— Taigi, jau tvirtai apsisprendžiau, — kalbėjo Kolinas. — Kai baigsiu mokyklą, važiuosiu tiesiai į Oksfordą ir tapsiu istoriku, kaip ir tu. Bet aš nenorėčiau keliauti į pačią Juodąją Mirtį. Norėčiau dalyvauti Kryžiaus žygiuose.
Prisišliejęs Kolinui prie nugaros, Danvortis klausėsi jų pokalbio. Sutemos tirštėjo, o jie buvo Viduramžiuose, vidur miškų — du luošiai ir vaikas, o Badris, dar vienas luošys, kitame gale stengėsi išlaikyti tinklą atvirą, nors patį bet kada galėjo ištikti atkrytis. Tačiau Danvortis nebeįstengė pajusti jokios panikos, nejautė netgi nerimo. Kolinas juk turi lokatorių, o Kivrina žino, kur yra plyšys. Viskas bus gerai.
Net jeigu jie nesuras plyšio, net jeigu įstrigs čia visiems laikams, net jei Kivrina niekada jam neatleis, vis vien viskas bus gerai. Ji nusives juos į Škotiją, į tas vietas, kurių niekada nepasiekė maras, o Kolinas iš savo burtų krepšelio išsitrauks keletą žvejybos kabliukų ir keptuvę; jie žvejos upėtakius bei lašišas ir taip prasimaitins. Galbūt netgi suras Besingeimą.
— Esu matęs kirstynių kardais filmuose, o ir jodinėti jau moku, — kalbėjo Kolinas. Ir staiga riktelėjo: — Stop!
Kolinas aštriai trūktelėjo vadžias, ir eržilas sustojo, nosimi kone įsirėmęs į asilo uodegą. Asilas buvo staiga tarsi augte įaugęs į žemę. Jie sustojo nedidelės kalvos viršūnėje. Apačioje telkšojo užšalusi bala, spietėsi tankus karklų guotas.
— Spirtelėk jam, — patarė Kolinas, bet Kivrina jau ropštėsi nuo asilo žemėn.
— Toliau jis nebeis, — pasakė ji. — Kartą taip jau buvo atsitikę. Jis matė mane atkeliaujant. Maniau, kad tai Gavynas… bet tai buvo Rošas, visąlaik — Rošas. — Ji nunėrė virvinį pavadį asilui nuo galvos, ir gyvulys akimoju šoko siauru taku atgal.
— Gal nori joti arkliu? — paklausė Kolinas, paskubomis ropšdamasis žemėn.
Kivrina papurtė galvą.
— Kai reikia lipti ant arklio ir nulipti, skauda labiau nei einant pėsčiomis. — Ji žvelgė tolyn, į gretimą kalvą. Ši buvo apaugusi medžiais tik iki pusės, o virš jų kalva buvo padengta storu sniego apklotu. Snigti tikriausiai jau liovėsi, nors Danvortis to net nepastebėjo. Virš galvos debesys praplyšo, properšoje švytėjo blyškus it nuskalautas, šviesiai violetinis dangus.
— Jis palaikė mane šventąja Kotryna, — kalbėjo ji. — Jis matė mane išnyrant čia — atsitiko kaip tik tai, ko jūs ir baiminotės. Bet jis pamanė, kad tai Dievas siunčia mane — padėti jiems sunkią valandą.
— O tu ir padėjai, argi ne taip? — atsiliepė Kolinas. Jis negrabiai trūktelėjo vadžias, ir eržilas pajudėjo kalvos šlaitu žemyn. Kivrina ėjo greta. — Jei būtum mačiusi, koks kraupas ten, kitame kaime, kuriame mes apsilankėme… Visur voliojasi kūnai — tiems žmonėms tikriausiai niekas nepadėjo.
Jis padavė vadžias Kivrinai.
— Šuoliuoju, pažiūrėsiu, gal tinklas atidarytas, — tarstelėjo ir nukumėjo pirmyn. — Badris žadėjo atidarinėti jį kas dvi valandas. — Vaikinukas triokštelėjo į karklyną ir dingo iš akių.
Kivrina sustabdė arklį kalvos papėdėje ir padėjo Damvorčiui nulipti.
— Reikėtų jį nubalnoti ir nukamanoti, — pasakė Danvortis. — Kai radome jį, pavadis buvo įsipainiojęs šabakštyne.
Abu drauge jie atsegiojo pavaržas, nuėmė balną. Kivrina arklį nukamanojo ir paglostė jam galvą.
— Jam nieko blogo nenutiks, — pasakė Danvortis.
— Gal, — atsiliepė Kivrina.
Sutreškėjo karklai, į visas puses žarstydamas sniegą iš tankumyno išgriuvo Kolinas.
— Tinklas neatidarytas, — pranešė.
— Netrukus atsidarys, — pažadėjo Danvortis.
