Jis trūktelėjo virvę ir laikėsi pakibęs tol, kol įsitikino, kad pajėgs atsistoti ir tik tada leisti jai ramiai šoktelėti aukštyn.
— Devyni, — ištarė.
Kolinas suraukęs antakius įdėmiai žiūrėjo į jį.
— Dabar jums jau tikrai prasidėjo atkrytis, ar ne? — paklausė įtariai.
— Ne, — atsakė Danvortis ir paleido virvę.
Karvė tebestovėjo įkišusi galvą vidun. Danvortis šiurkščiai nustūmė ją į šalį ir nužingsniavo atgal į bažnyčią.
Kivrina vis dar tebeklūpojo greta Rošo, vis dar tebelaikydama delnuose sustingusiąjo ranką.
Danvortis sustojo priešais ją.
— Aš paskambinau devynis dūžius, — pasakė.
Ji tik pakėlė galvą, net nelinktelėjo.
— Ar nemanote, kad jau pats metas keliauti? — įsikišo Kolinas.
— Vis labiau temsta.
— Taip, — atsakė Danvortis. — Manau, bus geriausia… — Ir čia be jokio perspėjimo jį užgriuvo svaigulys. Danvortis susverdėjo ir vos neužgriuvo ant Rošo kūno.
Kivrina ištiesė ranką, Kolinas nėrė jo gaudyti; žibintuvėlio spindulys drykstelėjo bažnyčios lubas, kai vaikinukas stvėrė Danvortį už rankos. Danvortis kluptelėjo ant vieno kelio, atsirėmė delnu į grindis, o kitą ranką tiestelėjo Kivrinos link, bet ši buvojau pašokusi ant kojų ir traukėsi atatupsta.
— Jūs sergate! — Tai buvo pats tikriausias kaltinimas. — Vis dėlto jūs užsikrėtėte maru! — Pirmąsyk jos balse prasiveržė emocijos. — Jūs užsikrėtėte, juk taip? Taip?
— Ne, — atsakė Danvortis. — Tai tik…
— Tai tik atkrytis, — paaiškino Kolinas, įbrukęs žibintuvėlį statulai į alkūnės linkį, kad laisvomis rankomis galėtų padėti Danvorčiui atsisėsti. — Jis numojo ranka į visus mano plakatus.
— Tai virusas, — tvirtino Danvortis, nugara atsišliejęs į statulą.
— Tai ne maras. Mudviem abiem suleista streptomicino ir gama globulino. Užsikrėsti maru mums negresia.
Jis atlošė galvą, pakaušiu atsirėmė į statulą.
— Tai tik virusas. Tuojau viskas bus gerai. Man tik reikia valandėlę atsipūsti.
— Juk sakiau, kad jam nereikėtų skambinti tuo varpu, — barėsi Kolinas, išversdamas ant grindų po ranka pasipainiojusio pašukinio maišo turinį. Tuščiu maišu jis apsiautė Danvorčio pečius.
— Ar dar liko aspirino? — paklausė Danvortis.
— Aspiriną galima gerti tik kas tris valandas, — atsakė Kolinas.
— Be to, jį reikia užgerti vandeniu.
— Tai ir atnešk man vandens! — riktelėjo Danvortis.
Kolinas dirstelėjo į Kivriną, tikėdamasis jos paramos, bet Kivrina vis dar stovėjo kitapus Rošo kūno ir įtariai stebėjo Danvortį.
— Vikriau! — tarstelėjo Danvortis ir Kolinas nudūmė, jo batai gaudžiai kaukšėjo į akmenines grindis. Danvortis pažiūrėjo į Kivriną, ir ji žingtelėjo dar žingsnį atatupsta.
— Tai ne maras, — tikino jis. — Tai virusinė infekcija. Baiminomės, kad ir tu galėjai užsikrėsti dar prieš iškeliaudama ir susirgti jau čia. Ar taip ir buvo?
— Taip, — atsakė ji ir atsiklaupė prie Rošo. — Jis išgelbėjo man gyvybę.
Ji išlygino susiraukšlėjusį purpurinį apklotą, ir Danvortis tik dabar pastebėjo, kad tai — apsiaustas. Su didžiuliu kryžiumi, šilko siūlais išsiuvinėtu per vidurį.
— Jis sakė man nebijoti, — kalbėjo Kivrina. Ji trūktelėjo apsiaustą aukštyn, uždengdama Rošo krūtinę, pakišdama audeklą po sunertomis rankomis, bet dabar neuždengtos liko jo pėdos, apautos grubaus darbo, gremėzdiškais sandalais. Danvortis nusiėmė nuo pečių pašukinį maišą, švelniai užtiesė juo negyvėlio kojas, tada atsargiai atsistojo, prisilaikydamas statulos, kad vėl negriūtų.
