Namas buvo per mažas, kad įtartum čia esant dvarą — veikiausiai prievaizdo, o gal valdytojo būstas. Medinės daržinės durys buvo atviros, pro jas vidun pripustyta sniego. Iš angos stoge nevinguriavo nė menkiausia dūmų sruogelė, nesigirdėjo nė garselio.
— Tikriausiai visi jie išsilakstė, — pasakė Kolinas. — Išgirdę, kad artinasi maras, daugelis žmonių bėgo, kur tik galėjo. Kaip tik šitaip maras ir plito.
Gal jie ir tikrai išsilakstė. Sniegas priešais trobesį buvo kietai suplūktas, tarsi kieme būtų bruzdėję daug žmonių bei arklių.
— Pasilik su arkliu čia, — paliepė Danvortis, o pats prisiartino prie trobos. Šios durys irgi nebuvo užsklęstos, tik užverstos sniegu. Danvortis nėrė pro plyšį vidun.
Viduje tvyrojo ledinis šaltis, o po akinančio sniego baltumo lauke atrodė taip tamsu, kad Danvortis nematė nieko, tiktai raudonus ratilus, šokčiojančius akyse. Jis pastūmė duris, plačiai jas atlapodamas, bet šviesos vidun įspindo ne kažin kiek, visos apybraižos vis dar švytėjo raudonai.
Tikriausiai — iš tikrųjų prievaizdo būstas. Du kambariai, atskirti medine pertvara, grindys užtiestos dembliais. Stalas — visiškai tuščias, ugnis ugniavietėje nekūrenta mažiausiai keletą dienų. Kambarėlyje tvyrojo stiprus atšalusių pelenų kvapas. Reikia manyti, prievaizdas iš tiesų pabėgo su visa šeima, o paskui juos — ir kiti kaimelio gyventojai, drauge su savimi nešdamiesi ir marą. Ir Kivriną.
Danvortis atsirėmė į durų staktą; juosta, veržusi krūtinę, ūmai vėl nusmelkė skausmu. Nerimaudamas dėl Kivrinos, jis buvo prisigalvojęs visokiausių baisybių, bet vienas dalykas taip ir neatėjo į galvą: kad ji gali būti iškeliavusi.
Jis dirstelėjo į kitą kambarį. Kolinas įkišo galvą pro duris.
— Arklys vis bando gerti iš čia besimėtančio kibiro. Ar leisti jam?
— Taip, — pasakė Danvortis, atsistojęs taip, kad Kolinas nepamatytų, kas yra kitoje pertvaros pusėje. — Tik nepersistenk. Jam nevalia gerti daug — juk dienų dienas negavęs vandens.
— Tame kibire ir tėra vos lašas. — Vaikinukas smalsiai apsidairė po kambarį. — Čia kokio nors baudžiauninko trobelė, ar ne? Jie gyveno iš tiesų vargingai, taip? Ar ką nors radote?
— Ne, — atsakė Danvortis. — Eik, prižiūrėk arklį. Neleisk jam kur nors nuklysti.
Kolinas išnėrė laukan, viršugalviu brūkštelėdamas durų staktą.
Kūdikis gulėjo kampe, ant vilnos prikimšto maišo. Tikriausiai jis dar buvo gyvas, kai mirė jo motina: ji gulėjo ant purvinos plūktinės aslos, ištiesusi į vaiką rankas. Abiejų kūnai buvo tamsūs, kone visai juodi, kūdikio vystyklai sukietėję nuo išdžiūvusio kraujo.
— Pone Danvorti! — suriko Kolinas; jo balsas skambėjo išgąstingai, ir Danvortis skubiai atsisuko pabūgęs, kad vaikinukas bene vėl bus įėjęs vidun, bet šis tebebuvo lauke, su arkliu, giliai sugrūdusiu snukį į kibirą.
— Kas yra? — atsišaukė Danvortis.
— Štai ten, ant žemės… ten kažkas yra. — Kolinas parodė lūšnelių link. — Man rodos, ten lavonas. — Jis trūktelėjo arklio vadžias — taip stipriai, kad kibiras apvirto, ant sniego nuvirvėjo plonytė vandens srovelė.
— Palauk! — riktelėjo Danvortis, bet Kolinas jau tekinas skuto tarp medžių; eržilas sekėjam iš paskos.
— Tikrai la… — Kolino balsas staiga nutrūko. Danvortis tekinas atskubėjo pas jį, susiėmęs ranka už šono.
Tai iš tikrųjų buvo negyvėlis — jauno vaikino kūnas. Jis išsipleikęs gulėjo sniege aukštielninkas, sušalusioje juodo skysčio baloje. Jo veidą tarsi dulkės jau dengė plonytis sniego sluoksnelis. Tikriausiai prasprogo jo bubonai, pagalvojo Danvortis ir dirstelėjo į Koliną, bet vaikinukas žvelgė ne į lavoną o į laukymę kiek tolėliau.
