Vieninteliai civilizacijos ženklai čia buvo tik tos kelyje išduobtos provėžos, kokios galėjo atsirasti bet kuriuo metu po to, kai buvo išrastas ratas, bet anksčiau, nei sugalvota kelio danga — ir tai nebūtinai. Visiškai tokių pat keliukų galėjai aptikti ir vos per penkias mylias nuo Oksfordo — juos su didžiausia meile prižiūrėjo Nacionalinis Paveldas, japonų ir amerikiečių turistų džiaugsmui.
Ką gali žinoti, galbūt ji ir išvis niekur neiškeliavo, gal kitapus artimiausios kalvos aptiks M-1 greitkelį arba ponios Montojos kasinėjimų sklypą, o gal — kokią SDI įrangos bazę. Būtų labai jau apmaudu sužinoti savo padėtį laike iš to, kad ims ir partrenks koks dviratis ar automobilis, pagalvojo Kivrina ir apdairiai pasitraukė į kelkraštį. Tačiau jei vis dėlto niekur neiškeliavau, iš kur tuomet toks bjaurus galvos skausmas ir dar nuovargis, kaustantis taip, kad, regis, nebeįstengsiu žengti nė žingsnio?
Galų gale ji užkopė į kalvos keterą ir sustojo, visai uždususi. Sliūkinti šalikele nebuvo jokios prasmės. Iki šiol pro šalį taip ir nepravažiavo joks automobilis. Nepasirodė nei koks nors raitelis ar brikelė. Kivrina suprato atsidūrusi toli nuo bet kokios gyvenvietės, kaip kad jai ir pasirodė iš pat pradžių. Miškas čia buvo jau pasibaigęs, tad ji galėjo apsidaiyti per mylių mylias. Giria, kurioje liko vežimas, siekė maždaug iki pusės šlaito, o paskui suko į pietus bei vakarus ir driekėsi į. neužmatomą tolybę. Jei būtų dribtelėjusi kur nors giliau miške, Kivrina būtų beviltiškai paklydusi.
Toli rytuose irgi tankiai augo medžiai — jie žėlė palei upę, kurios sidabrinius blyksnius Kivrina šen ten įžvelgė pro šakas: Temzė? Červelas? — o ir visas prieš akis plytintis kraštovaizdis buvo nusėtas medžių eilėmis, giraitėmis, guotais; daugybė medžių, kur kas daugiau, nei ji iš viso manė kada nors buvus Anglijoje. Tikroji „Domesday Book” — 1086-ųjų žemės nuosavybės aprašymo knyga — tvirtino, kad miškingų žemių Anglijoje — ne daugiau nei penkiolika procentų, o tikimybių teorija skelbė, kad keturioliktame amžiuje miškai turėtų užimti ne daugiau dvylikos procentų visos teritorijos, kadangi jie buvo masiškai kertami, valant sklypus dirbamiems laukams bei gyvenvietėms. Tačiau dabar atrodė, kad tikimybių teorija, o gal andainykščiai, žemės nuosavybės aprašus sudarinėję žmonės, bus smarkiai suklydę ir gerokai sumažinę skaičius. Medžiai augo visur, kiek tik aprėpė akys.
Kivrina taip ir neįžiūrėjo jokio kaimelio. Miškų medžiai jau buvo numetę lapus, gęstančioje pavakario šviesoje barkšojo tik plikos pilkšvai juodos šakos, tad pro jas tikrai turėtų matytis koks bažnyčios bokštas ar dvaro rūmų pastatai, bet Kivrinos žvilgsnis neužkliuvo už nieko, kas bent iš tolo primintų gyvenvietę.
Tačiau kaimelių netoliese tikrai turėjo būti: aplinkui driekėsi laukai, išdalyti siaurais rėžiais, kas iš tiesų būdinga Viduramžiams. Viename laukų žolę rupšnojo avys — irgi Viduramžiams tinkamas vaizdelis, tačiau nebuvo matyti nieko, kas tas avis prižiūrėtų. Toli, rytų pusėje, pilkavo kažkokia išskydusi, lyg ir keturkampė, dėmė — tikriausiai Oksfordas. Kivrina įtempė akis ir prisimerkė — jai pasirodė, kad beveik įžiūri sienas ir platų, tarsi pritūpusį Karfakso Bokštą, tačiau tirštėjančiose sutemose taip ir nepavyko išskirti šv. Fridesvaido ar Osnio bokštų.
O sutemos iš tikrųjų tirštėjo. Dangus virš galvos buvo melsvai pilkas, tik vakaruose gaišavo vos įžiūrimi rausvi atšvaitai; Kivrina nėmaž neabejojo nesupainiojusi ryto su vakaru, nes pastebimai temo netgi jai bestovint kalvos keteroje.
Kivrina persižegnojo ir sudėjo rankas maldai, suglaustų pirštų galiukus prikisdama prie pat veido.
— Ką gi, pone Danvorti, štai aš ir čia. Atrodo, atsidūriau daugmaž ten, kur ir taikėmės. Tiesa, ne visai Oksfordo — Bato kelyje. Nuo jo esu apie penkis šimtus jardų į pietus, šalutiniame keliuke.
Matau Oksfordą. Atrodo, nuo jo mane skiria apie dešimt mylių.
