Ji apgręžė arklį ir pajudėjo kalvos šlaitu aukštyn.
— Ne, — pasakė.
Karvė kurį laiką dar bandė sekti jiems iš paskos, vilkdama nukarusį tešmenį, paskui sustojo ir ėmė gailiai mykti. Danvortis grįžtelėjo per petį ir pažvelgė į gyvulį. Karvė dėl visa ko dar kartą sumūkė, paskui apsisuko ir nuklibikščiavo atgal į kaimą. Kai jie pasiekė kalvos viršūnę, sniegulių gerokai praretėjo, tačiau apačioje, kaime, sniegas vis dar dribo tirštai. Kapai buvojau visiškai apsnigti, bažnyčią gaubė balta sniego marška, varpinės ir išvis beveik nebesimatė.
Kivrina nė nesidairė atgal. Nesiblaškydama jojo pirmyn, sėdėdama balne labai tiesiai; už nugaros įsitaisęs Kolinas laikėsi ne jai už juosmens, o už aukštokos balno atramos. Šuoringai dribo sniegas, bet netrukus jau ėmė sūkuriuoti retos atskiros snaigės, o kai jie vėl įjojo į tankų mišką, snigti beveik visai liovėsi.
Danvortis kinkavo arkliui iš paskos, stengdamasis prisiderinti prie sparčios šio žinginės, stengdamasis nepasiduoti vis labiau jį kvaitinančiai karštinei. Aspirinas šįsyk nepadėjo — užgėrė jį pernelyg mažu vandens kiekiu — ir Danvortis jautė, kad karštinė jau pradeda jį užvaldyti, blokuodama plytinčią aplinkui girią, kaulėtą asilo nugarą ir Kolino balsą.
Kolinas smagiai plepėjo — pasakojo Kivrinai apie epidemiją; pasiklausęs jo, galėjai pamanyti, kad tai buvo kažkoks visai smagus nuotykis.
— Jie pranešė, kad paskelbtas karantinas, ir mums reikia grįžti į Londoną, bet grįžti man visai nesinorėjo, — tarškėjo vaikinukas.
— Labai jau knietėjo pasimatyti su tetule Mere! Taigi, prasmukau pro barjerą, bet vienas sargybinis pamatė ir paleido gerklę: „Ei, tu ten! Sustok!” Jis bandė mane vytis, bet aš nubėgau gatve ir smukau į tą skersgatvį…
Jie sustojo, Kolinas ir Kivrina nulipo nuo arklio. Kolinas nusirišo šaliką, Kivrina pasikėlė nuo kraujo sukepusią palaidinę ir apsivyniojo šaliku šonkaulius. Danvortis suvokė, kad skaudėti jai turėtų dargi labiau, nei jis manė, kad jam reikėtų bent pamėginti jai padėti, tačiau jis.baiminosi kartą nulipęs nuo asilo, jau nebepajėgsiąs vėl ant jo užsiropšti.
Kirvrina ir Kolinas vėl sėdo ant arklio, Kivrina padėjo vaikinukui užlipti. Jie pajudėjo pirmyn, bet prie kiekvieno posūkio ar išsišakojimo stabtelėdavo pasitikrinti krypties: Kolinas prikišdavo nosį prie lokatoriaus ekranėlio ir durdavo pirštu, Kivrina patvirtindavo jo nuomonę linktelėdama.
— Štai čia aš nukritau nuo asilo, — pasakė Kivrina, kai jie sustojo prie dar vieno kelio išsišakojimo. — Tą pirmąją naktį. Buvau jau rimtai įsisirgusi. Maniau, kad jis — galvažudys.
Jie pasiekė dar vieną kelio atšaką. Snigti liovėsi, bet debesys, pakibę virš pat medžių viršūnių, buvo tamsūs ir apsunkę, pritvinkę sniego. Kolinui teko žibintuvėliu šviesti į lokatoriaus ekranėlį, kad įžiūrėtų rodmenis. Vaikinukas mostelėjo į dešiniąją atšaką, vėl užsiropštė ant arklio Kivrinai už nugaros ir leidosi toliau porinti savo nuotykius.
— Ponas Danvortis tik pasakė: „Jūs praradote taško rodmenis” — ir staiga virto tiesiog ant pono Gilkraisto, žemėn griuvo jie abu, — pasakojo Kolinas. — Ponas Gilkraistas reagavo taip, tarsi ponas Danvortis būtų susmukęs tyčia. Nepadėjo man net jo užkloti. Ponas Danvortis drebėjo kaip kaukolė, jam kilo temperatūra, o aš vis stūgavau: „Pone Danvorti! Pone Danvorti!” — bet jis manęs net negirdėjo. O ponas Gilkraistas tuo tarpu kartojo lyg užsuktas: „Laikau jus asmeniškai atsakingu už tai”.
Vėl pradėjo purkšti sniegas, sustiprėjo ir vėjas. Danvortis, visas drebėdamas, sugrubusiomis rankomis įsikabino į šiurkštų asilo kailį.
— Jie išvis nieko nenorėjo man sakyti, ničnieko! — kalbėjo Kolinas. — Kai bandžiau prasmukti vidun aplankyti tetulės Merės, žinai, ką išgirdau? „Vaikų neįleidžiame!”
