— Tu nesupranti. Juodoji Mirtis…
— Nieko man neatsitiks. Tikrai. Man juk suleista streptomicino ir to… viso kito. Įkalbėjau Viljamą, kad lieptų tai savo draugužei paskiepyti ir mane. Išsiųsti manęs atgal dabar pat jūs negalite, nes plyšys užsivėrė, o trypinėti čia dvi valandas ir laukti, kol jis vėl atsidarys — pernelyg šalta. Jeigu tuojau pat leisimės ieškoti Kivrinos, po tų dviejų valandų jau gal netgi būsime ją radę.
Sakydamas, kad jie negali trypinėti čia, vaikinukas nėmaž neklydo. Šaltis jau smelkėsi per prašmatnaus, Viktorijos laikų Danvorčio apsiausto gobtuvą, o Kolino švarkelis iš storo šiurkštaus audeklo spėjo permirkti taip pat, kaip ir senoji jo striukė; nuo žvarbos jis saugojo ir dar menkiau.
— Kopsime į tos kalvos viršūnę, — pasakė Danvortis. — Bet pirmiausia reikia paženklinti aikštelę, kad paskui ją rastume. Ir dar, nelakstyk šitaip lyg akis išdegęs. Noriu visą laiką tave matyti. Neturiu laiko ieškoti dar ir tavęs.
— Aš nepasiklysiu, — pareiškė Kolinas, rausdamasis kuprinėje. Ištraukė išjos plokščią keturkampį. — Pasiėmiau lokatorių. Jis jau nustatytas visąlaik rodyti kelią į laukymę.
Jis praskyrė karklus ir prilaikė šakas, kad Danvortis galėtų praeiti. Abu išniro į kelią. Tai net nebuvo kelias, veikiau karvių išmintas takas, visas apsnigtas, be jokių vėžių; įspausti jame buvo tik voveraičių ir šuns, o gal vilko pėdsakai. Kolinas klusniai pėdino greta Danvorčio daugmaž iki pusės šlaito, bet paskui nebeištvėrė ir leidosi tekinas.
Danvortis klampojo jam iš paskos, stengdamasis nekreipti dėmesio į maudulį, jau veržiantį krūtinę. Ties šlaito viduriu miškas baigėsi, o vos išnirus iš medžių paunksmės, ėmė košti gildančiai žvarbus vėjas.
— Matau kaimą! — iš viršaus suriko Kolinas.
Danvortis atpūškavo iki kalvos keteroje stovinčio vaikinuko. Vėjas čia pūtė dar smarkiau, kiaurai perkošdamas apsiaustą (nėmaž negelbėjo nė pamušalas), blyškiu dangumi gindamas ištįsusius debesų tumulus. Toli pietų pusėje kilo dūmų stulpas, pažemyje — visiškai tiesus, bet kiek aukštėliau vėjas aštriai blokšdavo jį rytų pusėn.
— Matote? — ištarė Kolinas, rodydamas ranka.
Apačioje driekėsi banguota lyguma, nelytėto sniego apklotas žaižaravo tokiu vaiskiu baltumu, kad tvilkė akis. Baltame fone tarsi žemėlapio ženklai juodavo belapiai medžiai ir keliai. Oksfordo-Bato kelias tiesia juoda linija kirto baltą plynumą pusiau, o tolumoje dūlavo Oksfordas, tarsi pabrėžtas pieštuku. Danvortis įžiūrėjo apsnigtus stogus ir ketvirtainišką Švento Mykolo Archangelo bažnyčios bokštą, iškilusį virš tamsių sienų.
— Visai nepanašu, kad čia būtų praūžusi Juodoji Mirtis, ar ne? — pastebėjo Kolinas.
Jis sakė tiesą. Reginys priminė tykų ir ramų, nelytėtą senovinį Oksfordą, pažįstamą tik iš legendų. Neįmanoma buvo net įsivaizduoti jo, maro nusiaubto: laidotuvių vežimai, iki viršaus prikrauti negyvėlių, lėtai riedantys siauromis gatvelėmis, Universiteto fakultetai apleisti, užkalti lentomis, visa kur — žmonės, mirštantys arba jau mirę. Neįmanoma įsivaizduoti ir Kivrinos, įstrigusios viename iš tų kaimų, kurių Danvortis negalėjo matyti.
— Ar matote? — nenustygo Kolinas, rodydamas pietų pusėn. — Štai ten, už tų medžių.
Danvortis prisimerkė, stengdamasis įžiūrėti pastatus, išsibarsčiusius tarp medžių. Pagaliau įžiūrėjo tarp pilkų šakų dūluojantį kažką, dar tamsesnį — galbūt bažnyčios bokštą, o gal dvaro pastato kraigą.
— O štai ten — ir kelias, vedantis į kaimą, — pasakė Kolinas, rodydamas siaurutį pilką siūlelį, prasidedantį kažkur kalvos papėdėje.
