— Remiantis tikimybių teorija, galimybė, kad tuo metu, kai ji išnirs iš plyšio, toje vietoje kas nors bus, nesiekia nė 0,04 procento.
— Žiūrėkite, o štai ir Badris! — šūktelėjo Merė atsistodama ir įsiterpdama tarp Danvorčio ir Gilkraisto. — Sparčiai apsisukai, Badri. Na kaip, sėkmingai nustatei tašką?
Badris atskubėjo net neapsivilkęs palto. Laboratorinis jo chalatas buvo šlapias, nors gręžk, veidas — išmuštas dėmėmis nuo šalčio.
— Atrodai visai sustiręs, — sukruto Merė. — Eikš, sėsk. — Ji mostelėjo į tuščią vietą ant suolo greta Latimero. — Tuojau paimsiu tau brendžio.
— Nustatei tašką? — paklausė Danvortis.
Badris buvo ne šiaip šlapias — kiaurai permirkęs.
— Taip, — iškošė, vos nulaikydamas dantį ant danties.
— Šaunuolis, — pareiškė Gilkraistas; jis atsistojo ir paplojo Badriui per petį. — Rodos, sakei, kad tam prireiks valandos. Tokia proga būtina išgerti. Ar turite šampano? — šūktelėjo jis barmenui, dar kartą patapšnojo Badriui per petį ir nuskubėjo prie baro.
Badris stypsojo ir žvelgė jam pavymui, trindamasis rankas ir tirtėdamas visu kūnu. Atrodė nepajėgiąs sutelkti dėmesio, kone apkvaitęs.
— Ar tikrai nustatei jos buvimo tašką? — dar kartą paklausė Danvortis.
— Taip, — atsakė Badris, vis dar įbedęs žvilgsnį Gilkraistui į nugarą.
Prie stalo grįžo Merė, nešina taure brendžio.
— Turėtų bent šiek tiek tave sušildyti, — pasakė, duodama gėrimą Badriui. — Štai, išgerk iki dugno. Gydytojo įsakymas.
Badris susiraukęs įsistebeilijo į taurę, tarsi nežinodamas, koks čia daiktas. Jo dantys nevaldomai tarškėjo.
— Kas darosi? — sunerimo Danvortis. — Juk Kivrina sėkmingai persikėlė? Jai viskas gerai?
— Kivrina, — ištarė Badris, tebestebeilydamas į taurę. Paskui, rodos, kiek atitoko. Pastatė taurę ant stalo.
— Eime, man jūsų reikia, — ištarė ir ėmė skintis kelią tarp stalų durų link.
— Kas atsitiko? — Danvortis pašoko. Prakartėlės figūrėlės išsivartę, vienas avinėlių nuriedėjo per stalą ir nukrito žemėn.
Badris atidarė duris, įleisdamas vidun varpų gausmą, šįsyk — „Džiūgaukite, o gerieji krikščionys”.
— Badri, palauk, tokia proga reikia pakelti po taurę, — šūktelėjo Gilkraistas, grįždamas prie stalo su buteliu ir visa kupeta taurių.
Danvortis ištiesė ranką prie savo palto.
— Kas? Kas nutiko? — subruzdo ir Merė, suglobdama pirkinių maišą. — Ar jis taip ir nenustatė taško?
Danvortis nebeatsakė. Stvėrė paltą ir išsiskubino Badriui iš paskos. Laborantas jau buvo sukoręs nemenką galą šaligatviu, skindamasis kelią tarp kalėdinių dovanų pirkėjų taip, tarsi šių nė būt nebūtų. Lietus kliokė kaip iš kiauro vamzdžio, tačiau Badris, rodos, nejuto ir lietaus. Danvortis bet kaip užsimetė paltą ir nėrė į minią.
Atsitiko kažkas, ko neturėjo atsitikti. Vadinasi, vis dėlto koją pakišo laiko paklaida. O gal pirmus metus dirbantis aspirantas įvėlė klaidą apskaičiavimuose. Galbūt kažkas kažkur užstrigo pačiame tinkle. Tačiau tinklas juk aprūpintas visomis įmanomomis saugos funkcijomis, izoliaciniais sluoksniais, automatinio stabdymo programomis. Jei problema būtų pačiame tinkle, Kivrina niekur nė nebūtų iškeliavusi. O Badris pasakė vis dėlto sulaukęs informacijos apie jos buvimo tašką.
Vadinasi, tikrai laiko paklaida. Tai vienintelis keblumas, galintis daug ką suvelti, bet negalintis sutrukdyti perkėlimo.
Priekyje šmėkščiojantis Badris puolė per gatvę, tik per plauką išsilenkdamas dviratininko. Danvortis vos neįstrigo tarp dviejų moterų, nešinų pirkinių krepšiais, netgi dar didesniais nei Merės, per stebuklą neišsitiesė paslikas, užkliuvęs už vienos jų balto terjero pasaitėlio, ir pagaliau vėl pastebėjo Badrį, nutolusį jau per porą namų.
