— Jis dūrė pirštu į vieną Montojos paženklintų kaimų. — Taigi, jei grįžtume į tą pagrindinį kelią ir štai čia suktume tiesiai į rytus…
— Keliausime atgal — tiesiai prie plyšio, — atsakė Danvortis. Jis atsargiai atsistojo, nesiremdamas nei į sieną, nei į skrynelę.
— Kodėl? Juk Badris sakė, kad turime mažiausiai visą parą laiko! O patikrinome dar tik vieną vienintelį kaimą! Kaimų yra daugybė. Ji gali būti bet kuriame iš jų.
Danvortis atrišo arklį.
— Aš galiu sėsti ant arklio ir joti jos ieškoti, — nerimo Kolinas.
— Galėčiau visur sulakstyti iš tiesų greitai, apžiūrėti visus tuos kaimus, o ją suradęs, tuoj pat grįžčiau pranešti jums. Arba galėtume pasidalyti kaimus ir ieškoti atskirai, o tas, kuris surastų, duotų kokį nors ženklą antrajam — sugalvotume, kokį. Pavyzdžiui, užkurtų laužą ar panašiai, kad kitas pamatytų ir ateitų.
— Ji mirė, Kolinai. Mes jos nebesurasime.
— Nekalbėkite šitaip! — spigiai riktelėjo Kolinas, jo balsas nuskambėjo visai vaikiškai. — Visai ji ne mirusi! Ji buvo paskiepyta!
Danvortis dūrė pirštu į odinę skrynelę.
— Štai šitą skrynelę čionai atsigabeno ji.
— Na ir kas? — pasipriešino Kolinas. — Panašių skrynelių gali būti kiek tik nori. Arba ji galėjo pabėgti, kai užslinko maras, o skrynelę paliko. Mes negalime lyg niekur nieko pasitraukti ir pamesti jos čia! Kas būtų, jeigu tai aš kur nors pasiklysčiau ir laukčiau ko nors ateinant manęs pasiimti, laukčiau ir laukčiau, bet niekas taip ir neateitų? — Jam jau ėmė varvėti nosis.
— Kolinai, — bejėgiškai ištarė Danvortis, — kartais, rodos, padarai viską, kas įmanoma, bet išgelbėti žmogaus vis vien nepavyksta.
— Kaip nepavyko išgelbėti tetulės Merės, — sutiko Kolinas ir plaštaka nusibraukė ašaras. — Bet juk ne visada taip atsitinka.
Visada, pagalvojo Danvortis.
— Tiesa, — pasakė jis. — Ne visada.
— Kartais žmogų dar galima išgelbėti, — atkakliai pakartojo Kolinas.
— Taip, — sutiko Danvortis. — Tebūnie taip. — Jis vėl pririšo arklį. — Tuojau trauksime jos ieškoti. Duokš man dar dvi aspirino tabletes, tada leisk valandėlę pailsėti, kol suveiks. O tada jau eisime jos ieškoti.
— Apokaliptiška, — pareiškė Kolinas. Jis ištraukė kibirą arkliui iš po snukio — gyvulys jau gėrė vandenį. — Tuojau atnešiu šviežio vandens.
Jis tekinas iškurnėjo laukan, o Danvortis vėl susmuko palei sieną.
— Prašau… — ištarė. — Prašau, leisk mums ją surasti.
Durys lėtai atsivėrė. Šviesiame keturkampyje stovintis Kolinas atrodė apibrėžtas švytinčiu kontūru.
— Girdite? — paklausė jis. — Klausykitės!
Garsas buvo tolimas ir duslus, jį sugėrė daržinės sienos. Be to, dūžius vieną nuo kito skyrė ilgos pauzės. Tačiau Danvortis vis vien išgirdo. Jis atsistojo ir išėjo laukan.
— Dūžiai atsklinda iš štai ten, — pasakė Kolinas, mostelėdamas į pietvakarius.
— Išvesk arklį, — paliepė Danvortis.
— Ar jūs tikras, kad tai Kivrina? — paklausė Kolinas. — Kryptis lyg ir ne ta.
— Tai Kivrina, — užtikrino Danvortis.
35
Varpas nutilo, jiems net nespėjus pabalnoti arklio.
— Paskubėk! — riktelėjo Danvortis, verždamas balno pavaržas.
— Viskas gerai, — nuramino jį Kolinas, žiūrėdamas į žemėlapį.
— Varpas suskambėjo tris kartus. Jau užfiksavau, kur. Pietvakarių pusėje, tiesa? O štai čia — Henefeldas, ar ne? — Jis pakišo žemėlapį Danvorčiui po nosimi, rodydamas vietas, kurias minėjo. — Vadinasi, turėtų būti štai šitas kaimas.
Danvortis pažvelgė į žemėlapį, o paskui — į pietvakarius, stengdamasis tiksliai prisiminti, iš kurios pusės sklido varpo gaudimas. Jau dabar jam kilo abejonių, nors varpo dūžių sukeltas virpėjimas dar tebebuvo justi ore. Danvortis karštai troško, kad kuo greičiau suveiktų aspirinas.
