— Jis alkanas, — pasakė Danvortis. — Eik atgal į daržinę, paieškok šieno ir pašerk jį.
— Ar kas nors atsitiko? — sunerimo Kolinas. — Tikiuosi, jums neprasideda atkrytis?
Danvortis tikėjosi, kad iš tos vietos, kur stovėjo, Kolinas nematė moters suknelės.
— Ne, — atsakė jis. — Daržinėje tikrai turėtų būti bent šiokios tokios šieno atsargos. O gal rasi avižų. Pašerk eržilą.
— Gerai jau, — nusileido Kolinas ir nukumėjo daržinės link. Bet pusiaukelėje sustojo. — Gal nebūtina to Sienojam sušerti? — riktelėjo. — Ar pakaks, jei tiesiog padėsiu priešais jį?
— Taip, — atsakė Danvortis, neatitraukdamas žvilgsnio nuo moters rankos. Ranka buvo kruvina, kraujas nutekėjęs riešu žemyn ir sudžiūvęs. Ranka sulenkta per alkūnę, tarsi moteris krisdama dar būtų bandžiusi atsiremti. Danvortis visai lengvai galėjo sugriebti ją už alkūnės ir atversti aukštielninką. Visai nesunku. Tereikia paimti už alkūnės.
Jis kilstelėjo jos plaštaką. Ši buvo ledinė, sustingusi. Po purvo sluoksniu ryškėjo raudona, suskirdusi oda, vietomis sutrūkinėjusi iki kraujo. Ne, tai negali būti Kivrinos ranka, o jei vis dėlto jos — ką jai teko patirti per pastarąsias dvi savaites, kad nusirito iki šitokios būklės?
Visa tai turėtų būti užfiksuota įrašinėjimo prietaisėlyje. Jis atsargiai pasuko jos ranką, ieškodamas rando, likusio įsodinus implantą, tačiau riešas buvo pernelyg aplipęs purvu, kad įžiūrėtum randą, net jei jo ir esama.
O jeigu randas ir būtų, kad tuomet? Pasišaukti Koliną, nusiųsti jį į prievaizdo virtuvę kirvio, sukapoti negyvėlės riešą ir išimti prietaisą, kad galėtų dar sykį išgirsti jos balsą, pasakojantį apie visus ją ištikusius siaubus? Šito jis žinojo niekaip nevaliosiąs padaryti, kaip nevaliojo apversti kūno ir galutinai įsitikinti, kad tai — tikrai Kivrina.
Jis atsargiai nuleido ranką atgal prie kūno, suėmė už alkūnės ir apvertė negyvėlę.
Ji mirė nuo buboninės maro atmainos. Per visą mėlynos suknelės šoną driekėsi bjauriai geltona dėmė — matyt, bubonas pažastyje pratrūko ir susikaupę jame skysčiai nutekėjo žemyn. Liežuvis buvo juodas ir sutinęs taip, kad nebetilpo į bumą — atrodė tarsi koks šiurpus daiktas, tyčia nešvankiai įbruktas jai tarp dantų, kad ji užspringtų ir uždustų. Blyškus jos veidas buvo sutinęs, perkreiptas.
Tai buvo ne Kivrina. Danvortis svirduliuodamas mėgino atsistoti, ir šiek tiek per vėlai susizgribo, kad reikėjo kuo nors pridengti moters veidą.
— Pone Danvorti! — kiek įkirsdamas atidūmė Kolinas. Danvortis bejėgiu, nereginčiu žvilgsniu įsistebeilijo į jį.
— Kas atsitiko? — tarsi tėkšdamas kaltinimą suriko Kolinas. — Suradote ją?
— Ne, — atsakė Danvortis, užtverdamas Kolinui kelią. Mes išvis jos nerasime.
Kolinas žvelgė pro jį — tiesiog į moterį. Jos veidas balto sniego ir ryškiai mėlynos suknelės fone atrodė melsvai baltas.
— Suradote ją, ar ne? Tai ji?
— Ne, — atsakė Danvortis. Bet tai galėjo būti ir ji. Galėjo būti ir ji. O aš nebeįstengsiu vartyti kūnų įtaręs, kad tai galbūt ji, dingtelėjo jam. Keliai staiga ištežo, kojos nebenorėjo jo remti.
— Padėk man nueiti iki daržinės, — paprašė jis.
Kolinas atkakliai tebestypsojo it mietas.
— Jeigu tai ji, galite man pasakyti. Aš ištversiu.
Užtat aš neištversiu, pagalvojo Danvortis. Jeigu ji mirė, aš nepajėgsiu šito ištverti.
Jis nukiūtino atgal, prievaizdo trobelės link, viena ranka prisilaikydamas šalto bažnyčios sienos akmens ir nenutuokdamas, ką reikės daryti, kai siena baigsis ir jam teks įveikti atvirą erdvę.
Kolinas vienu šuoliu atsidūrė greta jo ir įsikibo į parankę. Vaikinukas sunerimęs žvelgė į jį.
— Kas yra? Ar jums prasideda atkrytis?
