badri! Stabdyk perkėlimą!
Tačiau Badrio ten jau nebebuvo. Primerkęs trumparegės akis, Danvortis spigino ten, kur dar ką tik matė konsolę. Tačiau dabar matė tik aplinkui stūksančius medžius: jų atsidurta miške. Žemę dengė sniegas, ore tviskėjo žaižaruojantys kristalai.
— Jeigu keliausite vienas, kas jumis pasirūpins? — nenustygo Kolinas. — Kas bus, jeigu atkrisite? — Jis dirstelėjo Danvorčiui per petį, ir jam net žandikaulis atkrago. — Bene atvykome?
Danvortis paleido Kolino ranką ir kibo graibytis užantyje akinių.
— Badri! — užriko. — Atverk plyšį! — Jis užsidėjo akinius. Visa kur aplinkui ošė gūdi giria. Danvortis nusiplėšė nuo nosies akinius ir pašėlo trinti stiklus. — Badri!
— Kur mes? — paklausė Kolinas.
Danvortis vėl pasibalnojo nosį akiniais ir apsidairė. Aplink dunksojo senoviniai medžiai, apraizgyti gebenėmis, sidabriniu šerkšnu žaižaruojančiais kamienais. Kivrinos nesimatė nė ženklo.
O jis tikėjosi rasiąs ją prie plyšio — kvaila viltis. Juk Badris kartą jau buvo atidaręs tinklą — ir jos nerado. Vis dėlto Danvortis vylėsi, kad ji, vos susigaudžiusi, kur pateko, sugrįš prie plyšio ir lauks niekur nebenueidama. Tačiau jos nebuvo — ir nesimatė net kokio nors ženklo, kad išvis kada nors būta.
Sniego paklotė, ant kurios jie stovėjo, buvo lygi ir nelytėta, be jokio pėdsako. Sniego buvo pakankamai gilu, kad užklotų pėdsakus, kuriuos ji galėjo palikti dar prieš pirmąjį sniegą — bet ne taip gilu, kad visiškai paslėptų sudaužytą vežimą ir išblaškytas dėžes. Be to, niekur nesimatė ir Oksfordo-Bato kelio.
— Aš nežinau, kur mes, — ištarė Danvortis.
— Ką gi, užtat aš žinau, kad mes — tikrai ne Oksforde, — pareiškė Kolinas, brisdamas per sniegą. — Nes nelyja.
Danvortis užvertė galvą ir pažvelgė į boluojantį pro medžių šakas blyškų, gryną dangų. Jeigu jie persikėlė su tokia pat laiko paklaida kaip ir Kivrina, dabar turėtų būti vėlyvas rytas.
Kolinas nusiplūkė per sniegą rusvaliemenių karklų tankumyno link.
— Ei, kur eini? — šūktelėjo Danvortis jam pavymui.
— Ieškoti kelio. Plyšys juk turėjo atsiverti kažkur netoli kelio, argi ne taip? — Vaikinukas nėrė į karklyną ir dingo iš akių.
— Kolinai! — suriko Danvortis, žengdamas jam iš paskos. — Grįžk čionai!
— O štai ir jis! — iš už karklyno atsklido Kolino balsas. — Kelias čia!
— Grįžk čionai! — visa gerkle užbaubė Danvortis.
Kolinas praskleidė karklus ir iškišo galvą iš tankmės.
— Eikš čia, — tarė Danvortis jau ramiau.
— Kelias kyla į kalvą, — tarškėjo vaikinukas, braudamasis per tankų karklų sąžalyną. — Galime užkopti įjos viršūnę ir apsidairyti, kur atsidūrėme.
Jis jau suskubo permirkti ir visas išsisnieguoti, rudas jo švarkas bolavo nuo karklų prikritusiu sniegu. Vaikinukas atrodė įsitempęs, pasiruošęs sutikti blogas naujienas.
— Norite išgrūsti mane atgal, ar ne?
— Privalau, — atsakė Danvortis, bet, vien apie tai pagalvojus, širdis nusirito į kulnus. Badris vėl atidarys tinklą ne anksčiau nei po dviejų valandų — ir galai žino, kiek laiko plyšys išbus atviras. Jis nieku gyvu negalėjo gaišuoti čia dviejų valandų laukdamas, kada atsivers kelias išsiųsti Koliną atgal, o tiesiog palikti čia vieno — irgi negalėjo. — Aš juk atsakingas už tave.
— O aš — už jus, — atkakliai rėžė Kolinas. — Tetulė Merė prisakė man jumis rūpintis. Kas bus, jeigu jus ištiks atkrytis?