Ji nusakė, koks, jos manymu, yra metų ir paros laikas* apibūdino tai, ką matė ar bent manė matanti, paskui nutilo ir prispaudė delnus prie veido. Dabar į savąją „Domesday Book„ versiją lyg ir reikėjo įrašyti planus, ką ketinanti veikti toliau, tačiau kaip tik šito ji ir nežinojo. Banguotoje lygumoje į vakarus nuo Oksfordo turėjo būti geras tuzinas kaimelių, bet ji nematė nė vieno, nors tiesiai prieš akis driekėsi dirbami laukai, vingiavo ir kelias.
Kelyje nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Jis rietėsi kitu kalvos šlaitu žemyn, netrukus išnykdamas tankiame sąžalyne, tačiau už pusmylio Kivrina matė ir pagrindinį kelią, reikia manyti, tą patį, kuriame turėjo atsidurti išnėrusi iš plyšio — į tą platų, lygų blyškiai žalią vieškelį akivaizdžiai ir vedė keliukas, kuriuo atėjo ji. Vieškelyje, kiek aprėpė akys, irgi nesimatė jokios gyvybės.
Kairėje pusėje, daugmaž lygumos viduryje Oksfordo kryptimi, žvilgsnis kliudė kažkokį judėjimą tolumoje, tačiau tai buvo tik virtinė karvių, traukiančių namo link medžių guoto, reikia manyti, slepiančio kaimelį. Tačiau tai buvo ne tas kaimas, kurio ieškoti nurodė ponia Montoja — Sendgeitas turėjo būti į pietus nuo vieškelio.
Nebent ji būtų atsidūrusi kokioje nors išvis kitoje vietoje, bet šito negalėjo būti. Mūrai toli rytuose, be jokios abejonės, buvo Oksfordas, o pietų pusėn nuo jo sukanti upė — ne kokia kita, o Temzė, plukdanti savo vandenis į ruzganai pilkšvos miglos debesėlį, kuris turėjo būti Londonas, tačiau visa tai Kivrinai nepakišo jokio ženklo, kur mėginti ieškoti reikiamo kaimo. Jis galėjo būti tarp kalvos keteros ir vieškelio, visai čia pat, tik iš čia nematomas, bet galėjo likti ir priešingoje pusėje, o gal — kitapus vieškelio ir šalutinio kelio. Visur apeiti ir apsidairyti nebebuvo kada.
Temo vis sparčiau. Po kokio pusvalandžio trobose galbūt įsižiebs šviesos, padėsiančios susiorientuoti, bet laukti Kivrina negalėjo. Rausvas dangaus pakraštėlis vakaruose prisirpo iki violetinio mėlynumo, o mėlynė virš galvos buvo jau tamsiai violetinė. Drauge su tamsa stipriau spaudė ir šaltis. Pakilo vėjas. Apsiausto skvernai plazdėjo Kivrinai už nugaros, tad ji tvirčiau į jį susisupo. Jai visiškai nesinorėjo gruodžio naktį praleisti miške, kur būriais slankioja vilkai, ir dar su plyšte plyštančia galva, tačiau lygiai taip pat nesinorėjo ir tysoti ant gruodo sukaustyto vieškelio bei laukti, ar pasirodys koks pakeleivis.
Dar buvo galimybė traukti tiesiai į Oksfordą, tačiau iki visiškai sutemstant ji niekaip jo nepasieks. Jei taip pavyktų aptikti kaimą — bet kokį kaimą — pernakvoti ji galėtų ten, o Montojos nurodytosios gyvenvietės paieškotų vėliau. Kivrina atsigręžė ir apžvelgė kelią, kuriuo atėjo, vildamasi pastebėti kokį nors žiburėlį ar iš ugniakuro vingiuojantį dūmą, tačiau neišvydo nieko panašaus. Dantys ėmė nevaldomai tarškėti.
Ir tada suskambo varpai. Pirmiausia sugaudė Karfakso varpas, aidėdamas atpažįstamu balsu, lygiai tokiu pat, kaip visada, nors nuo keturiolikto amžiaus jis buvo perliedintas ne mažiau nei tris kartus; paskui, dar net nespėjus nutilti pirmojo dūžio aidui, atsiliepė ir kiti varpai, tarsi būtų tik ir laukę ženklo iš Oksfordo. Be jokios abejonės, varpai skelbė mišparus — kvietė žmones baigti dienos darbus, grįžti iš laukų ir traukti į vakarines mišias.
O tuo pačiu jie pranešė Kivrinai, kur ieškoti kaimų. Varpai skambėjo kone vienu balsu, bet ji sugebėjo išskirti kiekvieno jų gaudesį; kai kurie ataidėjo iš taip toli, kad ją pasiekdavo tik paskutiniai, patys žemiausi jų aido virpesiai. Jie gaudė visur: štai čia, iš už tos išsidriekusios medžių eilės, ir ten, ir dar ten. Kaimelis, j kurį traukė karvės, iš tikrųjų buvo ranka pasiekiamas, už štai ano neaukšto kalvagūbrio keteros. Išgirdusios varpo gausmą, karvės paspartino žingsnį.
Čia pat, tiesiog jai po nosimi, buvo netgi du kaimai: vienas — iškart kitapus kelio, kitas — už keleto laukų rėžių, išsibarstęs palei medžiais apaugusį upokšnį. Skendgeitas — kaimas, kurį, ponios Montojos nurodymu, ji ir turėjo pasiekti — liko ten, kur ji ir manė jį esant: į priešingą pusę nuo duburio, kur ji pradėjo kelionę, jai reikėjo eiti atgal tomis gruodo sustingdytomis vėžėmis, ne daugiau nei dvi mylias.