— Ne, — pagaliau ištarė ir griuvo kniūbsčias ant konsolės.
3
Išsmukdama iš plyšio, ji išgirdo varpą. Jis aidėjo laibai ir skardžiai, labai panašiai kaip tas varpelių tilindžiavimas, kuris per Kalėdas užlieja visą prekybinį rajoną. Tinklo valdymo patalpa lyg ir turėjo būti izoliuota nuo bet kokių pašalinių garsų, tačiau kaskart, kai tik kas nors praverdavo prieškambario duris, ją pasiekdavo prislopintas, kone vaiduokliškas kalėdinių giesmių gaudesys.
Pirmoji atėjo daktarė Arens, paskui — ir ponas Danvortis; sulig ir vieno, ir kito pasirodymu Kivrinai net padai atšalo: tikriausiai jie atskuba pasakyti, kad jos kelionė dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebeįvyks. Daktarė Arens vos nesugriovė visų planų, užlaikydama ją ligoninėje, kai priešvirusinis skiepas, kuriuo buvo paskiepyta Kivrina, staiga ištino ir virto bjauriai raudonu rumbu ant dilbio.
— Kol tinimas neatlėgs, niekur tu nekeliausi, — pareiškė tada daktarė Arens ir kategoriškai atsisakė išleisti ją iš ligoninės. Ranką Kivrinai tebeniežėjo ir dabar, bet ji nė neketino prisipažinti apie tai daktarei Arens, kuri galėjo išplepėti ponui Danvorčiui — pastarasis ir šiaip jau elgėsi tiesiog siaubingai nuo pat tos dienos, kai sužinojo, kad ji iš tikrųjų ruošiasi kelionei.
Juk sakiau jam jau prieš dvejus metus, kad noriu apsilankyti Viduramžiuose, pagalvojo Kivrina. Prieš dvejus metus! Ir vis dėlto, netgi vakar, kai ji buvo nuėjusi parodyti jam savo apdaro, jis vis dar tebebandė ją atkalbėti!
— Manęs visiškai netenkina tai, kaip „Medievalis” organizuoja šitą perkėlimą, — burnojo jis. — O net jei jie ir imtųsi visų būtinų atsargumo priemonių, jaunai merginai vis vien nėra ko lįsti į Viduramžius vienai.
— Viskas apgalvota iki menkiausios smulkmenos, — užtikrino ji.
— Aš — Izabelė de Bovrijė, Džilberto de Bovrijė, didiko, gyvenusio Rytų Redinge nuo 1276-ųjų iki 1332-ųjų, duktė.
— O ką Jorko grafystės didiko duktė galėjo veikti Oksfordo — Bato kelyje vienui viena?
— O aš ir nebuvau viena! Visų savo tarnų lydima, keliavau į Ivešemą pasiimti brolio, kuris susirgęs gulėjo vietiniame vienuolyne, bet pakeliui mes patekome į plėšikų pasalą.
— Plėšikų, — murmtelėjo jis, tankiai mirksėdamas iš po akinių.
— Sumanymą man pakišote jūs pats. Sakėte, kad Viduramžiais jaunos moterys niekad nė žingsnio nežengdavo vienos, kad kelionėje jas visada kas nors lydėdavo. Taigi, aš irgi keliavau su palyda, bet, kai mus užpuolė, tarnai išsilakstė į visas puses, o plėšikai pagrobė arklius ir visas mano brangenybes. Ponas Gilkraistas mano, kad tokia istorija visai tikėtina. Pasak jo, remiantis tikimybių teorija…
— Šitokia istorija tikėtina todėl, kad Viduramžiais knibždėte knibždėjo galvažudžių ir vagių.
— Žinau, — nekantriai atsakė ji. — Taip pat gausu buvo užkrato nešiotojų, plėšikaujančių riterių bei šiaip visokio plauko pavojingų tipų. Nejaugi Viduramžiais padorių žmonių išvis nepasitaikydavo?
— Padorūs žmonės buvo užsiėmę raganų deginimu ant laužo.
Ji nutarė, jog verčiau pakeisti pokalbio temą.
— Atėjau parodyti jums savo aprangos, — pasakė lėtai sukdamasi, kad jis galėtų kaip reikiant apžiūrėti mėlynąją jos suknelę ir baltą, kailiu pamuštą apsiaustą. — Iki kelionės pasiilginsiu ir plaukus.
— Viduramžiais — nei šis, nei tas vilkėti baltą drabužį, — pareiškė jis. — Tuojau pat išsipurvinsi, ir tiek.
Ir šįryt jis elgėsi nėmaž ne geriau. Žingsniavo pirmyn atgal siauroje stebėjimo zonoje kaip koks susijaudinęs busimasis tėvelis, laukiantis, kol pasaulin ateis jo atžala. Kivriną visą rytą graužė nerimas, kad jis ims ir suras kokią nors priežastį pareikalauti atšaukti jos kelionę.
