— Badri, — primygtinai prašneko Danvortis, — sakai, kažkas negerai? Ar tai reiškia, kad iškilo kokių nors keblumų nustatinėjant tašką?
— Tašką nustačiau, — pasakė Badris ir suraukė antakius.
Gydytojas, kuris kaip tik prijunginėjo Badrį prie bauginančios displėjų gausybės, atrodė gerokai suirzęs.
— Ar asistentas neteisingai apskaičiavo koordinates? Tai svarbu, Badri. Ar jis suklydo, suvesdamas nuotolinio perkėlimo koordinates?
Į greitosios pagalbos automobilį įlipo ir Merė.
— Kaip laikinai einantis dekano pareigas, drauge su ligoniu greitosios pagalbos automobiliu turėčiau važiuoti aš, — išgirdo Danvortis Gilkraisto balsą.
— Susitiksime ligoninėje, nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriuje, — atrėžė Merė ir užtrenkė dureles. — Ar pamatavote jam temperatūrą? — paklausė ji gydytojo.
— Taip, — atsakė tas. — Temperatūra — 39,5. Kraujo spaudimas — 90/55, pulsas — 115.
— Ar koordinatės įvestos neteisingai? — kamantinėjo Danvortis Badrį.
— Kaip jūs ten, įsitaisėte? — vidiniu radijo ryšiu paklausė vairuotojas.
— Taip, — atsakė Merė. — Kodas — vienas.
— Ar Puhalskis suklydo apskaičiuodamas vietovės koordinates nuotoliniam perkėlimui?
— Ne, — atsakė Badris ir sugniaužė Danvorčio palto skverną.
— Kas tuomet? Laiko paklaida?
— Tikriausiai aš… — pratarė Badris. — Jūs taip nerimavote…
Užkaukė sirena, nustelbdama tolesnius jo žodžius.
— Tu tikriausiai — ką? — suriko Danvortis, kad perrėktų tai aukštėjantį, tai žemėjantį sirenos kauksmą.
— Kažkas negerai, — dar kartą pasakė Badris ir vėl suglebo be sąmonės.
Kažkas negerai. Reikia manyti — laiko paklaida. Jei koordinatės įvestos teisingai, kaip tik laiko paklaida gali būti vienintelė problema, kuri automatiškai nenutrauktų perkėlimo proceso, o Badris štai tvirtino, kad koordinatės apskaičiuotos teisingai. Kokia tuomet galėtų būti ta laiko paklaida? Badris jau anksčiau buvo sakęs, kad didžiausia tikėtina laiko paklaida — maždaug dvi savaitės. Juk jis nebūtų vienu chalatu bėgęs į užeigą per kliokiantį lietų pranešti apie nelaimę, jei paklaida nebūtų gerokai didesnė. Tik kažin, kiek? Mėnuo? Trys mėnesiai? Bet Badris juk pats tvirtino Gilkraistui, kad, remiantis preliminariais duomenimis, laiko paklaida turėtų būti minimali!
Merė alkūnėmis prasiskynė kelią pro Danvortį ir vėl priglaudė delną Badriui prie kaktos.
— Pridėkite į lašelinę natrio tiosalicilato, — paliepė. — Pradėkite WBC analizę. Džeimsai, nesipainiok po kojomis.
Danvortis prasibrovė pro Merę ir įsitaisė ant suoliuko automobilio gale.
Merė vėl paėmė į ranką pyplį.
— Pasiruošt išsamiam CBC ir serumo tipo nustatymui.
— Pielonefritas? — paklausė gydytojas, stebėdamas besikeičiančius rodmenis. — Kraujo spaudimas — 96/60, pulsas — 120, temperatūra — 39,5.
— Nemanau, — atsakė Merė. — Jokių akivaizdžių skausmų pilvo srityje. Tačiau kai šitokia temperatūra, galime drąsiai įtarti kažkokią infekciją.
Besikaitaliojantis sirenos kauksmas staiga sulėtėjo ir visai nutilo. Gydytojas ėmėsi ištraukinėti kištukus iš lizdų sienose.
— Štai ir atvykome, Badri, — pasakė Merė, tapšnodama jam krūtinę. — Netrukus būsi sveikas kaip ridikas.
Jis nė nekrustelėjo, gal net neišgirdo. Merė užtraukė antklodę jam iki pat smakro, ant jos tvarkingai sudėjo kadaruojančius laidus. Vairuotojas atidarė galines dureles, jie išstūmė neštuvus laukan.
— Noriu, kad padarytumėte jam išsamius kraujo tyrimus, — kalbėjo Merė ropšdamasi žemėn, įsikibusi į dureles. — Cistinės fibrozės analizė, hemoglobino lygis, antigenų identifikacija.
