Ji mano, kad jis dar gyvas, dingtelėjo Danvorčiui, bet Kivrina tuoj pat pridūrė — vis tuo pačiu ramiu, dalykišku tonu:
— Jis mirė šįryt.
Kolinas apšvietė kūną. Ryškioje žibintuvėlio šviesoje sukryžiuotos numirėlio rankos atrodė tokios pat purpurinės kaip ir apklotas ant kojų, tačiau veidas buvo blyškus ir nepaprastai ramus.
— Kas jis buvo? Riteris? — su nuostaba paklausė Kolinas.
— Ne, — atsakė Kivrina. — Šventasis.
Mergina uždėjo delną ant sustingusios jo plaštakos. Jos ranka buvo suskirdusi, nusėta nuospaudomis, kruvina, panagės — prilindusios žemių.
— Privalote man padėti, — pakartojo ji.
— Padėti padaryti — ką? — paklausė Kolinas.
Ji nori, kad mes padėtume jai jį palaidoti, pagalvojo Danvortis, bet šito mes tikrai nepajėgsime. Žmogus, kurį ji pavadino Rošu, buvo tikras milžinas. Būdamas gyvas, tikriausiai buvo gerokai aukštesnis už Kivriną. Netgi jei jiems pavyktų išrausti kapą, nunešti jo jie niekaip nenuneštų, netgi sukibę visi trys, o Kivrina juk tikrai neleistų užnerti virvės jam ant kaklo ir ištempti į šventorių žeme.
— Ką reikia padaryti? — vėl paklausė Kolinas. — Laiko turime nedaug.
Laiko jie išvis nebeturėjo. Jau dabar buvo vėlyva popietė, o sutemus rasti kelio per mišką tikrai nepavyktų, be to, nežinia, kiek Badris sugebės išlaikyti kad ir trūkinėjantį ryšį. Sakė — dvidešimt keturias valandas, tačiau pažiūrėjus neatrodė, kad jis pats įstengtų ištverti net ir pirmąsias dvi, o praėjo jau geros aštuonios. Maža to, žemė įšalusi, Kivrinos šonkauliai sulaužyti, aspirino poveikis baigė išsivadėti. Bažnyčios žvarboje Danvortis jau vėl ėmė drebėti.
Mes neįstengsime jo palaidoti, galvojo jis, žvelgdamas į ją, klūpančią prie kūno, bet kaip jai tai pasakyti, kai atvykau per vėlai bet kam kitkam?
— Kivrina, — ištarė jis.
Ji švelniai paglostė sustingusią ranką.
— Palaidoti jo mes nepajėgsime, — vėl prašneko ji ramiu, bereikšmiu balsu. — Jo kape teko palaidoti Rozemundą po to, kai prievaizdas… — Ji pakėlė akis. — Šįryt bandžiau iškasti naują kapą, bet žemė pernelyg įšalusi. Sulaužiau kastuvą. — Ji pažvelgė į Danvortį. — Sukalbėjau jam maldas už mirusįjį. Bandžiau ir skambinti varpu.
— Mes girdėjome, — pasakė Kolinas. — Tik taip tave ir suradome.
— Reikia devynių dūžių, — pasakė ji. — Bet man teko liautis. — Ji prispaudė delną prie šono, lyg prisiminusi skausmą. — Turite padėti man užbaigti skambinti.
— O kam? — paklausė Kolinas. — Man rodos, gyvų čia niekur nebeliko, niekas vis vien neišgirs.
— Nesvarbu, — pasakė Kivrina, vis dar žiūrėdama į Danvortį.
— Nebeturime laiko, — tvirtino Kolinas. — Netrukus visai sutems, o plyšys…
— Aš paskambinsiu, — pasakė Danvortis atsistodamas. — O tu pasilik čia, — pridūrė, nors Kivrina nė nepajudėjo, neatrodė, kad ketintų keltis. — Aš paskambinsiu tuos devynis dūžius, — pažadėjo jis ir nužingsniavo nava durų link.
— Jau temsta, — neatlyžo Kolinas, jis kuduliavo tekinas, stengdamasis neatsilikti; žibintuvėlio spindulys it pašėlęs šmaižiojo pilioriais ir grindimis. — Juk sakėte, kad pats nežinote, kiek laiko jiems pavyks išlaikyti tinklą atidarytą. Nagi palaukite valandėlę!
Danvortis pastūmė duris, iš anksto prisimerkęs — laukė, kad į akis plykstelės žilpinantis sniego baltumas, bet taip neatsitiko: kol jie buvo viduje, ėmė tirštėti prietema, virš galvos pakibęs sunkus dangus kvepėjo sniegu., Danvortis skubiai nužingsniavo per šventorių į varpinę. Karvė, kurią Kolinas pastebėjo dar jiems atjojant, įlindo pro vartelius į šventorių ir tiesiog per kapus nulingavo prie jų, giliai grimzdama į sniegą.
— Kokia prasmė skambinti varpais, kai niekas nebegali išgirsti? — neatlyžo Kolinas. Jis stabtelėjo, išjungė žibintuvėlį ir vėl leidosi tekinas, kad pasivytų Danvortį.
