Ji nusivedė mergaites į bažnyčios priekį. Seras Bloetas jau buvo spėjęs atsistoti visu liulančiu savo svoriu. Elivysa klūpojo šiek tiek ilgėliau, paskui atsistojo; seras Bloetas palydėjo ją į šiaurinę bažnyčios pusę, linktelėjo ir patraukė užimti savo vietos vyrų pusėje.
Kivrina atsiklaupė drauge su mergaitėmis, patyliukais melsdama, kad Agnesė, vėl žegnodamasi, nesukeltų pernelyg daug triukšmo. Ir nesukėlė, bet stodamasi mergytė primynė suknelės kraštą, kluptelėjo, ir jau tada varpelis sužvangėjo beveik taip pat garsiai kaip ir pats bažnyčios varpas. Ledi Imeina, savaime suprantama, jau buvo visai čia pat, už nugaros. Ji nuožmiu žvilgsniu nudelbė Kivriną.
Kivrina nusivedė mergaites prie Elivysos. Ledi Imeina atsiklaupė, ledi Yvolda pasitenkino persižegnojusi. Kai tik Imeina atsistojo, atskubėjo tarnas, nešinas tamsia aksomine pagalvėle, skirta ledi Yvoldai atsiklaupti, ir padėjo ją ant grindų greta Rozemundos. Kitas tarnas tokią pat pagalvėlę padėjo vyrų pusėje — serui Bloetui, ir dabar kaip tik talkino šiam nuleisti savo kūno svorį ant jos. Bloetas klaupdamasis pūkštė ir stenėjo, tvirtai įsikibęs tarno rankos, jo veidas priplūdo kraujo.
Ilgesingai žvelgdama į ledi Yvoldos pagalvėlę, Kivrina prisiminė plastikinius, tam pačiam reikalui skirtus patiesaliukus, kabančius ant Mergelės Marijos bažnyčios kėdžių atkalčių. Iki pat šiol ji nesuvokė, kokia palaima tie patiesaliukai — ir kokia palaima yra kieti mediniai tos pačios bažnyčios klauptai, ką suvokė iš karto, kai reikėjo atsistoti, ir jai dingtelėjo, kad šitaip išstovėti teks per visas mišias.
Grindys buvo stingdančiai šaltos. Šaltis tvyrojo ir pačioje bažnyčioje, nepaisant gausių švieselių. Dauguma jų buvo nedideli žibintai, sukabinti ant sienų ir išrikiuoti priešais bugieniais apkaišytą šventosios Kotrynos statulą; tiesa, kiekvieną langą puošiančiuose žalumynuose stovėjo po aukštą, laibą gelsvą žvakę, tačiau šių liepsnelių poveikis buvo anaiptol ne toks, kokio, matyt, tikėjosi tėvas Rošas. Ryškių liepsnelių fone langų vitražai atrodė tik dar tamsesni, kone visai juodi.
Dar kelios gelsvos žvakės degė sidabriniuose kandeliabruose, pastatytuose abiejuose altoriaus galuose, priešais juos žaliavo pluoštai bugienių. Tokiomis pat bugienio šakelėmis buvo papuoštas ir pertvaros su Nukryžiuotuoju viršus; tarp aštrių, blizgančių lapų tėvas Rošas buvo įtaisęs ledi Imeinos bičių vaško žvakes. Jis tikrai nuoširdžiai paplušėjo, puošdamas bažnyčią — net ledi Imeina turėtų likti patenkinta, pagalvojo Kivrina ir dirstelėjo į ją.
Ledi Imeina tarp delnų spaudė savąjį relikvijorių, tačiau jos akys buvo plačiai atmerktos — ji nemirksėdama spoksojo į pertvaros viršų. Veido išraiška, ypač kietai suspaustos lūpos, bylojo apie gilų nepasitenkinimą. Bene jai nepatinka, kad žvakės užkeltos ten? — pagalvojo Kivrina. Tačiau kaip tik ten vieta joms idealiai tiko. Žvakių liepsnelės nušvietė krucifiksą bei Paskutiniojo Teismo scenas, užliejo šviesa beveik visą navą.
Tokio apšvietimo dėka visa bažnyčia dabar atrodė visiškai kitokia: jaukesnė ir artimesnė, beveik kaip Mergelės Marijos bažnyčia Kūčių vakarą. Per praėjusias Kalėdas ponas Danvortis buvo nusivedęs Kivriną ten dalyvauti ekumeninėse apeigose. Ji ketino eiti į vidurnakčio mišias Šventosios Reformacijos bažnyčioje, kad galėtų pasiklausyti jų lotyniškai, tačiau paaiškėjo, kad vidurnakčio mišios neįvyks. Šventosios Reformacijos kunigas buvo paprašytas perskaityti Evangelijos ištrauką ekumeninėse apeigose, tad vėlyvąsias mišias atkėlė į ketvirtą valandą vakaro.
Agnesė vėl ėmė krapštytis su varpeliu. Ledi Imeina atsigręžė ir piktai dėbtelėjo per pamaldžiai suglaustus delnus, o Rozemunda persisvėrė per Kivriną ir sušnypštė sesutei: tšššš…
— Nevalia skambinti varpeliu, kol nepasibaigs mišios, — sukuždėjo Kivrina, prikišusi lūpas prie pat mergytės ausies, kad daugiau niekas neišgirstų.
