— Užtruksime tiek, kiek prireiks laiko paimti visų jūsų kraujo pavyzdžius ir ištirti antikūnų juose kiekį, — atsakė Merė. Montoja tikriausiai suvokė, ką Merė nori tuo pasakyti, nes staiga ištiesė ranką, stengdamasi visiškai nejudinti. Merė privarvino buteliuką jos kraujo, pamatavo temperatūrą, užsegė kraujospūdžio matuoklio apyrankę. Danvortis stebėjo ją ir slapčiomis svarstė, kiek galima pasikliauti Merės žodžiais. Juk nepasakė, kad tada, kai tyrimų rezultatai bus gauti, Montoja galėsianti išvykti — pasakė tik tiek, kad iki tol ji privalėsianti būti čia. O kas paskui? Gal visus juos sukiš į izoliatoriaus palatą? Drauge ar atskirai? O gal paskirs kokį nors gydymą? Arba prasimanys dar kokius nors tyrimus?
Merė nuėmė kraujospūdžio matuoklio apyrankę Montojai nuo rankos ir padavė jai paskutinį popierių pluoštelį.
— Pone Latimerai. Jūsų eilė.
Latimeras atsistojo, saujoje sugniaužęs savuosius popierius. Suglumęs pažvelgė įjuos, padėjo ant kėdės, ant kurios ką tik sėdėjo pats, žengė Merės link. Tačiau pusiaukelėje sustojo, apsisuko ir grįžo paimti Merės pirkinių krepšio.
— Štai, palikote jį Brasenozėje, — pasakė, tiesdamas krepšį Merei.
— O, ačiū, — padėkojo ji. — Gal padėtumėte jį prie stalo? Aš negaliu liesti, šitos pirštinės sterilios.
Latimeras padėjo krepšį ant žemės, krepšys šiek tiek pasviro. Ant grindų nusidriekė išslydęs šaliko galas. Latimeras kuo stropiausiai sugrūdo j į atgal.
— Man visiškai išrūko iš galvos, kad palikau jį ten, — pasakė Merė, nenuleisdama akių nuo Latimero. — Per visą tą sujudimą… — Staiga ji pirštinėta ranka užsidengė bumą. — Dievulėliau! Kolinas! Juk aš visiškai jį užmiršau! Kiek dabar valandų?
— Aštuonios po keturių, — atsakė Montoja, net nežvilgtelėjusi į laikrodį.
— O jis turėjo išlipti iš traukinio trečią! — Merė pašoko, dėkle sužvangėjo buteliukai su krauju.
— Gali būti, kad, nesutikęs tavęs stotyje, jis patraukė tiesiai į tavo butą, — pakišo mintį Danvortis.
Merė papurtė galvą.
— Jis išvis pirmą kartą atvažiuoja į Oksfordą. Todėl ir turėjau jį pasitikti. Bet jis visiškai išgaravo man iš galvos, — pridūrė ji tarsi pati sau.
— Ką gi, tuomet jis tikriausiai vis dar trainiojasi kažkur metro stotyje, — pasakė Danvortis. — Gal nori, kad nueičiau jo pasiimti?
— Ne, — atsakė ji. — Tu gali būti užsikrėtęs.
— Tuomet paskambinsiu į stotį. Gali pasakyti jam, kad sėstų į taksi ir važiuotų tiesiai čionai. Kur jis turėjo išlipti? Kormarkete?
— Taip, Kormarkete.
Danvortis surinko informacijos numerį, iš trečio karto prisiskambino, tada ekrane pasirodžiusiu numeriu paskambino į stotį. Linija buvo užimta. Danvortis spustelėjo atjungimo mygtuką, surinko numerį dar kartą.
— Ar Kolinas — jūsų vaikaitis? — paklausė Montoja. Popierius ji jau buvo padėjusi į šalį. Visi kiti, regis, nekreipė jokio dėmesio į naują įvykių posūkį. Gilkraistas pildė blankus, smaigstydamas juos piktais žvilgsniais, tarsi jie būtų dar vienas aplaidumo ir nekompetencijos pavyzdys. Latimeras kantriai sėdėjo prie staliuko atraitota rankove. Greitosios pagalbos gydytoja ramiai tebemiegojo.
— Kolinas — mano antros eilės vaikaitis, dukterėčios sūnus, — paaiškino Merė. — Turėjo atvažiuoti metro praleisti su manim Kalėdų atostogų.
— O kada buvo paskelbtas karantinas?
— Dešimt po trijų.
Danvortis kilstelėjo ranką, duodamas ženklą, jog pagaliau pavyko prisiskambinti.
