— Nejaugi manote, kad jam tai pavyks, pone?
— Ką tai reiškia? Ar Besingeimas atsiuntė kokią žinią? Jam kas nors atsitiko?
— Kiek žinau — ne, pone.
— Na, tuomet jis be jokios abejonės galės parvykti. Juk jis paprasčiausiai kažkur nulindo, norėdamas įmerkti meškerę. Neturėjo jokių skubių reikalų. O tu, po to, kai pakalbėsi su vyresniuoju dėstytoju, apklausinėk visus studentus ir darbuotojus, kiek tik jų sutiksi. Galbūt kas nors bent miglotai nutuokia, kur tasai Besingeimas žvejoja. Tuo pačiu išsiaiškink, ar Oksforde šiuo metu yra kas nors iš jų laborantų.
— Supratau, pone, — atsakė Finčas. — Bet ką man daryti su amerikiečiais?
— Turėsi pasakyti jiems, jog man labai gaila — atsiprašyk už mane, kad taip ir nepavyko su jais susitikti, tačiau man sutrukdė tikrai neatidėliotini reikalai. Juk jie ketvirtą valandą turi išvažiuoti į Elį, tiesa?
— Taip, turėjo išvažiuoti, bet…
— Bet — kas?
— Na, matote, pone, aš nusivedžiaujuos pasižiūrėti Didžiojo Tomo ir senosios Merstono bažnyčios bei viso kito, bet kai norėjome nuvažiuoti į Iflį, mus sulaikė.
— Ką? — nepatikėjo Danvortis. — Kas sulaikė?
— Policija, pone. Visur pastatytos užtvaros. Nežinau, ką daryti: amerikiečiai labai smarkiai sielojasi dėl to varpelių koncerto.
— Užtvaros? — vis dar neatitoko Danvortis.
— Taip, pone. Kelias A4158 užtvertas. Ką man daryti? Gal apgyvendinti amerikiečius Salvine, pone? Tiesa, šiaurinėje laiptinėje gyvena Viljamas Gadsonas ir Tomas Geilis, bet Basevis šiuo metu perdažomas.
— Palauk, nieko nesuprantu, — pasakė Danvortis. — Tai kodėl jus sulaikė?
— Dėl karantino, — atsakė Finčas akivaizdžiai nustebęs. — O gal įkurdinti juos Fišeryje? Tiesa, per atostogas ten nešildoma, bet jie galėtų užsikurti židinius.
Sugrįžau prie perkėlimo plyšio. Jis šiek tiek atokiau nuo kelio. Ketinu nutempti vežimą ant kelio, tada tikimybė, jog mane kas nors suras, bus didesnė, bet jei per artimiausią pusvalandį kelyje niekas nepasirodys, tuomet eisiu į Skendgeitą — jau žinau, kur jis yra, dėkui varpams, kviečiantiems žmones mišparų.
Laiko pokyčio pasekmes jaučiu gana stipriai. Bjauriai skauda galvą, krečia šaltis. Tai vargina kur kas labiau, nei tikėjausi, prisiklausiusi Badrio ir daktarės Arens. Ypač kamuoja galvos skausmas. Džiaugiuosi, kad kaimas netoli.
5
Karantinas. Na žinoma, pagalvojo Danvortis. Greitosios pagalbos gydytojas išsiunčiamas pargabenti Montojos. Merės kamantinėjimai apie galimus svečius iš Pakistano. Jie visi, suvaryti į šį uždarą, izoliuotą kambarėlį, kurio duris budriai sergsti skyriaus slaugė. Na žinoma.
— Tai kaip? Ar Salivanas tiks? Amerikiečiams? — klausinėjo Finčas.
— Ar policija pasakė, kodėl paskelbtas kara… — Jis nutilo. Gilkraistas įdėmiai stebėjo jį, bet Danvortis nemanė, kad iš savo vietos jis gali matyti ir telefono ekraną. Latimeras tuo tarpu bruzdėjo prie kavos staliuko, bergždžiai stengdamasis atplėšti cukraus pakelį. Greitosios pagalbos gydytoja vėl užmigo. — Ar policija pasakė, kodėl imtasi šitokių atsargumo priemonių?
— Ne, pone. Pasakė tik tiek, kad karantinas paskelbtas Oksforde bei apylinkėse ir kad nurodymų reikia kreiptis į Sveikatos apsaugos ministeriją.
— Ar teiravaisi ten?
— Taip, pone. Bandžiau. Bet prisiskambinti visiškai neįmanoma. Visos tarpmiestinio ryšio linijos užimtos. Amerikiečiai irgi mėgino prisiskambinti į Elį, atšaukti koncertą, bet linijos užkimštos taip, kad neprasibrausi.
Oksfordas ir apylinkės… Tai reiškia, kad sustabdytas ir metro, ir greitasis traukinys į Londoną. Užblokuoti ir visi keliai. Nenuostabu, kad įkaito visos telefono linijos…
— Kada tai nutiko? Kelintą valandą ruošėtės važiuoti į Iflį?
— Buvo truputis po trijų, pone. Nuo tada ir skambinėjau visur, kur pakliuvo, mėgindamas surasti jus, o paskui pagalvojau, kad jūs tikriausiai jau žinote. Paskambinau į universiteto ligoninę, paskui pradėjau skambinti ir į visas kitas.