Danvortis apžiūrėjo Montojos duotąjį žemėlapį. Įspėti, kuris tai kaimas, buvo visiškai neįmanoma, nepadėjo net Montojos pastabos — mat jie nežinojo, kokiu atstumu atsidūrę nuo tos vietos Oksfordo — Bato kelyje, kur, pagal pirminį planą, turėjo atsiverti plyšys. Jeigu jie dabar — tiesiog į pietus nuo jos, tuomet kaimas pernelyg nutolęs į rytus, kad būtų Skendgeitas, tačiau ten, kur, Danvorčio manymu, kaimas iš tikrųjų turėjo būti, neaugo nė vienas medis, nebuvo išvis nieko — tik apsnigta plynė.
— Na, ką? — paklausė Kolinas. — Eisime ten?
Tai buvo vienintelis iš čia matomas kaimas — jei tik tikrai kaimas; o jeigu taip, iki jo neturėtų būti toliau nei kilometras. O jei ir ne Skendgeitas, kaimas bent jau buvo lyg ir teisinga kryptimi; jei, jį pasiekus, pavyktų rasti bent vieną iš Montojos „skiriamųjų ženklų”, tada jie bent jau susiorientuotų, kur atsidūrę.
— Privalai visą laiką laikytis manęs ir su ničniekuo nesikalbėti, supratai? — perspėjo Danvortis Koliną.
Vaikinukas linktelėjo, nors plika akimi buvo matyti, kad nesiklausė.
— Manau, kelias šitoje pusėje, — pasakė ir nukumėjo kitu kalvos šlaitu žemyn.
Danvortis nusekė paskui jį, iš paskutiniųjų gindamas šalin mintis apie tai, kad kaimų čia — labai daug, o laiko — labai maža, o jis — jau visiškai nusivaręs, įveikęs vos vieną kalvą.
— Kaip tu įtikinai Viljamą pasirūpinti, kad tau suleistų streptomocino injekciją?
— Jam reikėjo iš kur nors išpešti tetulės Merės registracijos numerį, kad galėtų suklastoti leidimus. O tas numeris buvo jos reikmenų lagaminėlyje pirkinių krepšyje.
— Ir tu atsisakei pasakyti jam tą numerį, jei jis nepasirūpins tavo skiepais?
— Taip. Ir dar pagrasinau, kad išklosiu jo mamai viską apie jį ir jo merginas, — pasakė vaikinukas ir vėl nudūmė pirmyn.
Kelias, kurį jie matė nuo kalvos, iš tiesų buvo tik gyvatvorė. Danvortis atsisakė klampoti tiesiog perjos ribojamą lauką.
— Nevalia išklysti iš kelio, — pasakė jis.
— Bet šitaip juk bus kur kas greičiau, — pasišiaušė Kolinas. — Pasiklysti mes tikrai nepasiklysime. Juk turime lokatorių.
Danvortis neketino ginčytis. Jis nužingsniavo pirmyn, dairydamasis posūkio. Siaurais rėžiais suraikyti dirbami laukai baigėsi, užleisdami vietą miškui, o kelias sukosi atgal į šiaurę.
— O kas, jei į tą kaimą išvis neveda joks kelias? — nužingsniavus kokį puskilometrį paklausė Kolinas, tačiau sulig kitu posūkiu kelias šakojosi.
Atšaka, vedanti kaimo pusėn, buvo netgi dar siauresnė už tą keliuką, kuris ėjo pro plyšį; po to, kai paskutinį kartą snigo, niekas čia nei ėjo, nei važiavo. Juodu pasuko į taką, kojos su kiekvienu žingsniu grimzdo į sniegą, pralauždamos trapią, jo paviršių dengiančią ledo plutelę. Danvortis nerimastingai žvalgėsi į priekį, ar nepasirodys kaimas, tačiau miškas buvo pernelyg tankus, kad ką nors įžiūrėtum pro medžius.
Klampoti per sniegą buvo sunku, Danvorčiui jau trūko kvapo, o maudulys veržė krūtinę tarsi geležine juosta.
— O ką mes darysime, kai nusigausime ten? — paklausė Kolinas, regis, be jokių pastangų žirgliodamas per sniegą.
— Tu liksi tūnoti kokiame užkaboryje, niekam nelįsdamas į akis, ir lauksi manęs, — pasakė Danvortis. — Tikiuosi, tai tau visiškai aišku?
— Taip, — atsakė Kolinas. — Bet ar jūs tikras, kad mes einame teisingu keliu?
Tuo Danvortis anaiptol nebuvo tikras. Keliukas suko į vakarus, kaip tik į priešingą pusę nei, jo manymu, turėjo būti kaimas; o priekyje jau matėsi posūkis į šiaurę. Danvortis žvilgsniu ėmė skvarbyti medžius, vildamasis įžiūrėti tarp jų dūluojančią akmeninę sieną ar šiaudais dengtą stogą.
— Kaimas tikrai nebuvo taip toli, galvą guldau, — pareiškė Kolinas, trindamasis rankas. — Mes pėdiname jau ištisas valandas.
Kelios valandos kelyje dar negalėjo praeiti, tačiau bent jau viena — tai tikrai, o jie iki pat šiol taip ir neišvydo nė kokios kumečio trobelės, jau nekalbant apie kaimą. Kažkur čia, netoliese, turėjo būti bent dešimt kaimų, tačiau — kur?