— Kommarketo metro stotis? — paklausė jis. Iš pirmo žvilgsnio buvo matyti, kad pataikė ten, kur ir reikėjo. Ekrane, gerokai suirzusiam stoties budėtojui už nugaros, jis matė vartus ir minias besigrūdančių žmonių. — Skambinu dėl berniuko, atvažiavusio metro trečią valandą. Jam dvylika metų. Turėjo atvažiuoti iš Londono. — Danvortis delnu pridengė mikrofoną ir paklausė Merės: — Kaip jis atrodo?
— Šviesiaplaukis, mėlynų akių. Savo amžiui — gana aukštas.
— Jis aukštas, — Danvortis kalbėjo garsiai, kad perrėktų minios šurmulį. — Jo vardas Kolinas…
— Templeris, — pasakinėjo Merė. — Deirdra sakė įsodinusi jį į traukinį pirmą valandą Marbl Arke.
— Po šimts velnių raguotų, kažin, ką sau manote klausdami, ar aš jo nemačiau? — užriko stoties budėtojas. — Šioje stotyje susikimšo penki šimtai žmonių, o jūs norite sužinoti, ar mačiau kažkokį berniūkštį? Patys pasižiūrėkite, kokia čia grūdalynė!
Vaizdas staiga kryptelėjo, ekrane Danvortis išvydo banguojančią žmonių masę. Jis žvilgsniu ėmė naršyti minią, ieškodamas aukštoko berniuko šviesiais plaukais ir mėlynomis akimis. Po valandėlės ekrane vėl pasirodė stoties budėtojo veidas.
— Paskelbtas laikinas karantinas! — šaukė jis, stengdamasis perrėkti gaudesį, kuris, regis, su kiekviena minute vis labiau stiprėjo. — Man ant galvos visa stotis, prisigrūdusi žmonių, kurie be paliovos klausinėja, kodėl sustojo traukiniai ir kodėl aš nieko nesiimu. Man ir šiaip tenka nertis iš kailio juos raminant, kad visko čia neišgriautų. Negaliu sukti galvos dar ir dėl kažkokio berniuko!
— Jo vardas — Kolinas Templeris! — šaukė Danvortis. — Jo antros eilės močiutė turėjo jį pasitikti!
— Tai tegul ateina ir pasitinka, bus viena bėda mažiau! O man čia reikia kažkaip susidoroti su minia įpykusių žmonių, kurie nori žinoti, kiek laiko truks karantinas ir kodėl aš nieko nedarau… — Jo balsas staiga nutilo, ryšys nutrūko. Danvortis taip ir nesuprato, ar budėtojas metė ragelį, ar telefoną jam iš rankų ištraukė koks nors įsiutęs apsipirkinėtojas.
— Ar stoties budėtojas jį matė? — paklausė Merė.
— Ne, — atsakė Danvortis. — Turėsi pasiųsti ką nors jo paieškoti.
— Taip ir padarysiu. Paprašysiu ko nors iš personalo… — Ji išskubėjo.
— Karantinas paskelbtas dešimt po trijų, o jis turėjo atvažiuoti trečią, — pasakė Montoja. — O jeigu traukinys šiek tiek vėlavo?
Apie tai Danvortis nebuvo pagalvojęs. Jei karantinas paskelbtas anksčiau, nei Kolino traukinys pasiekė Oksfordą, tuomet jį veikiausiai sustabdė pirmoje pasitaikiusioje stotyje, o keleivius nukreipė kitu keliu arba grąžino į Londoną.
— Paskambinkite į stotį dar kartą, — pasakė jis, įbrukdamas Montojai telefoną; pasakė ir numerį. — Pasakykite jiems, kad mus dominantis traukinys išvažiavo pirmą valandą iš Marbl Arko. O Merė tegul paskambins savo dukterėčiai. Galbūt Kolinas jau sėkmingai sėdi namuose.
Jis išsmuko į koridorių, ketindamas paprašyti slaugės, kad surastų Merę, bet slaugės nebebuvo nė padujų. Tikriausiai Merė išsiuntė ją į stotį.
Koridoriuje nesimatė nė gyvos dvasios. Danvortis dirstelėjo į telefoną automatą, iš kurio skambino anksčiau, tada greitu žingsniu nudrožė prie jo ir surinko Baliolo numerį. Jis neatmetė ir tos, kad ir menkos, tikimybės, jog Kolinas vis dėlto kažkaip nusikapstė į Merės butą. Nutarė pasiusiąs Finčą patikrinti, o jei nerastų ten — tada paieškoti stotyje. Labai gali būti, kad, norint surasti berniuką tokioje maišalynėje, prireiks tikrai daugiau nei vieno žmogaus.
— Labas, — pasisveikino ekrane pasirodžiusi moteris.
Danvortis suraukęs antakius patikrino numerį, bet įsitikino surinkęs teisingai.