— Žiūrėkite! Ar nesakiau? — šūktelėjo Kolinas. Ir iš tiesų — tarp medžių sudūlavo varpinės bokštas. Eržilas pasileido risčia.
— Stok, — tarstelėjo Kolinas, timptelėdamas vadžias. — Palūkėk valandėlę.
Danvortis sugriebė vadžias ir pristabdė eržilą — šis, kad ir nenoromis, toliau ėjo žingine. Jie išniro iš miško, kirto sniegu padengtą lanką ir atsidūrė kalvos viršūnėje.
Apačioje, už uosių giraitės, jiems prieš akis atsivėrė kaimas; tiesa, per tirštą sniegąjie įžiūrėjo tik apybraižas: dvaro pastatas, lūšnos, bažnyčia, varpinė. Ir vėl kaimas ne tas — Skendgeite nebuvo varpinės — tačiau Kolinas, jei tai ir pastebėjo, nieko nesakė. Jis keliskart bergždžiai spirtelėjo arklio šonus, ir jie lėtai pajudėjo kalvos šlaitu žemyn; vadžias vis dar laikė Danvortis.
Kiek aprėpė akys, Danvortis taip ir neišvydo nė vieno lavono, tačiau gyvų žmonių taip pat nebuvo matyti, iš lūšnelių nevinguriavo nė menkiausia dūmų sruogelė. Varpinės bokštas atrodė tykus, apleistas, aplink jį — jokio pėdsako.
Maždaug ties šlaito viduriu Kolinas tarstelėjo:
— Kažką mačiau.
Danvortis irgi tai pastebėjo: kažkas lyg ir šmėkštelėjo tolumoje, bet tai galėjo būti ir paukštis, ir sulingavusi medžio šaka.
— Štai ten, — pasakė Kolinas, rodydamas antrąją bakūžę. Iš tarpo tarp dviejų lūšnų iškinkavo karvė — nepririšta, išsipūtusiu tešmeniu. Danvortis nebeabejojo: kaip jis ir baiminosi, maras jau praūžęs ir čia.
— Juk tai karvė, — pasibjaurėjęs susiraukė Kolinas. Išgirdęs jo balsą, gyvulys dirstelėjo jų pusėn ir mykdamas ėmė linguoti artyn.
— O kurgi žmonės? — nerimo Kolinas. — Kažkas juk turėjo skambinti varpu.
Visi jau išmirė, galvojo Danvortis, žvelgdamas į šventorių. Šviežių kapų ten buvo gausu — juos ženklino neseniai supilti žemių kauburiai, dar net kaip reikiant neapsnigti. Tikėkimės, visi kaimelio gyventojai ir palaidoti šventoriuje… — vos spėjęs taip pagalvoti, Danvortis išvydo pirmąjį negyvėlį. Jaunas vaikinas sėdėjo, nugara atsišliejęs į antkapį — pamanytum, kad tik prisėdo pailsėti.
— Žiūrėkite, vis dėlto čia kažkas yra! — šūktelėjo Kolinas. Jis stipriai trūktelėjo vadžias ir dūrė pirštu į lavoną. — Ei, jūs ten!
Jis persisuko balne, kad galėtų pažiūrėti į Danvortį.
— Kaip manote, ar jie supras, ką mes sakome?
— Juk jis ne… — prasižiojo Danvortis.
Tačiau vaikinas atsistojo — vargingai, tarsi skausmų varstomas, viena ranka remdamasis į antkapį ir dairydamasis — sakytum, ieškodamas ginklo.
— Mes tavęs nenuskriausime! — šūktelėjo Danvortis, mėgindamas įsivaizduoti, kaip tai galėtų skambėti Viduramžių anglų kalba. Jis nuslydo nuo arklio ir čia pat gavo įsikibti balno gugos — jam apsvaigo galva. Danvortis pasitempė ir ištiesė vaikino link ranką delnu aukštyn.
Vaikinuko veidas buvo neįtikėtinai purvinas, išterliotas galaižin kokia bjaurastim, apvarvėjęs krauju, tuo pačiu buvo permirkęs ir visas palaidinės priekis bei atraitotos kelnės. Jis pasilenkė, delnu laikydamasis už šono, lyg nuo judesio jam būtų suskaudę, pakėlė nuo žemės apsnigtą lazdą ir, žingtelėjęs pirmyn, ja užtvėrė kelią.
— Kepe from haire. Der fevreblau hast bifallen us.
— Kivrina, — ištarė Danvortis ir žengė prie jos.
— Nesiartinkite! — Dabar ji prašneko jau šiuolaikine anglų kalba, laikydama lazdą atkištą tartum šautuvą. Lazdos galas buvo šerpetotas, nulaužtas.
— Juk čia aš, ponas Danvortis, Kivrina, — pasakė jis nesustodamas.
— Ne! — riktelėjo ji ir žingtelėjo atatupsta, mosuodama nulaužtu kastuvu. — Jūs nesuprantate. Tai maras.
— Viskas gerai, Kivrina. Mes pasiskiepiję.