Jie jojo tiesiog prieš vėją, sniego sūkuriai stingdančiais gūsiais skvarbė Danvorčio apsiaustą. Jis pasilenkė taip, kad kone užgulė asilo kaklą.
— Tada išėjo gydytojas, — pasakojo Kolinas, — ir pradėjo kažką kuždėti slaugei — tad ir supratau, kad ji mirė. — Tai išgirdus, Danvortį staiga persmelkė sielvarto dūris, tarsi tik dabar ši žinia būtų jį pasiekusi. Ak, Mere, pagalvojo jis.
— Nebežinojau, ką daryti, — kalbėjo Kolinas, — tad tiesiog sėdėjau ten, bet čia atsibastė toji ponia Gadson, ta absoliučiai kraupinė persona, ir pradėjo skaityti man iš Biblijos, maždaug, tokia jau buvusi Dievo valia. Nekenčiu tos ponios Gadson! — piktai riktelėjo vaikinukas. — Tegul ją penki gripai griebia, kas jau kas, o ji tikrai nusipelnė užsikrėsti!
Jų balsai pradėjo skardėti, vėjas išnešiojo aidą po miškus taip, kad Danvortis lyg ir nebeturėjo suprasti jų tariamų žodžių, bet, kad ir kaip keista, šaltame ore jie skambėjo vis aiškiau, Danvorčiui net dingojosi, kad juos turėtų girdėti ir visi, likusieji Oksforde, už septynių šimtų metų nuo čia.
Staiga Danvorčiui dingtelėjo, kad Merė dar anaiptol nemirusi, kad dabar, šiame siaubingame laikotarpyje, šiame šimtmetyje, vertame dargi kur kas daugiau nei dešimties pavojingumo balų, Merė mirtis — dar labai, labai tolimoje ateityje. Ir ši mintis jam pasirodė guodžianti kur kas labiau, nei jis turėjo teisę tikėtis.
— Ir tada mes išgirdome varpą, — pasakojo Kolinas. — Ponas Danvortis tvirtino, kad tai — tikrai tu, šaukiesi pagalbos.
— Taip ir buvo, — atsakė Kivrina. — Klausyk, nieko nebus. Jis nukris.
— Tavo tiesa, — sutiko Kolinas. Danvortis tik dabar susizgribo, kad jie jau nulipę nuo arklio, stovi prie asilo, o Kivrina laiko pašukinį gyvulio pavadį.
— Teks užkelti jus ant arklio, — pasakė Kivrina, apglėbdama Danvortį per juosmenį. — Nuo asilo jūs tuojau nukrisite. Nagi, lipkite žemėn. Aš jums padėsiu.
Bendromis pastangomis jie padėjo jam nusiropšti nuo asilo; Kivrina laikė j į apglėbusi, nuo ko, jis neabejojo, skausmas turėjo varstyti jai šonkaulius, o Kolinas kone kelte nukėlė.
— Jei galėčiau tik trumpą valandėlę atsipūsti… — kalendamas dantimis vos išdaužė Danvortis.
— Nebėra laiko, — pasakė Kolinas, bet vis tik jie nuvedė jį į šalikelę ir pasodino, atremdami į akmenį.
Kivrina pasigrabaliojo po palaidiniu ir ištraukė tris aspirino tabletes.
— Štai. Prarykite, — pasakė, tiesdama jas Danvorčiui ant delno.
— Jos buvo skirtos tau, — išspaudė jis. — Tavo šonkauliai…
Ji žiūrėjo į jį rimtai, nesišypsodama.
— Man viskas bus gerai, — pasakė ir nuėjo pririšti arklio prie krūmo.
— Vandens reikia? — paklausė Kolinas. — Galiu tuoj pat užkurti laužą ir ištirpinti truputį1 sniego.
— Ne, apsieisiu ir be vandens, — atsakė Danvortis. Jis susižėrė tabletes į bumą ir prarijo.
Kivrina tvarkė balnakilpes, įgudusiais judesiais narpliodama odinius raiščius. Paskui vėl juos surišo ir grįžo prie Danvorčio padėti jam atsistoti.
— Pasiruošęs? — paklausė, imdama jį už parankės.
— Taip, — atsakė Danvortis, mėgindamas stotis.
— Atrodo, būsime suklydę, — pratarė Kolinas. — Mes niekada nebeužkelsime jo ant arklio.
Vis dėlto užkėlė. Brukte įbruko jo pėdą į balnakilpę, rankas sudėjo ant balno gugos ir tiesiog užritino jį į balną; galų gale Danvortis net pats sugebėjo truputį jiems patalkinti, ištiesdamas ranką Kolinui, kad vaikinukui būtų lengviau užsikeberioti arklio šonu ir įsitaisyti ant sprando, priešais jį.
Drebulys apmalšo, nors Danvortis nesusigaudė, ar tai reikia laikyti geru ženklu, ar ne; jie vėl leidosi į kelią, Kivrina kratėsi raita ant asilo. Kolinas jau vėl malė liežuviu; Danvortis prisiglaudė vaikinukui prįe nugaros ir užsimerkė.