Perkėlimas buvo numatytas lygiai dvyliktai. Taigi, jeigu ji iškeliavo pagal grafiką, o laiko paklaida — tokia, kaip ir numatyta, tuomet dabar turėtų būti maždaug šešta valanda vakaro — mišparams lyg ir per vėlu. O jeigu iš tikrųjų varpas skambino kviesdamas mišparams, kodėl vis nesiliovė skambėjęs?
Varpas galėjo skambėti kviesdamas mišioms, o taip pat — laidotuvių arba vestuvių proga. Viduramžiais varpų gaudimas išvis beveik niekada nenutildavo: jais skambindavo perspėdami apie užpuolimą ar gaisrą, tam, kad padėtų paklydusiam vaikui rasti kelią atgal į kaimą, ar netgi tam, kad nukreiptų į šalį audrą. Taigi dabar varpas galėjo skambėti dėl pačių įvairiausių priežasčių.
Jeigu ponas Danvortis būtų čia, jis, be jokios abejonės, sakytų, kad šis varpas skelbia žinią apie laidotuves.
— Vidutinė gyveniįmo trukmė keturioliktame amžiuje buvo maždaug trisdešimt aštuoneri metai, — pasakė jis, kai Kivrina pirmąsyk užsiminė norinti apsilankyti Viduramžiuose. — Ir tai, sulaukti tiek galėjai nebent tuo atveju, jei tavęs nepakirsdavo cholera ar raupai, jei nenumirdavai nuo kraujo užkrėtimo, jei neužvalgydavai pašvinkusios mėsos, neatsigerdavai užteršto vandens, jei tavęs nesutrypdavo arklys. Arba jei tavęs nesudegindavo ant laužo už raganavimą.
Arba — jei mirtinai nesušaldavai, pagalvojo Kivrina. Ji jau pasijuto stingstanti nuo šalčio, nors pragulėjo ant žemės dar visai neilgai. Jai rodėsi, kad tai, kas dūrė į šoną, jau prasiskverbė per krūtinės ląstą ir dabar bedė į plautį. Ponas Gilkraistas buvo nurodęs pagulėti keletą minučių, o paskui atsargiai mėginti stotis — nevikriai, tarsi dar būtų apdujusi, ne visiškai atgavusi sąmonę. Kivrina manė, jog kelių minučių gali ir nepakakti, turint omeny, kokiu dažnumu, pagal tikimybių teoriją, kelyje gali pasirodyti žmonių. Be jokios abejonės, praeis tikrai daugiau nei kelios minutės, kol keliu pro šalį važiuos koks prašalaitis, o Kivrina nieku gyvu nenorėjo prarasti to pranašumo, kurį turėtų, neva tysodama be sąmonės.
Būdama be sąmonės ji tikrai turėtų pranašumų, nepaisant visų pono Danvorčio šnekų apie tai, kad gera pusė anglų iš karto pultų prie apalpusios moters jos prievartauti, o kita pusė lūkuriuotų netoliese ir jau rinktų žabarus laužui, ant kurio ją skubiai sudegintų. Vis dėlto, jeigu ji būtų sąmoninga, išgelbėtojai tuojau pat imtųsi klausinėti. O jei gulėtų kaip rąstas, jie pradėtų spėlioti; kalbėdamiesi apie ją, paminėtų ir daugelį kitų dalykų. Pavyzdžiui, aptarinėtų, kur reikėtų ją gabenti, svarstytų, kas ji ir iš kur keliauja — o tokios jų spėlionės atskleistų kur kas daugiau informacijos nei paprasčiausias klausimas: „Kas tu tokia?„
Tačiau dabar jau buvo labai sunku grumtis su pagunda pasielgti kaip tik taip, kaip siūlė ponas Gilkraistas: atsistoti ir apsidairyti. Žemę kaustė gruodas, skaudėjo nuspaustą šoną, o ir galva pradėjo tvinkčioti varpo dūžių ritmu. Daktarė Arens iš anksto perspėjo, kad šitaip gali atsitikti. Nukeliavus šitaip toli į praeitį, neišvengiamai turėjo pasireikšti laiko vėlavimo simptomai: galvok skausmas, nemiga, bendras paros ritmo sutrikimas. Šaltis smelkėsi iki pat kaulų. Kažin, ar tai — irgi laiko vėlavimo apraiška, ar tik žemė, ant kurios ji gulėjo, jau įšalusi tiek, kad žvarba sukaustytų ją taip greitai, nepaisant net kailiu pamušto apsiausto? O gal laiko paklaida didesnė, nei tikėjosi laborantas, ir ji dribtelėjo į pačią nakties glūdumą?
Kažin, ar tik nebus taip, kad guliu vidur kelio? — dingtelėjo jai. Jeigu tikrai taip, tuomet jokiu būdu negalima likti toje pačioje vietoje ilgai. Šuoliuojantis arklys tamsoje ją sutryptų, naktį nepastebėtų jos ir vadeliotojas, važiuojantis vežimu, kad ir tokiu pat, koks paliko provėžas.
Vis dėlto vidury nakties niekas varpais neskambina, tarė ji sau, be to, ir pro nuleistas blakstienas skverbiasi pernelyg daug šviesos, tad tamsu tikrai negali būti. Tačiau jei tas tolumoje aidintis varpas tikrai kvietė žmones mišparų, tai reiškė, kad sutemos artėja, ir jai būtų pats metas apsižvalgyti aplinkui, kol neužslinko naktis.