Kivrina paglostė Rošo rankas.
— Jis visai nenorėjo manęs sužeisti, — pasakė.
Kolinas grįžo su puskibiriu vandens, kurio pasėmė, reikia manyti, iš kokios balos. Vaikinukas sunkiai gaudė kvapą.
— Mane užpuolė karvė! — sušniokštė jis, traukdamas iš kibiro apgliaumijusį samtį. Paskui išbėrė aspirino tabletes Danvorčiui į delną. Jų buvo penkios.
Danvortis prarijo dvi, stengdamasis gurkštelėti kaip įmanoma mažiau vandens, kitas atidavė Kivrinai. Ji paėmė rimta veido išraiška, vis dar tebeklūpodama ant grindų.
— Neradau nė vieno arklio, — pasiskundė Kolinas, tiesdamas Kivrinai samtį. — Tiktai mulą.
— Asilą, — pataisė jį Kivrina. — Maisrė pavogė Agnesės ponį. — Ji atidavė samtį Kolinui ir vėl paėmė Rošo ranką. — Jis skambino varpu visiems — kad jų sielos saugiai nukeliautų į dangų.
— Ar nemanote, kad jau pats laikas judintis? — sukuždėjo Kolinas. — Lauke jau beveik visiškai tamsu.
— Netgi Rozemundai, — tarsi neišgirdusi tęsė Kivrina. — Nors pats jau sirgo. Įtikinėjau jį, kad tam nebėra laiko, kad turime kuo skubiau iškeliauti į Škotiją.
— Iškeliauti turime tučtuojau, — pasakė Danvortis. — Kol dar galutinai neišblėso dienos šviesa.
Ji nepajudėjo, nepaleido ir Rošo rankos.
— Jis laikė mane už rankos, kai aš merdėjau.
— Kivrina, — švelniai ištarė Danvortis.
Ji priglaudė delną Rošui prie skruosto, ilgą valandėlę dar žvelgė į jį, paskui atsitiesė. Danvortis ištiesėjai ranką, bet Kivrina atsistojo pati, delnu susiėmusi už šono, ir nužingsniavo nava durų link.
Prie durų dar atsigręžė ir paskutinį kartą pažvelgė į tamsą.
— Mirdamas jis pasakė man, kur yra plyšys — kad aš galėčiau grįžti atgal į dangų. Ragino mane palikti jį ir keliauti pirmai — norėjo, iškeliavęs pats, mane jau rasti ten, — pridūrė ji ir išėjo laukan, į sniegą.
36
Snigo ramiai ir tykiai, sniego dribsniai be garso leidosi ant eržilo ir asilo, laukiančių prie šventoriaus vartelių. Danvortis padėjo Kivrinai užsiropšti ant eržilo, tačiau, vos atsisėdusi balne, pasviro į priekį toliau nuo prilaikančių vyriškio rankų, ir įsitvėrė vadelių. Kai tik jis atitraukė rankas, mergina iškart atsilošė, atsiremdama į balno atramą, prispaudusi prie šono delną.
Danvortis pats jau drebėjo visu kūnu; grumdamasis su drebuliu, sukando dantis, kad nieko nepastebėtų Kolinas. Tik iš trečio karto pavyko apsižergti asilą jam atrodė, kad bet kurią akimirką gali nuslysti žemėn.
— Manding, bus geriausia, jeigu jūsų mulą aš vesiu už pavadžio, — pareiškė Kolinas, neprielankiai dėbčiodamas į jį.
— Nebėra kada, — atsakė Danvortis. — Baigia sutemti. Sėsk ant arklio Kivrinai už nugaros.
Kolinas privedė eržilą prie šventoriaus vartelių, užsikerioblino ant sąramos, o nuo jos — ant arklio už Kivrinos.
— Lokatorių turi? — paklausė jo Danvortis, stengdamasis ir paraginti asilą, ir nenusiristi žemėn.
— Aš žinau kelią, — atsiliepė Kivrina.
— Taip, — atsakė Kolinas ir kilstelėjo lokatorių. — Turiu ir kišeninį žibintuvėlį. — Jis įjungė žibintuvėlį ir ėmė šmaižioti spinduliu po šventorių, tarsi dairydamasis ko nors, ką jie galėjo pamiršti. Atrodė, kad jis tik dabar pastebėjo kapus.
— Ar čia jūs visus ir palaidojote? — paklausė jis, šviesdamas į apsnigtus kauburėlius.
— Taip, — atsakė Kivrina.
— Ar jie mirė seniai?