— Badri! — riktelėjo Danvortis. Laborantas grįžtelėjo ir čia paf įsirėžė į pusamžę moteriškę su didžiuliu gėlėtu skėčiu.
Moteris ėjo kiek pasilenkusi, gindamasi nuo čiurkšlėmis pilančio lietaus, skėtį laikė kone priešais save, tad Badrio tikriausiai nė nepastebėjo. Skėtis, išpieštas blyškiai violetinėmis žibuoklėmis, šoktelėjo aukštyn tarsi nuo sprogimo ir apsivertęs nukrito ant šaligatvio. Badris, kuris į nieką nekreipdamas dėmesio veržėsi pirmyn, vos neišsitiesė kaip ilgas.
— Žiūrėk, kur rioglini! — užriko moteriškė, stverdama skėčio kraštą. — Turbūt ne pati tinkamiausia vieta lakstyti kaip akis išdegus?
Badris vis dar tokiu pat apdujusiu žvilgsniu nudelbė ją, o paskui skėtį. Danvortis matė, kaip sujudėjo jo lūpos: „Atsiprašau”. Tada jis pasilenkė skėčio pakelti. Akimirką atrodė, kad Badris ir moteriškė galynėjasi virš žibuoklėmis nužertos erdvės, kol pagaliau Badris pastvėrė rankeną ir vėl iškėlė skėtį taip, kaip šiam ir derėjo būti. Tada atidavė jį moteriškei, kurios putnus veidas jau degė raudoniu iš pykčio, o gal nuo šalčio, o gal ir nuo vieno, ir nuo kito.
— Atsiprašau? — pakartojo ji, iškeldama skėtį virš galvos, tarsi ketindama liuobti kotu Badriui per galvą. — Tiek tegali pasakyti?
Badris tarsi sudvejojęs prispaudė delną prie kaktos, o paskui, lygiai kaip ir bare, lyg ir prisiminęs, kur esąs, vėl leidosi pirmyn, dabar jau — kone tekinas. Staigiai pasuko, pasiekęs Brasenozės vartus; Danvortis nukuduliavo jam iš paskos per universiteto kiemą, pro šonines duris nėrė vidun į laboratoriją ir koridoriumi nuskubėjo į tinklo patalpą. Badris jau kiūtojo prie konsolės; susilenkęs, suraukęs antakius jis įdėmiai stebeilijo į ekraną.
Danvortis baiminosi išvysiąs skaičių maišalynę arba, dar blogiau, visai tuščią ekraną, tačiau ekrane tvarkingais stulpeliais rikiavosi skaičiai ir taško matricos.
— Tai kaip, nustatei tašką? — sušniokštavo Danvortis, vos atgaudamas kvapą.
— Taip, — atsakė Badris. Tada atsigręžė ir pažvelgė į Danvortį. Pagaliau liovėsi raukytis, bet dabar jo veide atsirado kažkokia bauginančiai keista, bereikšmė išraiška, tarsi Badris užsisvajojęs iš paskutiniųjų stengtųsi sutelkti dėmesį.
— Kada… — ištarė jis ir vėl pradėjo drebėti. Balsas nutrūko, tarsi, vos prasižiojęs, jis būtų užmiršęs, ką ketino sakyti.
Pokštelėjo stiklinės durys, vidun įpuolė Gilkraistas ir Merė, nuo jų neką teatsiliko ir Latimeras, tuo pačiu galynėdamasis su skėčiu.
— Kas yra? Kas atsitiko? — sušuko Merė.
— Kada buvo — kas, Badri? — primygtinai paklausė Danvortis.
— Tašką nustačiau, — pasakė Badris. Apsisuko ir įsmeigė akis į ekraną.
— Ar tai ir yra koordinatės? — paklausė Gilkraistas pasilenkdamas ir pažvelgdamas Badriui per petį. — Ką reiškia visi šitie simboliai? Turėsi mums, neprofesionalams, išversti tai į žmonių kalbą.
— Kada buvo — kas? — pakartojo Danvortis.
Badris prispaudė delną prie kaktos.
— Kažkas negerai, — pasakė.
— Ką? — užriko Danvortis. — Laiko paklaida? Nori pasakyti — pernelyg didelė laiko paklaida?
— Laiko paklaida? — bukai pakartojo Badris. Dabar jis jau drebėjo taip, kad vos pajėgė išspausti žodį.
— Badri, — įsiterpė Merė, — tu sveikas?
Badrio veide vėl išsiliejo keista išsiblaškiusio žmogaus išraiška; atrodė, jis svarsto, ką reikėtų atsakyti į tokį klausimą.