— Pasiskiepiję… — pakartojo ji, tarsi nežinotų, ką tas žodis reiškia. — Tai dvasininkas, vyskupo patarnautojas… Tai jis atvyko čionai jau užsikrėtęs.
Kolinas tekinas leidosi artyn, bet ji vėl užsimojo pagaliu.
— Viskas gerai, — dar sykį ištarė Danvortis. — Tai Kolinas. Jis irgi pasiskiepijęs. Mes atkeliavome pasiimti tavęs namo.
Ji ilgą minutę rimtai žiūrėjo į jį, o aplink juos be paliovos sūkuriavo snaigės.
— Pasiimti manęs namo… — ištarė ji bereikšmiu balsu ir pažvelgė į kapą prie kojų. Jis buvo trumpesnis nei kiti ir siauresnis — tikriausiai vaiko kapelis.
Po valandėlės ji pakėlė akis ir pažvelgė į Danvortį, jos veide irgi nebuvo jokios išraiškos. Pavėlavau, nevilties apimtas pagalvojo jis, žvelgdamas į ją, vilkinčią kruvina palaidine, stovinčią tarp kapų. Jie jau spėjo ją nukryžiuoti.
— Kivrina… — ištarė jis.
Ji paleido kastuvą iš rankų, šis dunkstelėjo žemėn.
— Turite man padėti, — pasakė ji. Tada apsigręžė ir patraukė bažnyčios link.
— Ar tai tikrai ji? — šnipštelėjo Kolinas.
— Taip, — atsakė Danvortis.
— Kas jai?
Jau per vėlu, galvojo jis, delnu pasiremdamas į Kolino petį. Ji jau niekad nebegalės man atleisti.
— O jums kas? — paklausė Kolinas. — Ar vėl jaučiatės sergąs?
— Ne, — atsakė Danvortis, bet tik po geros valandėlės atitraukė delną.
Kivrina buvo sustojusi prie bažnyčios durų ir vėl laikėsi susiėmusi už šono. Danvortį persmelkė siaubas. Ji užsikrėtė, šmėstelėjo mintis. Ji susirgo maru.
— Tu sergi? — paklausė jis.
— Ne, — atsakė ji. Atitraukė ranką nuo šono ir dirstelėjo į delną tarsi tikėdamasi išvysti jį kruviną. — Jis man įspyrė. — Ji bandė pastumti bažnyčios duris, bet susiraukė iš skausmo ir leido tai padaryti Kolinui. — Atrodo, bus sulaužęs man kelis šonkaulius.
Kolinas atlapojo sunkias duris, ir visi trys suėjo vidun. Danvortis stabtelėjo ir sumirksėjo, verste versdamas akis greičiau prisitaikyti prie tamsos. Pro siaurus bažnyčios langus vidun neįspindo nė trupučio šviesos, Danvortis tegalėjo įmatyti, kur jie išvis yra. Netrukus priekyje, kiek kairiau, jis įžiūrėjo kažkokį žemą, masyvų pavidalą — negyvėlio kūną? — ir tamsoje dūluojančius dar tirštesnės tamsos telkinius — turbūt pirmuosius piliorius, tačiau už jų tamsa buvo išvis neperžvelgiama. Greta jo stovintis Kolinas kibo raustis savo bedugnėse kišenėse.
Tolokai priekyje sumirgėjo švieselė — tiktai žaltvykslės tvyksnis, kuris tuoj pat vėl užgeso, taip nieko ir neapšvietęs. Danvortis pajudėjo tenlink.
— Palaukite sekundę, — tarstelėjo Kolinas ir netikėtai užžiebė kišeninį žibintuvėlį. Tvyksnis apakino Danvortį, visa, kas liko už išsklaidyto spindulio linijos, vėl tapo taip pat juoda, kaip buvo, vos įžengus vidun. Kolinas šmaižiojo spinduliu po visą bažnyčią, išplėšdamas iš tamsos atskirus lopus: ištapytas sienas, masyvius piliorius, nelygias grindis. Spindulys užkliudė pavidalą, kurį Danvortis palaikė tysančiu ląvonu. Tai buvo akmeninis antkapis.
— Štai kur ji! — šnipštelėjo Danvortis, rodydamas į altorių. Kolinas tuoj pat nukreipė žibintuvėlio spindulį tenlink.
Kivrina klūpojo prie kažko, gulinčio ant grindų priešais pertvarą su Nukryžiuotuoju. Prisiartinęs Danvortis jau aiškiai matė: vyriškis. Jo kojos ir apatinė kūno dalis buvo užklota purpurine antklode, stambios rankos sukryžiuotos ant krūtinės. Kivrina stengėsi angliuku uždegti žvakę, bet ši, apvarvėjusi, virtusi beformiu vaško gniutulu, niekaip nenorėjo degti. Kivrina lyg ir pradžiugo, kai Kolinas prisiartino su žibintuvėliu. Vaikinukas nukreipė spindulį į ją.
— Turite padėti man pagelbėti Rošui, — ištarė ji, prisimerkusi nuo ryškios šviesos. Tada pasilenkė prie gulinčiojo, ištiesė ranką priėjo rankos.