Ji dar kartą įsiklausė: išgirdo paukščių čirenimą, vėjo šnabždesį šakose ir netilstantį šiugždėjimą. Varpo gausmas nutilo, tik paskutinieji aidai dar virpėjo ore, bet čia ji išgirdo kažkokį labai, labai tylų garsą, tarsi kas būtų įkvėpęs, o gal koja sučežinęs sausą dirvą — visiškai čia pat.
Kivrina įsitempė — vylėsi, kad apsiaustas patikimai paslėpė šią nevalingą raumenų reakciją — ir ėmė laukti, tačiau taip ir neišgirdo nei žingsnių, nei balsų. Tačiau nebegirdėjo ir paukščių. Kažkas, žmogus ar koks nors gyvis, sustingęs stovėjo visai greta jos. Tai nekėlė ne menkiausių abejonių. Ji net girdėjo jį alsuojant, jautė jo iškvepiamo oro pūkšnius. Padaras stovėjo taip gana ilgai, nekrustelėdamas. Po, regis, ištisos amžinybės, Kivrina susizgribo, kad ir pati guli sulaikiusi kvapą, tad lėtai, lėtai iškvėpė. Įsiklausė, bet per širdies dundėjimą ausyse nieko daugiau nebeišgirdo. Tada giliai įkvėpė ir suaimanavo.
Jokio atsako. Kad ir kas čia buvo, jis nejudėjo, neišleido nė garselio. Ką gi, pono Danvorčio tiesa: atvykti neva be sąmonės — ne pats tinkamiausias būdas įžengti į šimtmetį, kuriame miškuose vis dar gausiai klajojo vilkai. O ir lokiai — taip pat. Staiga paukščiai vėl sučiulbo, kas turėjo reikšti, kad čia būta vis dėlto ne vilko arba kad tasai vilkas nuspūdino sau. Kivrina dar kartą įdėmiai įsiklausė, paskui atsimerkė.
Tačiau nieko taip ir neišvydo, tik savo rankovę, užklojusią akis ir nosį, tačiau vien nuo akių vokų judesio galvą suskaudo dar smarkiau. Kivrina vėl užsimerkė, trumpai sukūkčiojo ir krustelėjo, patraukdama ranką tiek, kad kitąsyk atsimerkusi bent ką nors pamatytų. Tada dar kartą sudejavo, antakiai suplazdėjo ir pakilo.
Greta jos niekas nelinksojo, nebuvo ir vidurys nakties. Pro susiraizgiusias medžių šakas virš galvos šviesavo pilkšvai melsvas dangus. Kivrina atsisėdo ir apsidairė.
Beveik pirmas dalykas, kurį pasakė Kivrinai ponas Danvortis, kai tik ji pasisakė norinti keliauti į Viduramžius, buvo toks:
— Tai buvo šiukšlini ir purvini, visų įmanomų užkratų apnikti laikai, tikra istorijos mėšlo duobė, tad kuo greičiau atsikratysi bet kokių romantiškų nuostatų, tuo geriau.
Jis sakė tiesą. Savaime suprantama, jis sakė tiesą. Tačiau dabar ji atsidūrė išties romantiškame nelytėtame miške. Drauge su vežimu ir visa kuo ji per plyšį įsmuko į nedidelę atvirą erdvę — pernelyg mažą, pernelyg šešėliuotą, kad galėtum pavadinti ją miško laukyme. Iš visų pusių virš jos šakas svarino aukšti, stori medžiai.
Kivrina gulėjo po ąžuolu. Aukštai virš galvos ji matė kelis ant plikų šakų dar virpančius karpytus lapelius. Ąžuole buvo gausybė lizdų, bet paukščiai vėl nutilo, išgąsdinti jos judėjimo. Pomiškio dirvos sluoksnis buvo storas, nuklotas nukritusių lapų ir sudžiūvusių žolių kilimu — pažiūrėti minkštas, nors iš tikrųjų toks nebuvo. Kietasis daiktas, spaudęs Kivrinai šoną, pasirodė besanti gilės kepurėlė. Prie gumburiuotų ąžuolo šaknų pulkeliais spietėsi balti, raudonais taškais nubarstyti grybai. Jie, kaip ir visa kita mažytėje laukymėlėje: medžių kamienai, vežimas, gebenės — žaižaravo tinklo ratilo kondensuotais ledokšniais.
Iš karto buvo aišku, kad čia niekieno nebūta, galbūt niekad nebūta, ir lygiai taip pat akivaizdu, kad jos pataikyta toli gražu ne į Oksfordo r Bato kelią, taigi, nėra ko nė tikėtis kokio nors praeivio po 1,6 valandos ar bet kada vėliau. Viduramžių žemėlapiai, kuriais jie naudojosi, rinkdamiesi perkėlimo plyšio vietą, matyt, iš tikrųjų buvo netikslūs, ką primygtinai ir tvirtino ponas Danvortis. Matyt, kelias eina kažkur, gerokai toliau į šiaurę, o ji atsidūrė į pietus nuo jo, Vyčvudo girioje.