— Aš ir neskambinau, — atsakė Agnesė, bet jos kuždesys nuaidėjo per visą bažnyčią. — Kaspinas pernelyg užveržtas. Matai?
Kivrinai anaiptol neatrodė, kad kaspinas būtų pernelyg užveržtas. Priešingai — jei ji būtų nepagailėjusi kelių sekundžių užveržti jį labiau, varpelis tikriausiai netilindžiuotų nuo kiekvieno krustelėjimo, tačiau nebuvo jokios prasmės ginčytis su pervargusiu vaiku, ypač dabar, kai bet kurią akimirką turėjo prasidėti mišios. Kivrina ėmėsi knebinėti mazgą.
Tikriausiai Agnesė mėgino nutraukti kaspiną nuo rankos, jo neatrišdama. Atspurę kaspinėlio galai užsiveržė į mažytį kietą mazgą. Kivrina nagais bandė jį atlaisvinti, tuo pačiu vis dirsčiodama į žmones už nugaros. Mišios turėtų prasidėti nuo procesijos: tėvas Rošas drauge su patarnautojais, jei tik čia tokių esama, turėtų ateiti iš bažnyčios galo, nešdamas švęstą vandenį ir giedodamas „Asperges”.
Kivrina dar stipriau trūktelėjo kaspiną abipus mazgo: šis užsiveržė dar kiečiau, nebeliko jokios vilties kada nors atrišti jį nenukirpus — tačiau dabar kaspinas bent šiek tiek atsipalaidavo. Ir vis vien nepakankamai, kad pavyktų per plaštaką nusmaukti jį nuo riešo. Kivrina grįžtelėjo į bažnyčios duris. Varpas jau nebegaudė, bet tėvo Rošo vis dar nesimatė, beje, nebuvo ir jokio koridoriaus tarp žmonių jam praeiti. Kaimiečiai tiesiog susigrūdo vidun, užtvindydami visą bažnyčios galą. Kažkas užkėlė vaiką ant ledi Imeinos vyro antkapio ir prilaikė ten, kad šis galėtų viską matyti, bet kol kas nė nebuvo į ką žiūrėti.
Kivrina vėl kibo rakinėti varpelį. Pakišo du pirštus po kaspinu ir trūktelėjo, stengdamasi dar labiau ištempti.
— Tik nenutrauki — kuštelėjo Agnesė tuo pačiu visoje bažnyčioje girdimu šnabždesiu. Kivrina pačiupo varpelį ir paskubomis apsuko taip, kad jis atsidurtų mergytės delniuke.
— Laikyk jį štai šitaip, — sukuždėjo, sugniauždama Agnesės pirštukus. — Tvirtai.
Agnesė paklusniai sugniaužė kumštuką. Kivrina uždėjo antrąjį jos delniuką ant kumščio — iš bėdos buvo galima pamanyti, kad mergytė rankas laiko sudėjusi maldai.
— Tvirtai laikyk varpelį, tada jis neskambės.
Agnesė tuojau pat prispaudė suglaustas rankas prie kaktos — tikras angeliško pamaldumo įsikūnijimas.
— Šaunuolė, — sukuždėjo Kivrina ir apkabino mergytę. Tada dar kartą grįžtelėjo į bažnyčios duris. Šios vis dar tebebuvo uždarytos. Kivrina lengviau atsiduso ir atsigręžė į altorių.
Tėvas Rošas jau stovėjo ten. Jis vilkėjo siuvinėtą baltą stulą ir baltą, tik jau gerokai nugeltusią albą, kurios apačia buvo nubrizgusi dargi labiau nei Agnesės kaspinas; rankose laikė knygą. Akivaizdu: jis laukė jos, jau kuris laikas stovėjo šitaip žiūrėdamas į ją, kol ji krapštėsi su Agnese, tačiau jo veide nebuvo nė šešėlio priekaišto, netgi nė lašo nekantrumo. Jo išraiška bylojo kažką visai kita; Kivrina nejučia prisiminė poną Danvortį, stovintį ir žiūrintį į ją pro dūminio stiklo pertvarą.
Ledi Imeina atsikrenkštė — garsas beveik priminė urzgimą — ir tėvas Rošas tarytum atitoko. Jis padavė knygą Kobui, vilkinčiam purviną sutaną, avinčiam odiniais, gerokai per dideliais batais, ir atsiklaupė priešais altorių. Tada vėl paėmė knygą ir pradėjo iš atminties skaityti Evangelijos ištraukas.
Kivrina patyliukais kartojo tekstą drauge su juo, mąstydama lotyniškai, girdėdama vertėjo pateikiamo vertimo aidą.
— Ir ką jūs išvydote, o piemenys? — progiesmiu užtraukė tėvas Rošas, pradėdamas klausimų — atsakymų litaniją. — Kalbėkite: pasakykite mums, kas nužengė į žemę.
Jis nutilo ir suraukęs antakius įsistebeilijo į Kivriną.