Ji buvo didesnė už aikštelę priešais prievaizdo būstą. Laukymės pakraščiuose gūžėsi gal pustuzinis lūšnelių, tolimajame gale dunksojo normaniško stiliaus bažnytėlė. O pačiame centre, ant ištrypto sniego, dryksojo kūnai.
Niekas nė nebandė jų laidoti, nors palei bažnyčią buvo išraustas negilus griovys, greta jo suversta žemių krūva, jau padengta sniegu. Atrodė, kad kai kuriuos lavonus mėginta tempti į šventorių — sniege likusios ilgos šliūžės, o vienas dar bandė paršliaužti į savo trobelę, bet taip ir liko gulėti pusiau viduj, pusiau lauke.
— „Baiminkitės Dievo, — sukuždėjo Danvortis, — nes jau atėjo Jo teismo valanda.”
— Atrodo taip, lyg čia būtų vykęs mūšis, — tarstelėjo Kolinas.
— Taip ir buvo, — atsakė Danvortis.
Kolinas žingtelėjo pirmyn, iš arčiau pažvelgė į lavoną.
— Kaip manote, jie visi jau negyvi?
— Neliesk jų, — perspėjo Danvortis. — Verčiau net nesiartink.
— Man juk suleista gama globulino, — pasišiaušė vaikinukas, bet žengė atatupstas ir sunkiai nurijo seilę.
— Giliai kvėpuok, — patarė Danvortis, uždedamas delną Kolinui ant peties. — Ir pasistenk žiūrėti į ką nors kita.
— Knygoje ir rašo, kad viskas buvo kaip tik šitaip, — pasakė Kolinas, ryžtingai įsmeigęs žvilgsnį į ąžuolo kamieną. — Tiesą sakant, baiminausi, kad viskas bus netgi kur kas blogiau. Noriu pasakyti.. na, jie nedvokia ir ne…
— Taip.
Kolinas vėl nugurkė seilę.
— Man jau viskas gerai. — Jis apžvelgė laukymę. — Kaip manote, kur galėtų būti Kivrina?
Tiktai ne čia, patyliukais meldė Danvortis.
— Galbūt ji bažnyčioje, — tarė ir žengė pirmyn; eržilas sekė iš paskos. — Eime, pažiūrėsime, ar ten yra kapas. Gal vis dėlto kaimas ne tas… — Eržilas žingtelėjo dar porą žingsnių ir sustojo, loštelėjo galvą, prispaudė ausis ir baimingai sužvingo.
— Nuvesk jį į daržinę, — paliepė Danvortis, sugriebdamas už pavadžio. — Jis užuodžia kraują ir baidosi. Pririšk jį viduje.
Jis pavedėjo eržilą atgal, atokiau nuo negyvėlio, ir padavė pavadį Kolinui, kuris paėmė šį, nors atrodė gerokai susirūpinęs.
— Viskas gerai, — tarė vaikinukas, vesdamas arklį atgal, prie prievaizdo būsto. — Tiesiog aš žinau, kaip jautiesi.
Danvortis spėriu žingsniu patraukė per laukymę į šventorių. Negiliame griovyje voliojosi keturi kūnai, greta buvo du kapai — tikriausiai pirmųjų aukų, mirusių tada, kai kaime dar egzistavo laidotuvių paprotys. Danvortis patraukė prie bažnyčios durų.
Priešais duris gulėjo dar du negyvėliai: kniūbsti, užvirtę vienas ant kito. Viršutinis buvo seno vyriškio kūnas. Jis dryksojo užsikvempęs ant moters. Danvortis matė šiurkštaus jos apsiausto kraštą ir vieną ranką. Plačiai išskėstos vyro rankos dengė moters galvą ir pečius.
Danvortis atsargiai pabandė pakelti vyro ranką — šio kūnas slystelėjo į šalį, drauge nuslydo ir apsiausto klostė. Suknelė po apsiaustu buvo purvina, visa iškruvinta, tačiau Danvortis vis vien įžiūrėjo, kad jos būta skaisčiai mėlynos spalvos. Jis nusmaukė gobtuvą. Moters kaklą veržė kilpa. Ilgi šviesūs plaukai įsivėlę į šiurkštų virvės pluoštą.
Jie pakorė ją, pagalvojo Danvortis, kažkodėl nė trupučio nenustebęs.
Protekine atskubėjo Kolinas.
— Supratau, ką reiškia tie pėdsakai sniege! — šūktelėjo jis. — Jie liko ten, kur žmonės vilko lavonus. Ten, už svirno, guli vaiko kūnelis su virve ant kaklo.
Danvortis žvelgė į virvę, į plaukų kaltūną. Plaukai buvo tokie purvini, kad nė šviesiais nebepavadinsi.
— Galvą guldau: jie vilkte vilko negyvėlius į šventorių, nes panešti jau nebepajėgė, — pasakė Kolinas.
— Nuvedei arklį į daržinę?
— Taip. Pririšau prie kažkokios sijos, — atsakė vaikinukas. — Arklys norėjo eiti su manim.