— Kivrina, aš nešiuos varpelį ant rankos.
— Tu ir turi jį ant rankos, — atsakė Kivrina, skubindamasi užsegioti Agnesės raudonąjį apsiaustą su gobtuvu, bet saugodamasi neįdurti mergytei į kaklą sąsagos smeigtuku.
— Ne, aš jo neturiu! — pareiškė Agnesė, grabaliodama ranką.
— Noriu užsirišti savo varpeli!
— Štai kur jis, — pasakė Rozemundą, pakeldama varpelį nuo grindų. — Tikriausiai atsirišo ir nukrito tau nuo riešo. Bet dabar nedera jo nešioti. Šis varpas kviečia į mišias. Kalėdų varpeliams bus metas po to.
— O aš juo ir neskambinsiu, — saikstėsi Agnesė. — Tik nešiosiu ant rankos.
Kivrina nėmaž tuo netikėjo, bet visi kiti jau buvo pasirengę eiti. Išsitraukęs iš ugniavietės žioruojantį pagalį, vienas iš sero Bloeto žmonių uždeginėjo deglus ir dalijo tarnams. Kivrina paskubomis pririšo varpelį Agnesei ant riešo ir paėmė abi mergaites už rankų.
Ledi Elivysa uždėjo delną ant jai pasiūlytos sero Bloeto rankos. Ledi Imeina mostelėjo Kivrinai eiti su mergaitėmis paskui juos, o iš paskos patraukė ir visi kiti — iškilmingai, kaip kokia procesija. Ledi Imeina su sero Bloeto seserimi, paskui jas — ir visa Bloeto palyda. Ledi Elivysa ir seras Bloetas pirmieji išėjo į kiemą, paskui — pro vartus į pievą.
Snigti liovėsi, danguje netgi užsižiebė žvaigždės. Kaimas tykiai gulėjo, užklotas balta antklode. Sušalęs laike, dingtelėjo Kivrinai. Sukiužusios trobelės dabar atrodė visai kitaip, švarus sniego baltumas pakeitė ir išsiklaipiusias tvoras, ir purvinas, suskilinėjusiu molio glaistu nutepliotas pašiūres. Sniego kristalėliai kibirkščiavo, gaudydami judančią deglų šviesą, tačiau užvis labiausiai Kivrinai užgniaužė kvapą žvaigždės — šimtai žvaigždžių, tūkstančiai žvaigždžių, mirguliuojančių tarsi brangakmeniai lediniame danguje.
— Kaip šviečia… — sukuždėjo Agnesė, ir Kivrina nesusigaudė, ar mergytė kalba apie sniegą, ar apie dangų.
Varpas gaudė ramiai, ritmingai, jo balsas speiguotame ore skambėjo vėl kitaip — ne garsiau, bet kažkaip aidžiau ir skaidriau. Kivrina girdėjo ir kitus varpus, ir atpažino juos iš balso — Estkoto, Vitenio ir Čertelintono, nors šie irgi skambėjo kažkaip kitaip. Ji įsiklausė, norėdama išgirsti Svindono varpą, kuris iki šiol gaudė kone be pertrūkio, bet taip jo ir neišgirdo. Nesigirdėjo ir Oksfordo varpų. Kivrina net pagalvojo, ar tik šie nebus jai pasivaidenę.
— Tu skambini varpeliu, Agnese, — papriekaištavo Rozemundą.
— Visai ne, — užginčijo Agnesė. — Aš tik einu.
— Pažiūrėkite į bažnyčią, — pasiūlė Kivrina. — Argi ne gražu?
Ji žioravo tartum deglas kitame lygumos pakraštyje, apšviesta ir iš vidaus, ir iš išorės; langų vitražai svaidė ant sniego virpančius tamsraudonius ir žalius atšvaitus. Visa kur aplinkui irgi žiburiavo šviesos, užtvindžiusios šventorių iki pat varpinės. Deglai. Kivrina užuodė smilkstančio deguto kvapą. Iš baltuma švytinčių laukų artėjo dar keletas deglų, vingiuodami už bažnyčios stūksančios kalvos šlaitu.
Netikėtai Kivrina vėl prisiminė Kūčių vakarą Oksforde: skaisčiai apšviestas parduotuves, viliojančias paskutinę minutę dovanų išsiruošusius pirkėjus, Brasenozės langus, liejančius geltoną šviesą į kiemą. Ir Kalėdinę eglutę Baliole, žaižaruojančią įvairiaspalvių lazerinių lempelių girliandomis.
— Gaila, kad Kūčioms negalėjome atvažiuoti pas jus, — skundėsi ledi Imeina ledi Yvoldai. — Jūsuose bent kunigas padorus, negėda ir į mišias eiti. Vietinis kunigas net „Tėve mūsų”, ir tą tik šiaip taip pasako be klaidų.
Vietinis kunigas ką tik ištisas valandas klūpojo speiguotoje bažnyčioje, galvojo Kivrina, klūpojo, nors jo kelnės ties keliais jau tiek sučiurusios, kad žioji skylės, o dabar šitas vietinis kunigas tampo sunkaus varpo virvę — varpo, kuriuo privalu skambinti ištisą valandą, o jau visai netrukus jis dar turės atlikti sudėtingą ceremoniją, kurią visą jam teko išmokti atmintinai, nes jis nemoka skaityti.