O aš nieko apie tai nežinojau, pagalvojo Danvortis. Jis bandė prisiminti, kokių sąlygų reikalaujama, kad būtų skelbiamas karantinas. Ankstesniais reikalavimais karantiną reikėjo skelbti kiekvienu „neatpažintos ligos arba įtariamo užkrato” atveju, tačiau toks įsakas buvo išleistas pirmaisiais metais po Pandemijos, kai niekas dar negalėjo atsigauti nuo isterijos. Vėliau reikalavimai kas keletą metų būdavo peržiūrimi ir vis labiau atskiedžiami, tad Danvortis nė nebežinojo, kokios karantino sąlygos galioja dabar.
Tačiau žinojo, kad prieš keletą metų nuostata skambėjo šitaip: „Karantinas skelbiamas tada, kai neabejotinai diagnozuojamas pavojingos užkrečiamos ligos atvejis”, kadangi laikraščiai sukėlė nemenką triukšmą, kai viename Ispanijos miestelyje ištisas tris savaites nekontroliuojamas siautė Lasos virusas. Vietiniai gydytojai net neatliko analizės ir nenustatė viruso tipo, o visas sujudimas baigėsi reikalavimais sugriežtinti nuostatas, tik Danvortis nežinojo, ar tai ir buvo padaryta.
— Gal vis dėlto skirti jiems kambarius Salvine, pone? — kažkelintą kartą klausė Finčas.
— Taip. Ne. Kol kas įkurdink juos bendrajame jaunesniųjų studentų kambaryje. Ten jie galės tilindžiuoti savo varpeliais, ar ką jie ten daro. O tu tuo tarpu surask Badrio bylą ir duokš ją šen. Jei visos telefono linijos bus užimtos, skambink tiesiog čionai. Net jei daktarės Arens čia nebus, būsiu aš. O paskui sužinok ką nors apie Besingeimą. Labai svarbųjį surasti, svarbiau nei bet kas kita. Kur nors iškaišioti amerkiečius galėsi ir vėliau.
— Jie labai susikrimtę, pone.
Aš irgi, pagalvojo Danvortis.
— Pasakyk amerikiečiams, kad aš išsiaiškinsiu, ką šiomis aplinkybėmis galima nuveikti jų labui, tada perskambinsiu. — Jis dar valandėlę žiūrėjo į temstantį ekraną.
— Netveriate savame kailyje laukdamas, kada galėsite informuoti Besingeimą apie tai, ką laikote „Medievalio” nesėkme, tiesa? — sujudo Gilkraistas. — Jums nė motais netgi ta aplinkybė, kad pavojų šiam perkėlimui sukėlė būtent jūsų laborantas, prisirijęs narkotikų, — galite nėmaž neabejoti, apie šį faktą ponui Besingeimui aš pats pranešiu iš karto, kai tik jis sugrįš.
Danvortis dirstelėjo į rankinį laikrodį. Pusė penkių. O Finčas sakė, kad kelyje juos sustabdė šiek tiek po trijų. Vadinasi, maždaug prieš pusantros valandos. Per pastaruosius metus Oksforde tik du kartus skelbtas laikinas karantinas. Vienu atveju paaiškėjo, kad įtarimų sukėlęs atvejis — tik alerginė reakcija į injekciją, o kitu — ir išvis niekas, mokinukų pokštai. Abiem atvejais karantinas buvo atšauktas iškart po to, kai paaiškėjo kraujo tyrimų rezultatai, o tam nesugaišta nė ketvirčio valandos. Merė Badrio kraujo mėginius paėmė dar greitosios pagalbos automobilyje. Danvortis pats matė, kaip greitosios gydytojas atidavė mėgintuvėlius ištirti, vos jie atvažiavo į traumatologinį skyrių. Taigi, atlikti visas analizes ir gauti rezultatus laiko pakako su kaupu.
— Esu tikras, ponui Besingeimui taip pat bus labai įdomu išgirsti apie tai, jog kaip tik jūsų nesugebėjimas ištirti savojo laboranto sveikatos būklę ir sukėlė pavojų šiam perkėlimui, — kalbėjo Gilkraistas.
Danvortis manė turėjęs ir pats atpažinti infekcijos simptomus: kritęs Badrio kraujo spaudimas, dusulingas kvėpavimas, pakilusi temperatūra. Merė dar greitosios automobilyje užsiminė, kad, esant tokiai aukštai temperatūrai, neišvengiamai tenka įtarti infekciją, tačiau Danvortis pamanė, kad ji turi omeny kokį nors lokalizuotą užkratą, galbūt stafilokoką, o gal supūliavusį apendicitą. Tad kokia liga galėjo pakirsti Badrį? Raupai ir vidurių šiltinė galutinai išnaikinti dar dvidešimtajame amžiuje, poliomielitas — šiame. Antikūnų tyrimai nepalikdavo jokių galimybių bakterijoms, o priešvirusiniai preparatai buvo tokie efektyvūs, kad visi jau spėjo ir pamiršti, kas yra peršalimo ligos.