— Kokia tikimybė, kad 1320-ųjų žmonės tam virusui buvo atsparūs? — paklausė Danvortis.
— Šiuolaikiniam virusui? Tikimybė — beveik nulinė. Esama tūkstančio aštuonių šimtų galimų mutacijos taškų. Taigi ano meto žmonės turėtų būti jau persirgę tiksliai tokio pat viruso sukeltu gripu, o jeigu ne, tuomet jie užkratui neatsparūs.
Neatsparūs…
— Noriu aplankyti Badrį, — pareiškė Danvortis. — Atbėgęs į barą jis sakė, jog kažkas negerai. Greitosios pagalbos automobilyje visą kelią iki pat ligoninės visąlaik kartojo tą pat.
— Kai kas iš tikrųjų negerai, — atsakė Merė. — Jis susičiupo virusą ir rimtai susirgo.
— Arba žino, kad užkrėtė Kivriną. Arba jam taip ir nepavyko užfiksuoti taško.
— Juk jis pasakė, kad tašką užfiksavo. — Ji pažvelgė į jį su užuojauta. — Tikriausiai beviltiška įtikinėti tave, jog neverta šitaip jaudintis dėl Kivrinos. Pats matei, kaip aš tik ką buvau visai galvą pametusi dėl Kolino. Tačiau sakydama, kad jie abu saugesni, būdami ten, kur yra, o ne čia, aš kalbėjau visiškai rimtai. Kivrinai šiuo metu iš tikrųjų geriau tenai, netgi tarp visų tų galvažudžių bei vagilį, kuriuos tau taip atkakliai perša vaizduotė. Jai bent jau nereikės galynėtis su NSA karantino nuostatais.
Danvortis nusišypsojo.
— O taip pat — ir su amerikiečių varpininkais. Amerika tuo metu dar nebuvo atrasta. — Jis jau siekė durų rankenos.
Staiga pokštelėjusios atsilapojo durys koridoriaus gale, pro jas įsiveržė įspūdingo stoto moteris su lagaminu.
— Ak štai kur jūs, pone Danvorti! — užbaubė ji per visą koridorių. — Visur jūsų ieškojau!
Merė atsigręžė pasižiūrėti į ją.
— Ar tai viena tavųjų varpininkių? — paklausė.
— Kur kas blogiau, — atsakė Danvortis. — Tai ponia Gadson.
6
Po medžiais kalvos papėdėje buvo jau beveik visiškai tamsu. Kivrinai įsiskaudėjo galvą, dar netgi nepasiekus sušalusių vežimo provėžų duburyje, tarsi galva reaguotų netgi į mikroskopinius aukščio ar šviesos pokyčius.
Vežimo ji visiškai neįžiūrėjo, net atsistojusi tiesiog priešais šabakštyne paslėptą skrynelę, o nuo įtempto dairymosi prisimerkus į sutemų pritvinkusią tankmę galvą įsiskaudėjo dar labiau. Jeigu tai — vienas „nežymiųjų’Uaiko paklaidos simptomų, dingtelėjo jai, kažin, kaip pasireikštų ženklesni simptomai?
Kai grįšiu, galvojo Kivrina, braudamasi per tankius šabakštynus, apie tai būtinai tarsiu žodelį kitą daktarei Arens. Ko gero, jie ten nepakankamai įvertina tų nežymiųjų simptomų poveikį — istorikui jie iš tiesų gerokai trukdo. Kopdama kalva žemyn, ji užduso netgi dar labiau, nei lipdama į viršų, be to, ją stingdė nepakeliamas šaltis.
Kol brovėsi pro tankumyną, apsiaustas nuolat kliuvinėjo už šakų, karklų viršūnės kabinosi į plaukus. Į kažkokį pagaikštį ji persirėžė ranką, šią irgi ėmė mausti. Kartą Kivrina užkliuvo ir vos neišsitiesė visu ūgiu, galvos skausmas tuoj pat sureagavo ir į tai: akimirkai išnyko, o paskui užgriuvo su dviguba jėga.
Miško laukymę gaubėjau beveik visai sutirštėjusi tamsa, tačiau tai, ką Kivrina vis dar galėjo įžiūrėti, buvo matyti labai ryškiai, spalvos ne tiek ištirpo, kiek tapo sodresnės, tarsi palaipsniui tamsėtų juodumos link: juodai žali, juodai rudi, juodai pilki lopai. Paukščiai jau taisėsi nakčiai. Tikriausiai spėjo su ja apsiprasti. Vakarinis jų čirpavimas ir bruzdesys nutyko vos akimirkai.
Kivrina paskubomis suglobė išbarstytas dėžes bei suskilinėjusias statinaites ir suvertė viską į pakrypusį vežimą. Tada įsikibo grąžulo ir ėmėsi tempti vežimą arčiau kelio. Vežimas girgždėdamas slystelėjo kelis colius pirmyn, lengvai įveikė lapais apkritusį ruožą ir tada įstrigo. Kivrina stipriau įsispyrė kojomis į žemę ir trūktelėjo iš visų spėkų. Vežimas vėl pajudėjo per kelis colius ir dar labiau pakrypo. Viena dėžė išdundėjo žemėn.