Danvortis įžengė į bokštą. Čia tvyrojo toks pat šaltis, tokia pat tamsa kaip ir bažnyčioje, trenkė žiurkėmis. Pro duris kyštelėjo galvą karvė. Kolinas prasibrovė pro ją ir sustojo, atsirėmęs įišlinkusiąsieną.
— Juk tai jūs be paliovos kartojote, kad mums reikia grįžti prie plyšio, kad jis užsidarys, o mes taip ir liksime čia, — nesiliovė Kolinas. — Jūs pats sakėte, kad mes net nebeturime laiko ieškoti Kivrinos!
Danvortis valandėlę pastovėjo, kol akys apsiprato su tamsa; jis iš paskutiniųjų stengėsi atgauti kvapą. Žingsniavo pernelyg greitai, ir geležinė juosta vėl ėmė veržti krūtinę. Jis pažvelgė aukštyn, į virvę. Ši kabojo tamsoje jiems virš galvų, iš pažiūros glitus mazgas buvo užmegztas per gerą pėdą aukščiau atspurusio galo.
— Ar galiu aš paskambinti? — paklausė Kolinas, užvertęs galvą apžiūrinėdamas virvę.
— Tu dar per mažas, — atsakė Danvortis.
— Visai ne, — atkirto vaikinukas ir pasišokėjęs įsitvėrė virvės galo. Išsilaikė vos kelias akimirkas ir dribtelėjo žemyn, virvė tik vos vos sujudėjo, varpas žvangtelėjo tyliai, nei šiaip, nei taip, tarsi kažkas būtų paleidęs į jį akmenį.
— Ū, sunki, — sušniokštė Kolinas.
Danvortis pakėlė rankas ir įsikibo šiurkščios virvės. Ji buvo šerpetota ir tokia šalta, kad gildė delnus. Danvortis aštriai trūktelėjo užjos, anaiptol neįsitikinęs, kad jam pavyks geriau nei Kolinui, virvė įsirėžė į delnus. Doooonnnn.
— Oho, tai bent garsiai! — sušuko Kolinas, abiem delnais užsispausdamas ausis ir sužavėtas žvelgdamas į varpą.
— Vienas, — ištarė Danvortis. Dūžis — tada išsitiest. Prisimindamas keistą amerikiečių šokį, Danvortis sulenkė kelius, toptelėjo, patraukė virvę tiesiog žemyn. Du. Ištiest kelius. Trys.
Jam netilpo galvoj, kaip Kivrinai su visais sulaužytais šonkauliais pavyko išgauti bent tris dūžius. Varpas buvo kur kas sunkesnis, skambėjo kur kas garsiau, nei jis tikėjosi, atrodė, kad gaudesys vibruoja galvoje ir užveržtoje krūtinėje. Dooonnn.
Jis prisiminė ponią Piantini, tūpčiojančią ir tyliai skaičiuojančią sau po nosimi. Penki. Jam niekad ir į galvą neatėjo, koks tai pragariškai sunkus darbas. Kiekvienas trūktelėjimas, atrodė, sugniaužia plaučius, akimoju išstumdamas iš jų visą orą. Šeši.
Jis troško stabtelėti pailsėti, bet nenorėjo, kad Kivrina, kuri klausėsi likusi bažnyčioje, pamanytų, kad jis jau baigė skambinti, kad nutarė, jog pakaks ir tų šešių dūžių, kurių pritrūko jai. Danvortis tvirčiau įsikibo virvės ir akimirkai atsirėmė į sieną, stengdamasis bent truputį atpalaiduoti varžtus, gniaužiančius krūtinę.
— Ar viskas gerai, pone Danvorti? — sunerimo Kolinas.
— Taip, — atsakė jis ir trūktelėjo taip stipriai, kad plaučiai, regis, plyšo perpus. Septyni.
Nereikėjo remtis į tą sieną. Akmenys buvo šaltesni už ledą. Nuo jų žvarbos Danvortį vėl ėmė krėsti drebulys. Jis galvojo apie ponią Teilor, iš paskutiniųjų besistengiančią užbaigti „Chicago Surprise Minor”, skaičiuojančią, kiek dūžių liko iki kūrinio pabaigos, bandančią nepasiduoti galvą skaldančiam skausmui.
— Užbaigti galiu ir aš, — vėl prapliupo Kolinas, bet Danvortis jo beveik negirdėjo. — Galiu nueiti, pasikviesti Kivriną, mes abu drauge paskambinsime tuos likusius du dūžius. Galėsime trūktelėti tą virvę bendromis jėgomis.
Danvortis papurtė galvą.
— Kiekvienas privalo iki galo laikytis savo varpo, — dusdamas sušniokštė jis ir trūktelėjo virvę. Aštuoni. Nieku gyvu negalima paleisti virvės. Ponia Teilor apalpo ir ją paleido, o varpas liko siūbuoti virš galvos, virvė pašėlo blaškytis kaip gyvas padaras. Ji apsivijo Finčui apie kaklą, vos jo nepasmaugė. Jis privalo išlaikyti ją rankose, kad ir kas būtų.