— Iš tiesų, labai jau keista, kad jūs, taip susirūpinęs saugumo priemonėmis, kurių ėmėsi „Medievalis”, patys užmiršote atlikti kai ką, kas, regis, akivaizdu — net nepatikrinote, ar jūsų laborantas nevartoja narkotikų, — varė savo Gilkraistas.
Tikriausiai tai kokia nors trečiojo pasaulio liga. Ne veltui Merė klausinėjo, ar jis nebuvo išvykęs už Sandraugos ribų ir apie galimus svečius iš Pakistano. Tačiau Pakistanas juk nepriskiriamas trečiajam pasauliui, o Badris tikrai niekur negalėjo išvykti iš Sandraugos, nepasiskiepijęs nuo pačių įvairiausių ligų. Be to, ir iš Europos Bendrijos jis nė kojos nebuvo iškėlęs. Išskyrus tą vieną persikėlimą į Vengriją, jis visą semestrą niekur nebuvo pajudėjęs iš Anglijos.
— Norėčiau ir aš pasinaudoti telefonu, — kalbėjo Gilkraistas. — Visiškai sutinku, kad mums reikia surasti Besingeimą — pats metas vėl imtis vadovauti jam.
Telefoną tebelaikė apsiglėbęs Danvortis. Net sumirksėjo nustebęs, kai išvydo jį vis dar savo rankoje.
— Bene ketinate man sutrukdyti paskambinti Besingeimui? — pasišiaušė Gilkraistas.
Latimeras atsistojo.
— Kas čia dedasi? — paklausė ištiesęs rankas, tarsi baimindamasis, kad Danvortis gali čia pat susmukti. — Kas atsitiko?
— Badris nieko nevartojo, — pasakė Danvortis Gilkraistui. — Jis susirgo.
— Niekaip nesuprantu, kaip galite šitai tvirtinti, net neatlikę būtinų tyrimų, — pareiškė Gilkraistas, iškalbingai žvelgdamas į telefoną.
— Paskelbtas karantinas, — paaiškino Danvortis. — O tai neabejotinai reiškia kokią nors užkrečiamą ligą.
— Tai virusas, — tarpduryje išdygo Merė. — Kol kas dar nepavyko jo atpažinti, tačiau pirminiai tyrimų rezultatai neabejotinai byloja apie virusinę infekciją.
Ji buvojau atsisagsčiusi paltą, ir šis, kai ji protekine įdundėjo į patalpą, plaikstėsi jai už nugaros visai kaip Kivrinos apsiaustas. Merė atsinešė laboratorinį padėklą, apkrautą kažkokiais instrumentais bei popieriaus paketėliais.
— Tyrimai rodo, jog tai veikiausiai bus gleivinės virusas — miksovirusas, — pasakė ji, dėdama padėklą ant vieno stalų kambario gale. — Badrio simptomai jį atitinka: stiprus karščiavimas, dezorientacija, galvos skausmas. Nekelia abejonių, kai tai — ne retrovirusas ir ne pikomavirusas, kas yra gera žinia, tačiau praeis dar šiek tiek laiko, kol atpažinsime jį tiksliai.
Ji pristūmė prie stalo porą kėdžių, ant vienos klestelėjo pati.
— Mes perspėjome Pasaulinį gripo centrą Londone ir nusiuntėme jiems pavyzdžius identifikavimui bei sekvencijos nustatymui. Kol negausime pozityvaus identifikacijos patvirtinimo, paskelbtas laikinas karantinas, laikantis NSA reikalavimų galimų epidemijos sąlygų atveju.
Ji išsitraukė porą impregnuotų pirštinių.
— Epidemijos sąlygų! — riktelėjo Gilkraistas, nudelbdamas nuožmiu žvilgsniu Danvortį, tarsi kaltindamas šį tyčia suorganizavus karantiną, kad tik sukompromituotų „Medievalį”.
— Galimų epidemijos sąlygų, — pataisė jį Merė, atplėšdama vieną popierinių paketų. — Kol kas nėra nė kalbos apie kokią nors epidemiją. Badrio atvejis — vis dar vienintelis. Patikrinome Bendrijos kompiuterių duomenų bankuose — iki šiol nebūta daugiau susirgimų, kuriems pasireikštų tokie pat kaip Badrio simptomai, kas irgi yra gera žinia.
— Kaip jis galėjo susigriebti virusinę infekciją? — paklausė Gilkraistas, vis dar varstydamas žvilgsniu Danvortį. — Panašu, kad ponas Danvortis nepasirūpino patikrinti ir šito.