Kivrina įkėlė dėžę atgal ir apėjo į kitą pusę, mėgindama įžiūrėti, už ko užkliuvo vežimas. Vienas ratas rėmėsi į medžio šaknį; jį buvo įmanoma perkelti, jeigu tik jai pavyktų rasti tvirtesnį atramos tašką. Iš tos pusės ji suprato nieko nepešianti — „Medievalio” darbuotojai kaip reikiant paplušėjo, trupindami vežimo šoną, kad kuo tikroviškiau atrodytų, jog virsdamas šis sulūžo. Liko vien šipuliai. Juk sakiau ponui Gilkraistui, kad galėtų leisti man pasiimti pirštines, pagalvojo Kivrina.
Ji vėl apėjo vežimą, įsitvėrė rato ir stumtelėjo iš visų jėgų. Vežimas nepasidavė. Kivrina pasikaišė apsiaustą bei sijonus ir atsiklaupė greta rato, kad galėtų įsiremti pečiu.
Pėdsakas buvo įspaustas kaip tik priešais ratą — nedideliame, vos pėdos pločio, lapais neapkritusiame sklypelyje. Vėjo nešami lapai storu sluoksniu nugulė medžio papėdę, tad jų kilime, ir dar tirštoje prietemoje, Kivrina neįžiūrėjo jokių pėdsakų, tačiau plikos žemės lopinėlyje pėdos įspaudas buvo netgi labai ryškus.
Ne, tai negali būti pėdos įspaudas, galvojo Kivrina. Žemė jau sukaustyta gruodo. Ji ištiesė ranką, norėdama paliesti įdubą — vylėsi įsitikinsianti, kad dėl šešėlių žaismo ar sutirštėjusios tamsos akys ją apgauna. Sušalusiose kelio provėžose nebūtų likę visiškai jokio pėdsako, bet čia jos pirštai apčiuopė pakankamai minkštą dirvožemį — ir neabejotinai žmogaus kojos įspaustą duobutę.
Pėdsaką paliko batas minkštu padu, be kulno, o jį avėjusi pėda buvo didelė — didesnė net už Kivrinos. Vyro pėda — tačiau keturioliktojo amžiaus vyrai buvo kur kas mažesnio ūgio ir smulkesni, nedidelėmis pėdomis. Tuo tarpu čia pėdsaką paliko tikras milžinas.
Galbūt tai senas pėdsakas, it paklaikusi tikino save Kivrina. Gal čia vaikštinėjo koks miško kirtėjas, o gal valstietis ieškojo prapuolusios avies. Galbūt šis miškas priklauso karaliaus valdoms ir čia buvo surengta medžioklė. Tačiau pėdsaką akivaizdžiai paliko ne medžioklis, besivaikantis elnią. Pėdsakas buvo žmogaus, kuris stovėjo čia gana ilgai — stebėdamas ją. Juk aš jį girdėjau, tarė sau Kivrina ir pajuto galugerkly sukirbant panikos raibulį. Aš girdėjau jį čia stovint.
Ji vis dar klūpojo laikydamasi už rato, kad neprarastų pusiausvyros. Jeigu tasai, kuris buvo čia — vyras, kad ir kas jis būtų, tikras milžinas — taigi, jei tasai milžinas vis dar tūnojo kažkur šabakštynuose stebėdamas ją, reikia manyti, suprato, kad ji pastebėjo pėdsaką. Kivrina atsistojo.
— Ei ei! — sušuko vėl mirtinai išgąsdindama paukščius — šie tik sucypavo, sušnarėjo sparnais ir nutilo. — Ar čia kas nors yra?
Valandėlę ji lūkuriavo įtempusi ausis; jai pasirodė, kad tyloje vėl girdi kažką alsuojant.
— Speke, — pabandė laužyti liežuvį ji. — I am irt distresse an my servauntes fled.
O, nuostabu, dingtelėjo mintis, nė nespėjus užbaigti frazės. Taip imk ir iš karto pranešk jam, kad esi vienui viena ir bejėgė.
— Aūūūūūū! — dar kartą suriko ji ir atsargiai nutykino aplink laukymėlę, įdėmiai dairydamasi į tankmę. Tačiau jei tasai žmogus ir tebestovėjo kur nors už medžių, tamsoje ji niekaip nebegalėjo jo įžiūrėti. Visą aikštelę supo tik neperregima tamsos siena.
Kivrina net nebesusigaudė, kurioje pusėje turėtų būti karklų sąžalynas ir kelias. Jeigu ji dar bent valandėlę lūkuriuos, sutems galutinai, tada jau vežimo iki kelio niekaip nebenutempti.
Čia pat jai dingtelėjo, kad vežimo šiaip ar taip nevalia niekur tempti. Juk tasai, kuris stovi tarp medžių ją stebėdamas, žino, kad vežimas ne kur kitur, o čia. Gal jis net matė, kaip ji čia atsidūrė, driokstelėdama iš niekur drauge su gūsiu kibirkščiuojančio oro tarsi kokia alchemiko iškviesta dvasia. O jeigu tikrai taip, tikriausiai tasai, kuris tai matė, tekinas nuskuodė kurti laužo, kokius, tvirtu pono Danvorčio įsitikinimu, vietiniai gyventojai visuomet laikė paruošę raganoms deginti. Tačiau jei taip ir būtų, jis neišvengiamai būtų ką nors riktelėjęs, na, nors: „Oi!” — ar: „Viešpatie Aukščiausias!” — maža to, Kivrina tikrai būtų išgirdusi jį, strimgalviais besibraunantį per brūzgynus.