Danvortis išlipo iš paskos ir nusekė paskui Merę į nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyrių.
— Man reikia jo ligos istorijos, — nedelsdama pareiškė Merė registratūros darbuotojai. — Badrio… kokia jo pavardė, Džeimsai?
— Čauduris, — atsakė jis.
— Nacionalinės Sveikatos Apsaugos kortelės numeris? — paklausė registratorė.
— Nežinau, — atsakė Danvortis. — Jis dirba Baliole.
— Gal malonėtumėte pasakyti jo pavardę paraidžiui?
— Č-A-U… — pradėjo jis. Merė jau skubinosi kažkur į skyriaus gelmes. Danvortis šoko jai iš paskos.
— Atleiskite, pone. — Registratorė stryktelėjo iš už savo staliuko ir užtvėrė jam kelią. — Prašau, atsisėskite čia.
— Privalau pasikalbėti su ką tik atvežtu ligoniu, — pareiškė jis.
— Ar jūs — jo giminaitis?
— Ne, — atsakė jis. — Aš — jo viršininkas. Tai labai svarbu.
— Šiuo metu jis nugabentas į procedūrinę, jam atliekami tyrimai, — pasakė registratorė. — Paprašysiu jums leidimo aplankyti jį iškart po to, kai tik jie ten užbaigs. — Ji neryžtingai pritūpė atgal už savo staliuko, tarsi pasiruošusi tuoj pat vėl pašokti, jei tik Danvortis sujudės.
Danvortis apsvarstė galimybę be jokių ceremonijų įsibrauti į procedūrinę, tačiau nenorėjo rizikuoti: galėjo atsitikti ir taip, kad po to jį išvis išgrūstų iš ligoninės, be to, ir Badrio būklė dabar tokia, kad jis vargu bau įstengtų ką nors rišliai pasakyti. Keliamas iš greitosios pagalbos automobilio jis buvo išvis be sąmonės. Be sąmonės, užtat su temperatūra, pašokusia iki 39,5 laipsnio. Kažkas negerai.
Registratorė įtariai žvilgčiojo į jį.
— Ar jums nebūtų labai sunku dar kartą pasakyti man jo pavardę paraidžiui?
Jis kantriai pakartojo, kaip rašoma Čaudurio pavardė, o paskui paklausė, kur galėtų rasti telefoną.
— Čia pat, koridoriuje, — atsakė ji. — Amžius?
— Nežinau, — atsakė Danvortis. — Gal dvidešimt penkeri? Dirba Baliole ketverius metus.
Kaip išmanydamas jis atsakė ir į kitus klausimus, paskui dirstelėjo pro duris pasižiūrėti, ar neprisistatė Gilkraistas, tada nuskubėjo koridoriumi prie telefono ir paskambino į Brasenozę. Atsiliepė budintysis, kuris kaip tik puošė dirbtinę Kalėdų eglutę, pastatytą vestibiulyje ant pertvaros.
— Noriu pasikalbėti su Puhalskiu, — pasakė Danvortis vildamasis, kad atmintis neapgavo ir to pirmus metus dirbančio laboranto pavardė tikrai tokia.
— Jo čia nėra, — atsakė budintysis, laisvąja ranka kabindamas ant eglutės šakų sidabrinę girliandą.
— Ką gi, kai tik jis grįš, prašau, pasakykite, kad turiu kuo skubiau su juo pasikalbėti. Tai labai svarbu. Man reikia, kad jis iššifruotų užfiksuoto taško rodmenis. Aš būsiu… — Danvortis pabrėžtinai luktelėjo, kol budintysis pabaigs kabinti girliandą ir teiksis užrašyti jo diktuojamą numerį, ką šis galiausiai ir padarė — pakraigliojo numerį ant žaisliukų dėžutės dangtelio. — Jeigu skambindamas ten manęs neras, tegul paskambina į Universiteto ligoninės nukentėjusiųjų nuo nelaimingų atsitikimų skyrių. Kaip manote, kada jis galėtų grįžti?
— Sunku pasakyti, — numykė budintysis, išvyniodamas trapų angelą. — Kai kurie pasirodo keliomis dienomis anksčiau, bet dauguma — prieš pat semestro pradžią.
— Ką? Norite pasakyti, Puhalskio net nėra fakultete?
— Dar neseniai buvo. Turėjo aptarnauti tinklą kažkokiam „Medievalio” projektui, bet kai paaiškėjo, kad jo paslaugų nebereikia, išvažiavo namo.
— Tuomet pasakykite man jo namų adresą. Ir telefoną.
— Jis, man rodos, gyvena kažkur Velse, o adreso jums reikėtų prašyti fakulteto sekretorės, bet šiuo metu čia nėra ir jos.