Kolinas išsitraukė lokatorių.
— Štai, žiūrėkite. — Jis parodė Danvorčiui rodmenis. — Mes nuėjome pernelyg toli į pietus. Manau, reikėtų grįžti į aną kelią.
Danvortis pažvelgė į lokatoriaus rodmenis, paskui — į žemėlapį. Jų nueita daugiau nei trys kilometrai tiesiai į pietus nuo plyšio. Taigi, grįžti tektų beveik visą kelią savo pačių pėdomis — ir dar be jokios vilties pakeliui rasti Kivriną, o Danvortis jau anaiptol nebuvo tikras, kad, grįžęs į išeities tašką, išvis pajėgtų dar kur nors eiti. Jau dabar jautėsi visiškai nusivaręs, geležinė juosta sulig kiekvienu žingsniu vis smarkiau veržė krūtinę, kažkur tarp šonkaulių varstė aštraus skausmo dūriai. Danvortis grįžtelėjo ir pažvelgė į posūkį priekyje svarstydamas, ką reikėtų daryti.
— Man šąla kojos, — pasiskundė Kolinas ir ėmė trepsėti; nuo žemės purptelėjo pabaidytas paukštis ir nuplasnojo tolyn. Danvortis pakėlė galvą ir suraukė antakius. Dangus jau niaukstėsi.
— Mums iš tiesų reikėjo eiti palei tą tvorą, — kalbėjo Kolinas. — Būtų buvę kur kas…
— Cit, — tarstelėjo Danvortis.
— Kas yra? — sukuždėjo Kolinas. — Ar kas nors ateina?
— Tššš… — sušnypštė Danvortis. Jis pastūmė Koliną į kelkraštį ir įsiklausė. Jam pasirodė, lyg būtų girdėjęs arklio kanopų dunksėjimą, bet dabar vėl nieko nebesigirdėjo. Galbūt tai tebuvo paukščio sparnų vasnojimas.
Jis mostelėjo Kolinui lįsti už medžio.
— Tupėk čia ir nejudėk, — sukuždėjo ir nutykino pirmyn, kol pagaliau galėjo žvilgtelėti, kas ten, už posūkio.
Prie erškėčio krūmo buvo pririštas juodas eržilas. Danvortis skubiai atšlijo ir šmurkštelėjo už mėlynosios eglės. Stovėjo ten nekrustelėdamas ir dairėsi: bene pamatys raitelį. Tačiau kelyje nebuvo nė gyvos dvasios. Danvortis laukė, stengdamasis tramdyti šniokštuojantį savo paties alsavimą, kad geriau girdėtų, bet niekas taip ir neatėjo, jis neišgirdo nieko daugiau, tik protarpiais kanopa dunkstelintį eržilą.
Juodasis eržilas buvo pabalnotas, sidabru aptaisytomis kamanomis, tačiau atrodė gerokai sulysęs, atsikišusiais šonkauliais. Balno pavaržos buvo atsipalaidavusios; arklys žingtelėjo atatupstas, ir balnas kiek slystelėjo į šoną. Eržilas mostelėjo galva ir įtempė pavadį. Buvo visiškai aišku, kad jis stengiasi išsilaisvinti; prislinkęs kiek artėliau, Danvortis įsitikino, kad eržilas anaiptol ne pririštas, tiesiog pavadis įsipainiojo gervuogių šabakštyne.
Danvortis išėjo į kelią. Eržilas pasuko galvą jo link ir ėmė žvingauti it pašėlęs.
— Ramiau, ramiau, viskas gerai, — kalbėjo Danvortis, atsargiai artindamasis prie arklio iš kairiojo šono. Uždėjo ranką šiam ant sprando, ir eržilas liovėsi žvengęs, ėmė snukiu baksnoti Danvorčiui šoną, ieškodamas maisto.
Danvortis apsidairė, ar kur iš po sniego nekyšo kuokštelis žolės, kad galėtų gyvulį pašerti, bet gervuogyne neaugo jokia kita augmenija.
— Kiek laiko tu jau čia įkliuvęs, bičiuli? — paklausė jis. Galbūt eržilo šeimininką maras pakirto tiesiog balne? O gal jis susmuko negyvas, ir tada panikos apimtas eržilas pasileido šuoliais, lėkė, kur akys veda, tol, kol vadžios įsipainiojo šabakštyne?
Danvortis paėjėjo galiuką gilyn į mišką, dairydamasis kokių nors pėdsakų, bet nieko neaptiko. Eržilas vėl pašėlo žvingauti, ir Danvortis pasuko atgal jo išvaduoti, pakeliui pašiodamas iš po sniego išlindusius žolės kuokštus.
— Arklys! Apokaliptiška! — džiugiai stūgavo Kolinas, tekinas kuduliuodamas artyn. — Kur jūs jį radote?
— Juk tau sakyta tupėti ten, kur palikau, ir nejudėti!
— Neužmiršau, bet, kai išgirdau žvengiant arklį, pabūgau, ar nebūsite pakliuvęs į bėdą.