— Man tik reikia valandėlę atsipūsti, — ištarė Danvortis ir nė pats nepajuto, kaip pridūrė: — Iškeliaudama Kivrina vilkėjo mėlyną suknelę. — Iškeliaudama: kai atsigulė ant laboratorijos grindų ir užsimerkė, tokia bejėgė, tokia pasitikinti — kai visiems laikams prasmego į šią siaubų karaliją.
Kolinas pastūmė daržinės duris ir padėjo Danvorčiui įlįsti vidun, abiem rankomis įsikibęs jo rankos. Eržilas kilstelėjo galvą nuo maišo avižų ir pažvelgė įjuos.
— Šieno neradau nė šapelio, — pasiaiškino Kolinas. — Tad daviau jam grūdų. Juk arkliai ėda grūdus, tiesa?
— Taip, — atsakė Danvortis; atsilošęs jis nugara atsirėmė į sukrautus maišus. — Tik neleisk jam suėsti visų. Išsipūs ir sprogs.
Kolinas nuėjo prie avižų maišo ir ėmėsi tempti šį atokiau, kad arklys nepasiektų.
— Kodėl jūs pamanėte, kad tai gali būti Kivrina? — paklausė.
— Pamačiau mėlyną suknelę, — atsakė Danvortis. — Kivrinos suknelė buvo tokios pat spalvos.
Maišas buvo per sunkus, Kolinas nevaliojo jo pakelti. Tad trūktelėjo abiem rankomis — maišo šonas praplyšo, avižos nusroveno į šiaudus. Eržilas kibo noriai jas rankioti.
— Ne tai turėjau omeny, — pasakė Kolinas. — Juk visi šitie žmonės mirė nuo maro, ar ne? O Kivrina buvo paskiepyta. Vadinasi, maru užsikrėsti ji negalėjo. Nuo ko tada jai mirti?
Nuo viso šito, pagalvojo Danvortis. Niekas neįstengtų likti gyvas po to. Niekas neišgyventų, stebėdamas, kaip lyg gyvuliai miršta vaikai ir žindomi kūdikiai, kaip jie verčiami į duobes ir užželiami žemėmis, kaip kūnai tempiami virvėmis, su kilpomis, užnertomis ant negyvų kaklų… Argi po viso šito dar įmanoma išgyventi?
Kolinas šiaip taip nutempė maišą atokiau, kad nepasiektų arklys. Paliko jį greta nedidelės skrynelės, tada priėjo prie Danvorčio ir atsistojo priešais jį, kiek pridusęs.
— Ar jums tikrai neprasideda atkrytis? — paklausė.
— Ne, — atsakė Danvortis, nors jau pradėjo drebėti.
— Galbūt jūs tik pavargęs, — pasakė Kolinas. — Ilsėkitės, aš tuoj pat grįšiu.
Jis iššoko laukan, paskui save užstumdamas daržinės duris. Eržilas rankiojo Kolino pabertas avižas, grūdai triukšmingai grikšėjo jam tarp dantų. Įsikibęs šerpetotos sijos, Danvortis atsistojo ir priėjo prie nedidelės skrynelės. Žalvariniai jos apkaustai buvo patamsėję, o odiniame dangtyje žiojėjo skylė, bet iš esmės skrynelė atrodė pakankamai nauja.
Danvortis atsisėdo prie jos ir atkėlė dangtį. Prievaizdas panaudojo skrynelę įrankiams susidėti. Čia gulėjo odinės virvės ringė, aprūdijusi kauptuko galvutė. Toje vietoje, kur lietėsi kauptuko ašmenys, mėlyno audeklo pamušalas, apie kurį užeigoje kalbėjo Gilkraistas, buvo perplėštas.
Sugrįžo Kolinas, jis vilko kibirą.
— Atnešiau jums vandens, — pranešė. — Pasėmiau iš upokšnio.
— Jis pastatė kibirą ir ėmė naršyti kišenes. Išsitraukė nedidelį buteliuką. — Turiu dešimt aspirino tablečių, taigi, rimtas atkrytis jums turbūt negresia. Nudžioviau jas iš pono Finčo.
Jis iškratė dvi tabletes į delną.
— Nukniaukiau ir sintamicino, bet paskui pabūgau, kad sintamicinas šiais laikais dar nebuvo išrastas. Tikėjausi, kad keturioliktame amžiuje žmonės jau žinojo, kas yra aspirinas. — Jis padavė aspirino tabletes Danvorčiui, atitempė arčiau kibirą. — Vandenį jums, ko gero, teks semti sauja. Pagalvojau, kad vietinių dubenyse ir kituose induose knibždėte knibžda maro bakterijų.
Danvortis prarijo aspiriną, pasėmė rieškučias vandens, užgėrė.
— Kolinai, — ištarė.
Kolinas nunešė likusį vandenį arkliui.
— Man atrodo, čia ne tas kaimas, — kalbėjo vaikinukas. — Buvau nuėjęs iki bažnyčios — vienas kapas ten yra, bet kažkokios ponios. — Iš kitos kišenės jis išsitraukė žemėlapį ir lokatorių. — Mes vis dar per toli nuklydę į rytus. Manding, esame štai čia…