Akimirką atrodė, kad Merė net nesusigaudo, kas ta Kivrina.
— Panelė Engl gavo visą spektrą priešvirusinių skiepų, sustiprintos ir jos kamieninės ląstelės, — pasakė Gilkraistas. — Jai neturėtų grėsti joks pavojus, argi ne taip?
Daktarė Arens dvejojo vos akimirką.
— Taip. Juk ir su Badriu iki pat šio ryto ji visai nebendravo, tiesa?
— Ponas Danvortis savojo laboranto paslaugas man pasiūlė prieš dvi dienas, — pasakė Gilkraistas, kone plėšte išplėšdamas popieriaus lapus ir pieštuką slaugei, kuri jam juos atkišo, iš rankų. — Savaime suprantama, aš net neabejojau, kad ponas Danvortis laikėsi tų pačių saugumo reikalavimų kaip ir „Medievalis”, kad jo laborantas — tikrai patikimas. Vis dėlto išaiškėjo, kad į saugumo priemones jis tiesiog numojo ranka. Galite neabejoti, pone Danvorti, apie šitokį jūsų aplaidumą Besingeimui tikrai bus pranešta.
— Jei Kivrina su Badriu susidūrė tiktai šį rytą, jai tikrai negrėsė pavojus užsikrėsti, — patikino Merė. — Pone Gilkraistai, gal malonėsite čionai? — Ji mostelėjo į kėdę; Gilkraistas priėjo ir atsisėdo.
Merė paėmė iš slaugės pluoštą popierių ir kilstelėjo tą, kurio viršuje buvo užrašas „Pirminiai kontaktai”.
— Bet kuris asmuo, su kuriuo Badris buvo susidūręs tiesiogiai, priskirtinas pirminių kontaktų kategorijai. O bet kuris žmogus, su kuriuo bendravote jūs — antrinių. Taigi norėčiau, kad šiame lape surašytumėte visus atvejus, kada buvote susidūrę su Badriu Čauduriu per pastarąsias tris dienas, o taip pat — ir visus kitus jo kontaktus, kuriuos tik žinote. O šitame lape, — ji kilstelėjo popierių, įvardytą „Antriniai kontaktai”, — surašykite, su kuo bendravote patys, taip pat — ir kontakto laiką. Pradėkite nuo paskutiniojo ir išvardykite visus atgaline tvarka.
Ji įbruko Gilkraistui į bumą termometrą, nulupo popierinę juostelę, prilaikančią nešiojamą monitorių, ir pritvirtino šį jam prie riešo. Slaugė tuo tarpu išdalijo popierius Latimerui ir greitosios gydytojai. Danvortis sėdo pildyti savųjų lapų.
Ligoninės priėmimo forma prašė įrašyti vardą, Nacionalinės sveikatos apsaugos kortelės numerį ir surašyti viso gyvenimo ligų istoriją, ką, pasinaudojus NSA numeriu, būtų galima sužinoti nepalyginamai tiksliau, nei sugebės prisiminti jis pats. Persirgtos ligos. Patirtos operacijos. Skiepai. Jei Merė taip ir nežino Badrio NSA numerio, vadinasi, jis vis dar tyso be sąmonės.
Danvortis net nenutuokė, kurią dieną skiepijosi privalomais semestro pradžios skiepais. Tad šią grafą tik paženklino klaustukais ir ėmėsi „Pirminių kontaktų” lapo. Pirmąją įrašė savo paties pavardę. Paskui — Latimerą, Gilkraistą, abu greitosios medikus. Jų pavardžių jis nežinojo, o moteris jau vėl knapsėjo nosimi. Rankas buvo sukryžiavusi ant krūtinės, popierių pluoštą gniaužė saujoje. Danvortis suabejojo, ar reikia įrašyti ligoninės gydytojus bei slauges, kurie priėmė atvežtą Badrį. Užrašė „Nukentėjusiųjų nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus darbuotojai” ir padėjo klaustuką. Montoja.
Ir Kivrina, kuriai, pasak Merės, tikrai negrėsė joks pavojus užsikrėsti. „Kažkas negerai”, — spėjo pasakyti Badris. Ar turėjo omeny kaip tik šią infekciją? Ar mėgindamas užfiksuoti jos buvimo tašką, jis pagaliau suprato sergąs ir tekinas pasileido į užeigą pasakyti jiems, kad galėjo užkrėsti Kivriną?
Užeiga. Ten nebuvo nė gyvos dvasios, išskyrus barmeną. Ir dar Finčas, bet šis išėjo anksčiau, nei atskubėjo Badris. Danvortis kilstelėjo popierių, įrašė Finčąprie „Antrinių kontaktų”, tada grįžo prie pirmojo ir įrašė: „Barmenas, „Avinėlio ir kryžiaus” užeiga”. Taip, baras iš tikrųjų buvo tuščias, tačiau štai gatvė — toli gražu. Danvortis puikiai prisiminė, kaip Badris skubėdamas alkūnėmis skynėsi kelią per kalėdinę minią, kaip įsirėžė į moterį su violetinėmis gėlėmis išmargintu skėčiu, kaip prasibrovė pro senuką ir mažą berniuką su baltu terjeru. „Surašykite visus, su kuriais jis buvo susidūręs”, — liepė Merė…
Jis dirstelėjo į Merę, kuri laikė pirštais suspaudusi Gilkraisto riešą, kita ranka kruopščiai pildydama kortelę. Nejaugi ji ketina ištirti kraują ir pamatuoti temperatūrą visiems, kurie paklius į sąrašus? Juk tai visiškai neįmanoma! Bėgdamas iš užkandinės atgal į Brasenozę, Badris lietė, kliudė, iškvėpė orą tiesiai į veidą dešimtims žmonių, kurių, vėl sutikę, nebeatpažintų nei Danvortis, nei pats Badris. Be jokios abejonės, pro lygiai tokią pat minią Badris brovėsi ir skubindamasis į barą, o kiek kontaktų visi jo kliudytieji galėjo turėti sausakismose parduotuvėse?