— Juo labiau reikėjo daryti, kaip liepta! — Danvortis atkišo Kolinui žolės pluoštelį. — Štai, sušerk jam.
Jis pats pasilenkė per krūmą ir trūktelėjo vadžias. Eržilas, iš paskutiniųjų stengdamasis išsivaduoti, blaškėsi tol, kol pavadis beviltiškai apraizgė dygliuotas erškėčio šakas. Danvorčiui teko viena ranka atitraukti šakeles, o antrąja grabalioti pavadį ir mėginti jį išpainioti. Tuojau pat jis susibraižė visą ranką.
— Kieno tas arklys? — paklausė Kolinas, tiesdamas eržilui kuokštą žolės iš gerų kelių pėdų nuotolio. Išbadėjęs gyvulys tiestelėjo kaklą prie pašaro; Kolinas atšoko, žolė nukrito žemėn.
— Ar jūs tikras, kad jis prijaukintas?
Danvortis vos neatsidūrė po kanopomis, kai arklys staigiai trūktelėjo galvą, siekdamas žolės, tačiau pavadį išpinklioti pavyko. Apvyniojęs jį ant iškruvintos rankos, Danvortis sugriebė vadeles.
— Taip, — atsakė jis.
— O kieno jis? — smalsavo Kolinas, baugiai glostydamas gyvulio nosį.
— Mūsų.
Danvortis priveržė balno pavaržas, užrioglino besispyriojantį Koliną arkliui ant sturplio, už balno, tada į balną sėdo pats.
Eržilas, dar nesupratęs esąs laisvas, pasuko galvą ir piktai dėbtelėjo į Danvortį, kai Šis atsargiai kulnais spirtelėjo jam į šonus, bet paskui smagia risčia nubėgo apsnigtu keliu atgal, mėgaudamasis laisve.
Kolinas laikėsi dantimis ir nagais įsikibęs Danvorčio juosmens — kaip tik ties ta vieta, kur veržė skausmas. Tačiau nurisnojus kokį šimtą metrų, jau išsitiesė ir ėmė klausinėti: „O kaip jūs jį valdote?” arba „O ką reiktų daryti, kad jis bėgtų greičiau?”
Jie net patys nepastebėjo, kaip grįžo iki pagrindinio kelio. Kolinas norėjo nusigauti iki matytosios tvoros ir toliau traukti tiesiai per laukus, bet Danvortis pasuko eržilą kita kryptimi. Už pusmylio kelias šakojosi, Danvortis pasirinko kairiąją atšaką.
Šis kelias buvo nepalyginamai labiau išvažinėtas nei pirmasis, nors ir vingiavo per netgi dar tankesnį mišką. Debesys aptraukė jau visą dangų, vis labiau stiprėjo vėjas.
— Matau! — suriko Kolinas ir, pasileidęs viena ranka, parodė uosių guotą, kur tarp kamienų, pilko dangaus fone, pilkavo ir akmeninis namo stogas. Bažnyčia, o galbūt — tvartas. Pastatas dūlavo rytų pusėje; beveik iš karto nuo keliuko atsišakojo siauras takas, vedantis tenlink — išklerusiu, upokšnį apžergusiu tilčiuku, paskui — per siaurą pievos rėžį.
Arklys nepradėjo karpyti ausimis, nebandė paspartinti žingsnio — Danvortis nutarė, kad eržilo namai — tikriausiai ne šitame kaime. Na ir gerai, dingtelėjo jam, o tai, žiūrėk, dar imtų ir pakartų mus kaip arkliavagius, nė nesuspėjusius pasiteirauti apie Kivriną. Ir su ta mintim ji pamatė avis.
Jos gulėjo suvirtusios ant šono — purvinos pilkšvos vilnos gumulai, nors viena kita spaudėsi prie medžių, matyt, dar bandė gintis nuo vėjo ir sniego.
Kolinas jų nepastebėjo.
— O ką mes darysime kaime? — paklausė Kolinas Danvorčio nugaros. — Ar mėginsime įsėlinti nepastebėti, ar atjosime nesislapstydami ir ko nors paklausime, gal matė Kivriną?
Ten jau nebėra, ko pasiklausti, pagalvojo Danvortis. Jis paragino arklį, ir šis, risčia prabėgęs tarp uosių, įžengė į kaimą.
Kaimelis visiškai nepriminė Kolino knygoje matytų iliustracijų, vaizduojančių kaimo namus, susispietusius aplink pagrindinę aikštę. Trobesiai buvo išsibarstę tarp medžių, kurie kartais net visiškai užstojo vieną lūšną nuo kitos. Danvortis pastebėjo vieną kitą šiaudais dengtą stogą, o kiek atokiau, dar viename uosių guote — ir bažnyčią. Čia pat, laukymėlėje, ne didesnėje už tą, į kurią atsivėrė plyšys, stovėjo medinis trobesys, o greta jo — žema, sukiužusi daržinė.