— Gal pasiimsime drauge ir arklį? — paklausė Kolinas. — Manau, istorikams nevalia nieko parsigabenti į ateitį, bet vis tik būtų nuostabu, jei arklį galėtume pasiimti su savim. Vėliau jočiau juo į Kryžiaus žygius.
Jis vėl nėrė į tankmę, sukeldamas tikrą sniego pūgą.
— Nagi, nagi, eime! Tinklas gali atsidaryti bet kurią akimirką!
Kivrina linktelėjo. Ir pliaukštelėjo eržilui per šoną. Jis žengė kelis žingsnius, bet vėl sustojo ir atsigręžęs klausiamai sužiuro į juos.
— Nagi, eikite šen! — iš tankumyno atsklido Kolino balsas, bet Kivrina nepajudėjo iš vietos.
Ji vėl prispaudė delną prie šono.
— Kivrina, — ištarė Danvortis, žengdamas artyn jai padėti.
— Viskas gerai, — pasakė ji, nusisuko ir praskyrė susiraizgiusias tankumyno šakas.
Po medžiais buvo jau beveik visai tamsu. Tarp juodų ąžuolo šakų liejosi vaiskiai violetinis dangus. Kolinas į aikštelės vidurį vilko nemenką rąstgalį.
— Čia tam, jeigu nedaug pavėlavome ir laukti teks ištisas dvi valandas, — paaiškino. Danvortis dėkingas atsisėdo ant rąsto.
— O kaip mes sužinosime, kur stovėti, kai tinklas atsidarys? — paklausė Kolinas Kivrinos.
— Pamatysime oro kondensaciją, — paaiškino ji. Ir, nuėjusi prie ąžuolo, nubraukė sniegą nuo išsikišusios šaknies.
— O kas, jeigu visai sutems? — nenustygo Kolinas.
Prikandusi apatinę lūpą, Kivrina šiaip taip šleptelėjo ant rauplėtos šaknies, nugara atsišliejo į kamieną.
Kolinas atsitūpė tarp jų abiejų.
— Neįsimečiau degtukų, negaliu užkurti laužo, — pasakė.
— Nieko tokio, — atsiliepė Danvortis.
Kolinas įjungė savo kišeninį žibintuvėlį, bet tuoj pat vėl išjungė.
— Manau, šitą reikėtų pataupyti — tam atvejui, jei kas nors nutiktų ne taip.
Karkluose kažkas sujudėjo. Kolinas stryktelėjo ant kojų.
— Bene prasideda? — sušuko.
— Tai tik arklys, — atsiliepė Danvortis. — Graužia šakas.
— A. — Kolinas vėl pritūpė. — Turbūt nemanote, kad tinklas jau buvo atsivėręs, o mes tiesiog nepastebėjome, nes per tamsu?
— Ne, — atsakė Danvortis.
— O gal Badrį ištiko dar vienas atkrytis ir jis nebegalėjo išlaikyti tinklo atviro, — spėjo vaikinukas — veikiau susijaudinęs nei išsigandęs.
Jie sėdėjo ir laukė. Dangus sutemo iki sodraus mėlynumo, ąžuolo šakose pradėjo žiebtis žvaigždės. Kolinas sėdėjo ant rąsto greta Danvorčio ir malė liežuviu apie Kryžiaus žygius.
— Tu juk žinai viską apie Viduramžius, — pasakė jis Kivrinai, — tad štai ir pamaniau: galbūt galėtum padėti man pasiruošti? Na, išmokyti visokių dalykų?
— Tu dar nepakankamai suaugęs, — atsakė ji. — Tai labai pavojinga.
— Žinau, — patikino Kolinas. — Bet aš vis vien labai norėčiau ten nukeliauti. Turėsi man padėti! Prašau…
— Ten viskas visai kitaip, nei gali įsivaizduoti.
— O maistas tikrai toks jau kraupinis? Toje knygoje, kurią man padovanojo ponas Danvortis, perskaičiau, kad jie valgydavo pašvifikusią mėsą, gulbes ir dar galaižin kokias bjaurastis.
Kivrina ilgoką valandėlę žvelgė sau į rankas.
— Daug kas ir iš tikrųjų buvo tikras siaubas, — tyliai ištarė ji. — Bet pasitaikė ir tikrai nuostabių dalykų.
Nuostabių dalykų. Danvortis staiga prisiminė Merę: kaip ji stovėjo atsišliejusi į Baliolo vartus ir pasakojo apie apsilankymą Karalių Slėnyje, pridurdama: „Niekada šito nepamiršiu”. Nuostabūs dalykai.
— O kaip Briuselio kopūstai? — paklausė Kolinas. — Ar Viduramžiais žmonės valgydavo Briuselio kopūstus?
Kivrina vos nenusišypsojo.
— Ne, nemanau, kad jie jau buvo išvesti.
— Nuostabu! — Kolinas staiga pašoko. — Girdėjote? Man rodos, prasideda! Skamba visai kaip varpas.