— Bijau, kad pamokslas bus labai varganas, skurdžios ir pačios mišios, — kalbėjo ledi Imeina.
— Deja, mūsų dienomis vis daugiau žmonių nemyli Dievo, — atsakė ledi Yvolda. — Bet mes privalome melstis, kad Jis pasauliui grąžintų tvarką, o žmogų nukreiptų atgal į doros kelią.
Kivrina smarkiai suabejojo, ar kaip tik tokį atsakymą ledi Imeina norėjo išgirsti.
— Pasiunčiau žinią vyskupui į Batą, kad atsiųstų mums kapelioną, — pasakė Imeina. — Bet jis iki šiol neatvyko.
— Mano brolis sako, kad Bate dabar sunkus metas, — atsiliepė Yvolda.
Jie jau beveik pasiekė šventorių. Dabar Kivrina įžiūrėjo ir veidus, apšviestus rūkstančių deglų bei mažyčių aliejinių žibintų, kuriuos nešėsi kai kurios moterys. Įraudę, iš apačios apšviesti veidai atrodė gana grėsmingi. Ponas Danvortis tikrai pamanytų, kad tai — įtūžusi minia, pasigviešusi čiupti kokį bėdžių nusidėjėlį ir čia pat sudeginti ant laužo, pagalvojo Kivrina. Viskas dėl netikusio apšvietimo, mąstė ji. Šitaip deglo šviesos nutviekstas kiekvienas atrodo kaip iš akies trauktas galvažudys. Nieko nuostabaus, kad ilgainiui teko išrasti būdą naudotis elektra.
Visi rinkosi į šventorių. Kivrina atpažino kai kuriuos žmones prie bažnyčios durų susispietusioje minioje: berniuką, sergantį skorbutu, kuris andai pabėgo nuo jos, dvi mergaites, kurios buvo atėjusios padėti ruošti kalėdinių kepinių, Kobą. Prievaizdo žmona vilkėjo apsiaustą su šermuonėlio kailio apykakle ir nešėsi žibintą, iš keturių pusių įstiklintą mažyčiais tikro stiklo gabalėliais. Ji gyvai šnekučiavosi su skrofuliozės randų subjaurota moterimi — ta pačia, kuri dvare talkino puošti menę bugieniais. Visi kaimiečiai šnekučiavosi ir vaikštinėjo po šventorių, kad apšiltų; vienas vyriškis su juoda barzda taip kvatojo, kad jo žibintas susiūbavo grėsmingai arti prievaizdo žmonos galvos apdangalo.
Kivrina prisiminė, kad bažnytinei vyresnybei ilgainiui teko panaikinti pusiaunakčio mišias, kadangi, kol jų sulaukdavo, visi pernelyg įsilėbaudavo. Kai kurie parapijiečiai ir iš tiesų atrodė taip, tarsi ištisą vakarą būtų laužę pasninko priesakus. Prievaizdas gyvai šnekučiavosi su iš pažiūros šiurkščiu vyru, kuris, pasak Rozemundos, buvo Maisrės tėvas. Abiejų veidai buvo skaisčiai įraudę — nuo šalčio, nuo deglų liepsnos ar nuo išgerto alkoholio, o greičiausiai — dėl visų trijų priežasčių. Kad būtų svariau, prievaizdas kiekvieną savo žodį palydėdavo sunkiu dunkstelėjimu Maisrės tėvui per petį, o šis sulig kiekvienu smūgiu sukikendavo — išleisdavo bejėgišką laimingo žmogaus juokelį, dėl ko Kivrina nutarė, kad tas žmogus, ko gero, kur kas linksmesnis nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.
Prievaizdo žmona sugriebė vyrą už rankovės, bet šis tuojau nusipurtė jos ranką. Tačiau, vos pro dengtus šventoriaus varteliūs įėjo ledi Elivysa ir seras Bloetas, abu su Maisrės tėvu tuoj pat atsitraukė, pralaisvindami kelią iki bažnyčios durų. Lygiai taip pat reagavo ir visi kiti, kaipmat pritilo, žvilgsniais lydėdami procesiją iš dvaro, einančią per šventorių ir pro sunkias bažnyčios duris vidun. Paskui visi vėl sušneko, bet jau tykiau, ir iš paskos sugužėjo į bažnyčią.
Seras Bloetas nusikabino kardą ir padavė tarnui, tada, vos įėję vidun, abu su ledi Elivysa atsiklaupė ir persižegnojo. Paskui abu drauge nuėjo beveik iki pat pertvaros su Nukryžiuotuoju ir vėl atsiklaupė.
Kivrina su mergaitėmis sekė jiems iš paskos. Kai Agnesė žegnojosi, jos varpelis skimbtelėjo, gaudesys skardžiai suaidėjo bažnyčios erdvėje. Būtinai reikėtų jį nuimti, dingtelėjo Kivrinai. Kažin, gal reikėtų pasitraukti su Agnese iš procesijos, prisiglausti kur nors greta ledi Imeinos vyro kapo ir nurišti kaspiną, galvojo ji, bet ledi Imeina jau nekantriai trypčiojo prie durų su sero Bloeto seserimi.