Jis užrašė: „Daugybė praeivių Didžiojoje gatvėje”, tada nubrėžė liniją ir pabandė prisiminti, kokiomis dar aplinkybėmis matęs Badrį. Aptarnauti tinklą paprašė jo vos prieš dvi dienas — tada, kai iš Kivrinos sužinojo, kad šias pareigas Gilkraistas ketina skirti pirmus metus dirbančiam asistentui.
Kai Danvortis paskambino Badriui, šis buvo ką tik grįžęs iš Londono. Tą dieną Kivrina praleido ligoninėje — jai buvo atliekami paskutinieji tyrimai. Tai gerai. Ligoninėje su Badriu ji tikrai negalėjo susidurti, o prieš tai jis buvo Londone.
Antradienį Badris apsilankė pas Danvortį, norėdamas pranešti, kad peržiūrėjo visas naujoko apskaičiuotas koordinates ir išsamiai patikrino sistemas. Danvorčio jis nerado, tad paliko raštelį. Kivrina Baliole lankėsi irgi antradienį, rodė savo kostiumą, tačiau ji buvo atėjusi iš pat ryto. O Badris raštelyje tvirtino visą rytą praleidęs prie tinklo. Savo ruožtu Kivrina pasakė po pietų eisianti į Bodlio biblioteką susitikti su Latimeru. Tačiau po to ji galėjo nueiti ir prie tinklo arba galėjo apsilankyti ten, prieš eidama pas Danvortį parodyti kostiumo.
Virstelėjo durys, vidun, slaugės raginama, įgriuvo Montoja. Jos teroristo striukė ir džinsai buvo permirkę. Matyt, lauke vis dar tebelijo.
— Kas čia dedasi? — paklausė ji Merės, kuri lipdė etiketę ant stiklinio buteliuko su Gilkraisto krauju.
— Atrodo, — pareiškė Gilkraistas, prispausdamas prie dilbio vatos gumulėlį ir atsistodamas, — kad ponas Danvortis nesugebėjo patikrinti, ar jo laborantas, prieš imdamasis aptarnauti tinklą, yra gavęs visus privalomus skiepus, tad šis dabar guli ligoninėje su 39,5 laipsnių temperatūra. Tikriausiai jį bus pakirtusi kokia nors egzotiška karštinė.
— Karštinė? — suglumo Montoja. — Argi 39,5 — ne pernelyg žema temperatūra?
— Pagal Farenheito skalę tai būtų 103 laipsniai, — paaiškino Merė, statydama kraujo buteliuką į specialų dėklą. — Tai, ką susigriebė Badris, gali būti užkrečiama. Taigi privalau atlikti kai kuriuos tyrimus, o jūs visi — surašyti visus savo ir Badrio kontaktus.
— Gerai, — pareiškė Montoja, klestelėjo į Gilkraisto ką tik atlaisvintą vietą ir gūžtelėjimu nusimetė striukę. Merė tamponu apšluostė jai ranką, prie vienkartinės adatos pritvirtino švarų buteliuką. — Apsisukime kuo greičiau. Man reikia tuojau pat grįžti prie kasinėjimų.
— Grįžti tu negalėsi, — atsiliepė Gilkraistas. — Negi dar negirdėjai? Paskelbtas karantinas — gali padėkoti ponui Danvorčiui už jo nerūpestingumą.
— Karantinas? — Montoja taip trūktelėjo ranką, kad Merė net nepataikė įdurti. Atrodė, kad tikimybė užsikrėsti kažin kokia liga Montojai nepadarė didesnio įspūdžio, užtat žinia apie karantiną — dar ir kokį. — Man būtiniausiai reikia grįžti atgal, — ji kreipėsi į Merę. — Ar norite pasakyti, kad įklimpsiu čia?
— Bent jau tol, kol gausime kraujo tyrimų rezultatus, — atsakė Merė, ieškodama stambesnės venos adatai įsmeigti.
— O kiek laiko tai truks? — paklausė Montoja, stengdamasi pažvelgti į laikrodį, užsegtą ant tos pačios rankos, prie kurios triūsė Merė. — Tas vyrukas, kuris atitempė mane čionai, neleido net uždangstyti radimvietės ar išjungti šildytuvų, o lietus ten kliokia kaip iš kiauro vamzdžio. Jeigu nenusigausiu ten kaip įmanoma greičiau, vietoj kasinėjimų ploto turėsime ežerą.