Dar tada, kai įgriuvo į užeigą, atrodė gerokai priblokštas. Ar gali būti taip, kad ji partrenkė koks dviratininkas — juk ir pats Danvortis vos nepalindo po ratais — tik jis ne iš karto suvokė, kad trauma gana rimta? Tuo būtų galima paaiškinti, kodėl jis elgėsi kaip apdujęs ir atrodė nenormaliai susijaudinęs.
Tačiau tuo toli gražu nepaaiškinsi priežasčių, atvijusių jį į barą net be palto ir privertusių išberti: „Eime greičiau, man jūsų reikia„ bei „Kažkas negerai”.
Danvortis atsisuko ir įsistebeilijo į konsolės ekraną. Jame mirguliavo tos pačios matricos kaip ir tada, kai susmuko laborantas. Danvortis nesuprato, ką reiškia skaičių virtinės, tačiau iš pažiūros jos priminė kuo įprasčiausią skaitmeninį taško aprašą o ir Badris dar spėjo pasakyti, kad Kivrina sėkmingai persikėlė į praeitį. Kažkas negerai.
Merė abiem delnais tapšnojo Badriui rankas, šonus ties krūtine, paskui — kojas iki pat pėdų. Badrio akių vokai suplazdėjo ir tuoj pat vėl sustingo.
— Gal žinote, ar Badris turėjo kokių nors nusiskundimų d^l sveikatos?
— Jis — pono Danvorčio laborantas, — kaltinančia intonacija tėškė Gilkraistas. — Jis iš Baliolo. Mums jį tik paskolino, — pridūrė jis, ir iš jo balso galėjai suprasti, kad dėl visko, kas nutiko, atsakomybę jis verčia Danvorčiui — tarsi šis būtų kažkaip suorganizavęs laboranto priepuolį, siekdamas sabotuoti visą projektą.
— Jokių sveikatos problemų jis neturėjo, ar bent aš nieko apie tai nežinau, — atsakė Danvortis. — Semestrui prasidėjus, jam atliktas nuodugnus kasmetinis patikrinimas, taip pat ir visos profilaktinės procedūros.
Merė susiraukė. Išsitraukė stetoskopą, gerą minutę klausėsi Badrio širdies plakimo, dar kartą patikrino kraujospūdžio duomenis, pamatavo pulsą.
— O kaip epilepsija? Gal jį kada buvo ištikęs priepuolis? O gal jis sirgo diabetu?
— Ne, — atsakė Danvortis.
— Galbūt jis kada nors vartojo narkotikus ar nelegalius endorfinus? — Atsakymo ji net nelaukė. Vėl nuspaudė pyplio mygtuką.
— Kalba Arens. Pulsas — 110. Kraujo spaudimas — 100/60. Imu kraujo mėginį analizei.
Ji atplėšė marlinio tampono paketėlį, apšluostė nesuveržtąją ranką, atplėšė dar vieną paketėlį.
Narkotikai arba nelegalūs endorfinai… Taip, j audrią elgseną ir šnekėjimą be sąryšio šituo galima paaiškinti. Tačiau jei Badris vartotų ką nors tokio, semestro pradžioje atlikti tyrimai būtų tai nustatę, taigi, jeigu jis būtų į ką nors įjunkęs, niekas neleistų jam atlikti sudėtingų tinklo nustatymų apskaičiavimų. Kažkas negerai.
Merė dar kartą apšluostė Badriui ranką ir įsmeigė poodinį vamzdelį. Badrio akių vokai vėl suplazdėjo, jis atsimerkė.
— Badri, — prašneko Merė. — Girdi mane? — Ji kyštelėjo ranką į palto kišenę ir išsitraukė ryškiai raudoną kapsulę. — Privalau pamatuoti tau temperatūrą. — Ji prikišo kapsulę jam prie lūpų, tačiau iš Badrio reakcijos net neatrodė, kad jis būtų išgirdęs, kas jam sakoma.
Merė įsimetė kapsulę atgal į kišenę ir ėmė raustis lagaminėlyje.
— Pasakyk, kai vamzdelyje išryškės rodmenys, — tarstelėjo Danvorčiui, tada išvertė visą lagaminėlio turinį, paskui ėmė krauti atgal. Galiausiai padėjo lagaminėlį ant grindų ir dabar jau kibo naršyti rankinę.
— Kaip kažin ką, maniau, kad turiu ir prie odos tvirtinamą termometrą, — burbtelėjo.
— Jau yra rodmenys, — pranešė Danvortis.
Merė pasiėmė pyplį ir ėmė skaityti į jį skaičius.
Badris atsimerkė.
— Reikia tuojau… — ištarė ir vėl užsimerkė. — Taip šalta, — sumurmėjo.