— Badris — Universiteto darbuotojas, — atsiliepė Merė. — Jis turėjo praeiti įprastą semestro pradžios medicininę apžiūrą ir gauti visus priešvirusinius skiepus.
— Turėjo? Tai jūs net nežinote? — pasibaisėjo Gilkraistas.
— Raštinė uždaryta Kalėdoms, — atsakė Merė. — Susisiekti su registratoriumi man taip ir nepavyko, o neturėdama Badrio NSA numerio, negaliu pakelti jo kortelės.
— Nusiunčiau savo sekretorių į mūsiškę kanceliariją, galbūt ten jie turi Universiteto bylų kopijas, — pasakė Danvortis. — Bent jau kortelės numerį tikrai turėtume išsiaiškinti.
— Gerai, — atsakė Merė. — Kai tik sužinosime, kada ir kokius priešvirusinius skiepus gavo Badris, galėsime kur kas daugiau pasakyti ir apie tai, su kokiu virusu susidūrėme dabar. Gali būti, kad jo ligos istorijoje įrašytas koks nors nenormalios reakcijos į skiepus atvejis, be to, negalima atmesti ir tokios tikimybės, kad jis dėl kokių nors priežasčių praleido kasmetinį skiepijimą. Gal žinote, kokio jis tikėjimo, pone Danvorti? Ar nebus naujasis indusas?
Danvortis papurtė galvą.
— Ne, jis priklauso anglikonų bažnyčiai.
Danvortis suprato, ką turi omeny Merė. Naujieji indusai laikėsi nuostatos, kad šventa yra bet kokia gyvybė, taigi, žudyti negalima nieko, įskaitant virusus, jei tik virusus iš tikrųjų įmanoma „žudyti”. Naujieji indusai atsisakydavo bet kokių skiepų ar vakcinų. Universitetas, gerbdamas jų religinius įsitikinimus, šito iš jų primygtinai ir nereikalaudavo, tačiau jiems nebūdavo leidžiama gyventi fakultetų bendrabučiuose.
— Badris turėjo visas semestro pradžioje būtinas pažymas. Be jų niekas nebūtų leidęs jam nė piršto kišti prie tinklo.
Merė linktelėjo, tarsi tos pačios išvados jau būtų priėjusi pati.
— Kaip jau sakiau, labai panašu į kažkokią anomaliją.
Gilkraistas žiojosi dar kažką sakyti, bet taip ir nepasakė — atsidarė durys. Vidun įėjo ta pati slaugė, kuri saugojo duris iš anos pusės; ji dėvėjo chalatą ir kaukę, impregnuotomis pirštinėmis apmautose rankose nešėsi saują pieštukų ir pluoštą popierių.
— Būtina imtis atsargumo priemonių, — prašneko ji, — taigi, visus tuos, kurie bendravo su ligoniu, privalome patikrinti, ar nepradėjo formuotis antikūnai. Visiems jums pamatuosime temperatūrą ir paimsime kraujo mėginius. Be to, kiekvienas surašykite asmenis, su kuriais buvote susidūrę patys, ir su kuriais buvo susidūręs ponas Čauduris.
Slaugė padavė kelis popieriaus lapus bei pieštuką Danvorčiui. Viršutinis buvo ligoninės priėmimo blankas. Kito viršuje puikavosi užrašas: „Pirminiai kontaktai”; lapas buvo padalintas į grafas: pavardė, vieta, laikas. Ir galiausiai paskutinis lapas buvo toks pat kaip ir antrasis, tik įvardytas „Antriniai kontaktai”.
— Kadangi Badris kol kas — vienintelis mūsų ligonis, jį ir laikysime atskaitos tašku, — paaiškino Merė. — Mes dar nežinome, kaip pernešamas užkratas, taigi surašykite visus, kurie vienaip ar kitaip bendravo su Badriu, net jei kontaktas truko labai trumpai. Visus, su kuo jis kalbėjosi, ką lietė ar kaip kitaip buvo susidūręs.
Danvorčiui prieš akis staiga šmėkštelėjo labai jau ryškus vaizdas: Badris pasilenkęs prie Kivrinos, pataiso jos rankovę, stumteli ranką…
— Kitaip sakant, visus, kurie galėjo užsikrėsti, — pridūrė Merė.
— Įskaitant ir mus visus, — įsiterpė greitosios gydytoja.
— Taip, — atsakė Merė.
— Ir Kivriną, — tarstelėjo Danvortis.