— Gal pamėginti jai paskambinti? — paklausė Danvortis, bet Merė jau nuskubėjo pas gydytoją, stoviniuojantį prie arbatos stalelio.
— Jums teks atgabenti kai ką iš Vitnio, — pasakė jam. Šis padėjo puodelį bei lėkštutę ir užsimetė striukę. — Iš Nacionalinio Paveldo kasinėjimų aikštelės. Lupę Montoją. — Ji drauge su juo išėjo pro duris.
Danvortis tikėjosi, kad ji, vos išdėsčiusi visus nurodymus, sugrįš. Nesulaukęs bandė eiti jos ieškoti. Tačiau Merės koridoriuje nebuvo. Nebuvo ir greitosios gydytojo. Danvortis sutiko tik slaugę iš nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus.
— Atleiskite, pone. — Ji užtvėrė jam kelią lygiai taip pat, kaip ir nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus registratorė. — Daktarė Arens prašė palaukti jos čia.
— Iš ligoninės aš niekur neišeisiu. Bet man reikia paskambinti savo sekretoriui.
— Su malonumu atnešiu jums telefoną, — tvirtai atsakė ji. Paskui atsigręžė ir nužvelgė koridorių.
Koridoriumi artėjo Gilkraistas ir Latimeras.
— …tikiuosi, panelei Engl pasitaikys proga stebėti ką nors mirštant, — kalbėjo Gilkraistas. — Keturioliktojo amžiaus žmonių požiūris į mirtį gerokai skyrėsi nuo mūsiškio. Mirtis jiems buvo įprasta ir dažna gyvenimo dalis; tų laikų žmonės net nejausdavo praradimo skausmo ar sielvarto…
— Pone Danvorti, — slaugė primygtinai timptelėjo jį už rankovės. — Gal malonėsite palaukti ten? Tuojau atnešiu jums telefoną.
Ji nuėjo pasitikti Gilkraisto ir Latimero.
— Prašau eiti su manimi, — ištarė ir nulydėjo juos į tą patį laukiamąjį.
— Aš — laikinai einantis istorijos fakulteto dekano pareigas, — pareiškė Gilkraistas, nudelbdamas tulžingu žvilgsniu Danvortį. — Tad aš ir esu atsakingas už Badrį Čaudurį.
— Taip, taip, pone, — slaugė nesiginčydama užtrenkė duris. — Daktarė Arens netrukus ateis pas jus.
Latimeras ant vienos kėdžių pasidėjo skėtį, ant gretimos patupdė Merės pirkinių krepšį. Panašu, kad jis nepatingėjo surinkti visus paketus, kuriuos Merė buvo išvertusi ant grindų. Danvortis pastebėjo pačiame viršuje kyšančią dėžutę su šaliku ir vieną kalėdinę pliauškynę.
— Nepavyko susigauti taksi, — vos atgaudamas kvapą sušniokštė Latimeras ir klestelėjo greta savo nešulių. — Teko važiuoti metro.
— Iš kur kilęs tasai jūsų laborantas asistentas, kuriam ketinote patikėti perkėlimą, — Puhalskis, ar kaip jį ten? — paklausė Danvortis. — Man reikia su juo pasikalbėti.
— Gal galėčiau paklausti, apie ką? — susiraukė Gilkraistas. — O gal pasinaudojęs proga, kad manęs nėra, jūs jau spėjote visiškai užvaldyti „Medievalį”?
— Būtina, kad kas nors iššifruotų taško nustatymo rodmenis: privalome įsitikinti, jog viskas gerai.
— O jūs netvertumėte džiaugsmu, jei paaiškėtų, kad gali nutikti kas nors negero, ar ne? Bandėte kaišioti pagalius mums į ratus nuo pat pradžių, kai tik ėmėme ruoštis šiam perkėlimui.
— Jei paaiškėtų, kad gali nutikti kas nors negero? — Danvortis nepatikėjo savo ausimis. — Kai kas negero jau atsitiko. Badris guli ligoninėje be sąmonės, o mes netgi nežinome, ar Kivrina tikrai yra ten ir tada, kur ir kada turėtų būti. Pats girdėjote, ką sakė Badris. Kažkas negerai su taško nustatymu. Taigi, privalome kuo skubiau išsikviesti kitą laborantą, kad išsiaiškintų, kas nutiko ne taip, kaip reikėtų.
— Nemanau, kad verta kreipti dėmesį į tai, ką kliedi žmogus, apsirijęs narkotikų, endorfinų ar dar galaižin ko, ką jis ten vartoja, — pareiškė Gilkraistas. — Ir dar, pone Danvorti, norėčiau priminti jums štai ką: vienintelė priežastis, dėl kurios šiame perkėlime kažkas galėjo sušlubuoti, tai — „Dvidešimtojo amžiaus” įsikišimas. Ponas Puhalskis kuo puikiausiai susidorojo su savo darbu. Vis dėlto, jums primygtinai reikalaujant, aš sutikau, kad jį pakeistų jūsų laborantas. Dabar jau visiškai aišku, kad be reikalo.