— Nagi, judinkimės, — nenustygo Kolinas, tempdamas eržilą prie daržinės durų. — Lipkite ant arklio ir — pirmyn!
Danvortis įkišo koją į balnakilpę, antrąją koją permetė arkliui per nugarą. Staiga siūbtelėjo svaigulys. Kolinas mąsliai pažvelgė į jį ir, pareiškęs: „Manding, verčiau jau vadeliosiu aš”, užsiropštė ant arklio priešais Danvortį.
Kolinas spūsčiojo kulnais arklio šonus pernelyg silpnai, o vadžias trūkčiojo, priešingai — per stipriai, tačiau eržilas, kad ir kaip keista, klusniai pajudėjo per pievą ir pasuko į keliuką.
— Juk mes žinome, kur yra tas kaimas, — kupinas pasitikėjimo savimi pareiškė Kolinas. — Dabar mums telieka surasti kelią, vedantį reikiama kryptimi… — Vos tai taręs, vaikinukas išsyk patikino, kad kelią jau rado. Kelias buvo gana platus, jis vedė kalvos šlaitu žemyn ir nėrė į pušyną, bet, vos pasislėpęs tarp medžių, iš karto šakojosi į du. Kolinas grįžtelėjo ir klausiamai pažvelgė į Danvortį.
Tačiau eržilas nedvejojo. Ryžtingai pasuko pats į dešiniąją atšaką.
— Žiūrėkite, arklys žino, kur eiti! — sužavėtas šūktelėjo Kolinas.
Džiaugiuosi, kad bent vienas iš mūsų žino, kur eina, pagalvojo Danvortis. Jis kietai užsimerkė, kad nebematytų šokčiojančio kraštovaizdžio, vildamasis šitaip apmalšinti skausmingą pulsavimą galvoje. Nevaldomas arklys visuomet traukia namo — Danvortis žinojo tai, žinojo privaląs pasakyti tai Kolinui, tačiau jį vėl baigė suriesti liga, jis baiminosi bent akimirkai atitraukti ranką nuo vaikinuko juosmens, kad siūbtelėjusi karštinė visai jo neatplėštų. Šaltis smelkėsi iki pat kaulų. Juk tik dėl kylančios temperatūros man šitaip šalta, galvojo jis, iš čia ir tvinkčiojantis galvos skausmas, ir svaigulys — visa tai karštinės požymiai, o karštinė — geras ženklas, ji reiškia, kad kūnas telkia pajėgas kautis su virusu, šaukia į mūšį savo karius. Smelkianti žvarba — tik šalutinis karštinės efektas.
— Velniai raguoti, dar labiau šąla, — išsiplūdo Kolinas, viena ranka tvirčiau siausdamasis švarkeliu. — Tikiuosi, bent snigti nepradės. — Jis visai paleido vadžias, užsitempė šaliką ant burnos ir nosies. Eržilas net nepajuto, kad niekas jo neberagina. Tolygia žingine jis plumpino keliu, vis giliau į vis labiau tankėjantį mišką. Jie pasiekė dar vieną kelio išsišakojimą, paskui — ir dar vieną; Kolinas kaskart išsitraukdavo žemėlapį ir lokatorių, bet Danvortis jau nebesusigaudė, kurią atšaką jis renkasi ir ar išvis renkasi, ar tiesiog leidžia arkliui eiti savo nuožiūra.
Galiausiai vis dėlto pradėjo snigti, o gal jie tiesiog atjojo po sniegą žarstančiu debesiu. Snigti pradėjo iš karto, vienu ypu, smulkios tankios sniegulės vienu metu pradėjo leistis visur aplinkui, temdydamos kelią, tirpdamos ant Danvorčio akinių.
Galų gale pradėjo veikti aspirinas. Danvortis atsisėdo tiesiau, tvirčiau susisupo į apsiaustą. Skvernu nušluostė apsnigtus akinius. Pirštai visai sugrubo ir paraudo. Danvortis pasitrynė delnus, pabandė šildyti rankas savo paties kvapu. Apsidairęs įsitikino, kad jie vis dar joja per mišką, o kelias susiaurėjęs.
— Pasak žemėlapio, Skendgeitas — už penkių kilometrų nuo Henefeldo, — prašneko Kolinas, braukdamas sniegą nuo lokatoriaus. — Įveikėme mažiausiai keturis, taigi, mes jau beveik atvykome.
Neatrodė, kad jie būtų kur nors beveik atvykę. Jojo kaip joję pačioje Vyčvudo girios gilumoje, karvių, o gal laukinių žvėrių išmintu taku. Ir jis pasibaigs prie kumečio lūšnos ar druskos laižyklos, o gal kokio uogų krūmo, apie kurį arklys išsaugojęs prisiminimus.