Visokios gaišaties ir šiaipjau buvo su kaupu. Ponas Gilkraistas šimtus kartų aiškino jai, kaip veikia įrašinėjimo įranga, tarsi ji būtų kokia pirmakursė studentė. Nė vienas jų nepasitikėjo ja nė per nago juodymą — nė vienas, išskyrus nebent Badrį, bet ir šio atsargumas tiesiog varė iš proto: jis viską tikrino ir pertikrino, be galo, be krašto apžiūrinėjo tinklo teritoriją, o kartą netgi ištrynė visas koordinates ir įvedė jas iš naujo.
Ji jau manė nebesulauksianti, kada galės užimti poziciją, o kai pagaliau įsitaisė tarp vežimo nuolaužų, buvo tik dar blogiau — gulėti užmerktomis akimis ir sukti galvą, kas dedasi aplinkui. Latimeras pareiškė Gilkraistui tiksliai nežinąs jų pasirinktojo vardo — Izabelė — tuometės rašybos, tarsi kas nors iš andainykščių žmonių mokėtų skaityti, jau nekalbant apie rašymą. Paskui prisiartino Montoja ir priminė, kad įsitikinti, ar tikrai atsidūrusi Skendgeite, ji galėsianti pagal lengvai atpažįstamą bažnyčios freską, kurioje pavaizduota Paskutinė vakarienė. Tai Kivrinai ji buvojau sakiusi gal dešimt kartų.
Kažkuris, tikriausiai Badris — mat tik jis vienintelis nežarstė jai jokių nurodymų — pasilenkė ir stumtelėjo jos ranką šiek tiek arčiau kūno, paskui patvarkė suknelės sijonus. Grindys buvo kietos, kažkas skaudžiai dūrė į šoną po pat šonkauliais. Ponas Gilkraistas kažką pasakė, ir vėl suaidėjo varpas.
O ne, prašau, tik ne tai, patyliukais ėmė melsti Kivrina pamaniusi, kad varpo gaudimas atsklido pro atvertas duris į koridorių: galbūt tai daktarė Arens, staiga nusprendusi, jog Kivrinai būtiniausiai reikia dar vieno skiepo, o gal Danvortis strimgalviais pasileido į Istorijos fakultetą, kad įkalbėtų ką nors tučtuojau grąžinti Viduramžiams dešimtojo pavojingumo lygio kategoriją.
Kad ir kas tai būtų, kažkas neabejotinai laikė duris atviras: ji labai aiškiai girdėjo prislopintą varpų gaudimą, tik neišskyrė jokios melodijos. Netrukus susigaudę, kad melodijos nė nebuvo — aidėjo lėti, ritmingi varpo dūžiai, protarpiais nutrūkstantys, bet tuoj pat pasigirstantys vėl, ir Kivripai dingtelėjo mintis: atkeliavau.
Ji gulėjo ant kairiojo šono, nepatogiai išsikėtojusi, tarsi parblokšta ją užpuolusių plėšikų, viena ranka užmesta ant veido, lyg dar būtų mėginusi prisidengti nuo smūgio, prakirtusio smilkinį ir iškruvinusio veidą. Ranka pridengė akis taip, kad ji galėtų atsimerkti, ir niekas to išsyk nepastebėtų, bet kol kas ji nė nebandė prasimerkti. Gulėjo nekrustelėdama ir klausėsi.
Išskyrus varpo gaudesį, nesigirdėjo jokių kitų garsų. Jeigu ji atsidūrė keturioliktojo amžiaus šalikelėje, aplinkui mažų mažiausiai turėtų bruzdėti paukščiai bei voverės. Tačiau gyvūnus, reikia manyti, išgąsdino ir nutildė staigus jos pasirodymas ar tinklą supančio ratilo švytėjimas ir po to bent kelias minutes ore žaižaravusios šerkšną primenančios dalelytės.
Po ilgokai užtrukusios valandėlės pagaliau čirptelėjo paukščiukas, jam atliepė kitas. Netoliese kažkas sušnarėjo, nutilo, vėl sušnarėjo. Keturioliktojo amžiaus voverė ar miškinė pelė. Kivrina išgirdo ir tykesnį šiugždesį — tikriausiai tai vėjas sūpavo medžių šakas, nors veidu ji nejautė ne menkiausio dvelktelėjimo — o iš kažkur vis sklido prislopintas, labai tolimas varpo gausmas.
Kažin, kodėl ten skamba varpas? — susimąstė Kivrina. Galbūt kviečia žmones mišparams? O gal rytinėms mišioms? Badris tiesiai jai pasakė nė nenutuokiąs, kokios galima tikėtis laiko paklaidos. Jis norėjo atidėti perkėlimą bent jau tol, kol patikrins visą eilę parametrų, tačiau ponas Gilkraistas užtikrino, esą pagal tikimybių teoriją vidutinė laiko paklaida turėtų būti maždaug 6,4 valandos.
Kivrina nenumanė, kiek galėjo būti valandų, kai iškeliavo. Iš pasirengimo kambario ji išėjo be penkiolikos vienuoliktą — pastebėjo ponią Montoją žvilgčiojant į laikrodį ir paklausė jos, kiek valandų. Tačiau nežinojo, kiek dar laiko buvo sugaišta po to. Jai atrodė — ištisa amžinybė.