Virstelėjo durys; visi tuoj pat atsigręžė ir sužiuro į jas. Tai buvo slaugė — atnešė nešiojamą telefono aparatą, padavė Danvorčiui ir tuoj pat nėrė atgal.
— Privalau paskambinti į Brasenozę ir pranešti, kur esu, — pareiškė Gilkraistas.
Danvortis praleido jo žodžius pro ausis. Įjungė telefono vaizdo ekraną ir paskambino į Jėzų.
— Man reikia visų jūsų laborantų pavardžių bei namų telefono numerių, — išbėrė jis, kai ekrane pasirodė laikinai einančiosios direktoriaus sekretorės pareigas veidas. — Tikriausiai per atostogas nė vienas neliko čia, ar ne?
Ir iš tikrųjų — ne vieno laboranto Universitete nebuvo. Danvortis užsirašė pavardes bei telefono numerius ant vieno lankstinukų, padėkojo vyresniajai dėstytojai, padėjo ragelį ir tuoj pat vėl jį pakėlęs ėmėsi paeiliui rinkti numerius iš sąrašo.
Surinkęs pirmąjį numerį, išgirdo tankų pypsėjimą — numeris buvo užimtas. Pabandė kitą, bet užimtumo signalas įsijungė jam net nebaigus rinkti numerio. Galiausiai įsiterpė kompiuterinis balsas ir pranešė:
— Visos linijos užimtos. Pamėginkite skambinti vėliau.
Tada jis paskambino į Baliolą — ir į bendrabutį, ir į savo kabinetą. Nei čia, nei ten niekas nekėlė ragelio. Bene Finčas bus išsivežęs amerikiečius į Londoną pasiklausyti Big Beno?
Gilkraistas vis dar stoviniavo greta laukdamas, kada galės pats pasinaudoti telefonu. Latimeras tuo tarpu nukinkavo prie arbatos stalelio ir negrabiai stengėsi įkišti į rozetę elektrinio virdulio kištuką. Greitosios pagalbos gydytoja nusipurtė snaudulį ir šoko jam padėti.
— Ar jau baigėte skambinėti? — neištvėrė Gilkraistas.
— Ne, — atrėžė Danvortis ir dar kartą pabandė skambinti Finčui. Bergždžiai.
Jis padėjo ragelį.
— Noriu, kad išsikviestumėte savo laborantą atgal į Oksfordą kad ištrauktų Kivriną atgal. Tučtuojau. Kol ji dar nepasitraukė nuo plyšio.
— Norite? Jūs? — pasišiaušė Gilkraistas. — Gal galėčiau priminti, kad šitas perkėlimas — „Medievalio”, ne jūsų?
— Dabar jau visiškai nebesvarbu, kas organizavo perkėlimą — atsakė Danvortis, iš paskutiniųjų stengdamasis neužkunkuliuoti.
— Toks yra viso Universiteto priesakas: tučtuojau nutraukti perkėlimą jei tik iškyla bet kokių problemų.
— Norėčiau priminti jums dar ir tai, kad vienintelė problema, su kuria susidūrėme šio perkėlimo metu, yra jūsų nesugebėjimas deramai patikrinti, kokius kvaišalus vartoja jūsų laborantas. — Jis ištiesė ranką prie telefono. — Taigi, aš ir spręsiu, ar šį perkėlimą reikia nutraukti, o jei taip, tai — kada.
Suskambėjo telefonas.
— Alio! Gilkraistas, — atsiliepė Gilkraistas. — Tuojau. — Jis padavė telefoną Danvorčiui.
— Pone Danvorti! — skambino Finčas, atrodė visiškai nusigalavęs. — Ačiū Dievui. Apskambinau visur, kur tik įmanoma. Nepatikėsite, su kokiomis problemomis teko susidurti.
— Užgaišau, sutrukdė reikalai, — pasiskubino įsiterpti Danvortis, kol Finčas nepradėjo smulkiai dėstyti visų problemų. — O dabar įdėmiai paklausyk. Tuojau pat nueik į kanceliariją ir surask Badrio Čaudurio darbo sutarties bylą. Jos reikia daktarei Arens. Skubiai. Paskambink jai. Ji čia, ligoninėje. Primygtinai prašyk pasikalbėti su ja pačia. Ji pasakys, kokios informacijos jai reikia iš tos bylos.
— Gerai, pone, — atsakė Finčas, prisitraukė užrašų knygutę, stvėrė pieštuką ir ėmė skubiai skrebenti.
— Kai tik susitvarkysi su šituo, tučtuojau eik į Naująją Kolegiją, susirask vyresnįjį dėstytoją. Pasakyk jam, kad turiu nedelsiant su juo pasikalbėti, duok jam šitą telefono numerį. Pasakyk jam: ypatingas atvejis, privalome kaip įmanoma greičiau surasti Besingeimą. Būtina, kad jis kuo skubiau grįžtų į Oksfordą.