Danvortis nusivilko paltą, bet šis buvo pernelyg permirkęs, kad galėtų užkloti juo ligonį. Jis beviltiškai apsidairė, žvilgsniu ieškodamas bent ko nors, kas atstotų antklodę. Jeigu šitaip būtų atsitikę dar prieš Kivrinai iškeliaujant, galėtų užmesti ant jo šiltąjį jos apsiaustą. Sumaigyta Badrio striukė gulėjo sugrūsta po konsole. Danvortis ją ištraukė ir kaip išmanydamas užklojo Badrį.
— Sustirau, — sukuždėjo Badris, jį ėmė krėsti drebulys.
Merė, nesiliaudama diktuoti rodmenis į pyplį, aštriai dėbtelėjo į jį.
— Ką jis pasakė?
Badris dar kažką sumurmėjo, paskui ištarė pakankamai aiškiai:
— Skauda galvą.
— Skauda galvą, — pakartojo Merė. — Pykina?
Badris pajudino galvą į šalis, suprask: ne.
— Kada buvo… — pradėjo sakyti, stverdamas Merei už rankos.
Ji uždėjo delną jam ant plaštakos, suraukė antakius, antrąjį delną prispaudė jam prie kaktos.
— Jis tikrai karščiuoja, — pasakė.
— Kažkas negerai, — ištarė Badris ir užsimerkė. Jo pirštai atsigniaužė ir paleido Merės ranką, jo paties ranka šleptelėjo ant grindų.
Merė pakėlė suglebusią jo ranką, dirstelėjo į rodmenis, dar kartą pačiupinėjo jo kaktą.
— Kur velniai nujojo tą prakeiktą odos termometrą? — sušniokštė ji ir vėl kibo raustis lagaminėlyje.
Dzingtelėjo pyplys.
— Jie jau čia, — tarstelėjo Merė. — Kas nors nueikite, parodykite jiems kelią. — Ji patapšnojo Badriui krūtinę. — Gulėk ir nejudėk.
Kai Danvortis atidarė duris, jie jau trypčiojo prie slenksčio. Du greitosios pagalbos gydytojai, nešini įrankių lagaminėliais dydžio sulig visos tyrimų įrangos lagaminais, prasibrovė pro jį viduij.
— Reikalingas transportas, tučtuojau, — išbėrė Merė anksčiau, nei jie spėjo atsidaryti lagaminėlius. Tada atsistojo pati. — Tempkite čionai neštuvus, — kreipėsi į moterį gydytoją. — Ir duokite šen odos termometrą bei lašelinę su sacharozės tirpalu.
— O aš maniau, kad „Dvidešimtojo amžiaus” darbuotojai tikrinami dėl narkotikų bei endorfinų vartojimo, — pareiškė Gilkraistas.
Vienas gydytojų pastūmė jį į šalį, tempdamas vidun lašelinės mechanizmą.
— „Mediavelis” niekad nebūtų leidęs… — dar bandė tęsti Gilkraistas, bet tuoj pat pasitraukė į šalį praleisdamas kitą gydytoją — su neštuvais.
— Narkotinė abstinencija? — paklausė antrasis gydytojas, vyras, dirstelėdamas į Gilkraistą.
— Ne, — atsakė Merė. — Odos termometrą turite?
— Ne, — atsakė tas, jungdamas rezervuarą su skysčiu prie mechanizmo. — Tik termistorių ir paprastą termometrą. — Jis iškėlė plastikinį tirpalo rezervuarą virš galvos, palaikė taip gerą minutę, kol sunkio jėga automatiškai įjungė siurblio varikliuką, tada lipnia juostele pritvirtino talpą Badriui ant krūtinės.
Gydytoja nubloškė nuo Badrio striukę ir apklojo ligonį pilka antklode.
— Šalta, — ištarė Badris. — Būtinai reikia…
— Ką mums reikia padaryti? — neatlyžo Danvortis.
— Taškas…
— Vienas — du! — sutartinai riktelėjo gydytojai ir bendromis pastangomis užritino Badrį ant neštuvų.
— Džeimsai, pone Gilkraistai, reikia, kad judu važiuotumėte drauge į ligoninę užpildyti jo priėmimo lapą, — pareiškė Merė. — Ir dar man reikės jo medicininės kortelės. Vienas jūsų gali važiuoti drauge greitosios pagalbos mašina, kitas seks iš paskos,
Danvortis negaišo, kad nereikėtų veltis į ginčus su Gilkraistu, kuriam iš jų važiuoti greitosios pagalbos mašina. Jis skubiai įsiropštė vidun ir atsisėdo greta Badrio, kuris kvėpavo sunkiai, dusdamas, tarsi nešamas neštuvais būtų netekęs paskutinių jėgų.