Tačiau jis nepabėgo, o tai turėtų reikšti, kad jos atvykimo akimirkos vis dėlto nematė. Kivriną jis užėjo kiek vėliau — aptiko taip nepaaiškinamai gulinčią vidur miškų greta sudaužyto vežimo. Ir ką pamanė? Kad ją užpuolė kelyje, o paskui atitempė čia, mėgindami nuslėpti nusikaltimo pėdsakus?
Tai kodėl jis net nebandė jai padėti? Kodėl stovėjo, tylus kaip dar vienas ąžuolas, pakankamai ilgai, kad paliktų gilų pėdos įspaudą, o paskui lyg niekur nieko pasišalino? Galbūt jam pasirodė, kad ji negyva. Jis galėjo pabijoti liesti paskutiniųjų sakramentų negavusio negyvėlio kūną. Žmonės iki pat penkioliktojo amžiaus pabaigos tikėjo, kad deramai nepalaidotame kūne kaipmat įsiveisia piktosios dvasios.
O gal jis nuėjo kviestis pagalbos į kurį nors tų kaimų, kurių varpus girdėjo Kivrina, gal netgi į Skendgeitą? Gal kaip tik šiuo metu jis jau traukia atgal čionai, pusės kaimo žmonių lydymas, ir visų rankose — žibintai?
Tokiu atveju jai reikėtų nesijudinti iš vietos ir laukti jo sugrįžtant. Turbūt — netgi vėl atsigulti. Atskubėję čionai kaimo žmonės tikrai imtųsi spėlioti, kas ji tokia, o paskui nusineštų į kaimą — šitaip jai pavyktų prisirinkti kalbos pavyzdžių; juk kaip tik toks ir buvo pirminis jos planas. Bet… o kas, jeigu jis grįš vienas arba su tokiais draugais, iš kurių pagalbos nėra ko tikėtis?
Kivrina nebeįstengė mąstyti. Galvos skausmas iš smilkinio sklido kažkur už akių. Ji pasitrynė kaktą — skausmas ėmė tvinkčioti ir ten. O dar tas iki kaulų smegenų smelkiantis šaltis! Apsiaustas, nepaisant viso triušenų pamušalo, nėmaž nešildė. Kažin, kaip žmonės išgyveno Mažąjį Ledo Amžių, vilkėdami tiktai štai šitokiais apsiaustais? O kaip išgyveno triušiai?
Nagi, nuo šalčio ji gali bent jau pamėginti apsiginti. Tereikia pasirinkti malkų ir susikurti laužą. Tuomet, jei tas pėdsaką palikęs žmogus sugrįžtų net su nedorais kėslais, ji pabandytų nubaidyti jį liepsnojančiu nuodėguliu. O jeigu jis nuėjo kviesti pagalbos ir tamsoje neberanda kelio atgal, laužas praneš jam, kur ji yra.
Kivrina dar kartą apėjo aikštelę, dairydamasi tinkamų malkų. Danvortis primygtinai reikalavo, kad ji išmoktų užkurti laužą nesinaudodama pintimi ar titnagu.
— Gilkraistas tikisi, kad tu vidury žiemos klaidžiosi po Viduramžius, net nemokėdama užsidegti laužo? — perpykęs putojo Danvortis, o ji dar bandė ginti Gilkraistą tvirtindama, esą „Medievalis” viliasi, kad atvirame ore ji pernelyg ilgai neužsibus. Bet jie vis tik turėjo numatyti, kokie šiurpūs gali užeiti šalčiai.
Nuo krituolių pagaikščių jai kaipmat sugrubo rankos, o galvą persmelkdavo skausmas kaskart, kai tik pasilenkdavo pakelti kokios šakos. Galiausiai ji liovėsi lankstytis ir pritūpusi suglobė artimiausias šakas, stengdamasi laikyti galvą tiesiai. Tai šiek tiek padėjo, bet nedaug. Galbūt savijauta tokia prasta dėl to, kad ji šitaip sušalusi. Galbūt tai dėl šalčio kamuoja galvos skausmas ir trūksta oro. Būtinai reikia užsikurti laužą.
Tačiau malkos palietus atrodė ledinės, permirkusios. Jai niekada nepavyks jų uždegti. Lapai irgi buvo šlapi, pernelyg šlapi, kad tiktų prakurams. Norint įžiebti ugnelę, jai prisireiks sausų prakurų ir aštraus pagaliuko. Kivrina padėjo surinktų malkų glėbelį prie ąžuolo šaknų ir atsargiai, stengdamasi nejudinti galvos, patraukė atgal prie vežimo.
Ji ketino atsilaužti keletą lentgalių nuo suskaldyto vežimo šono — juos tikriausiai įmanoma panaudoti prakurams. Kol nuplėšė kelis medienos šipulius, ji įsivarė nemenką rakštį, tačiau medgaliai bent jau atrodė sausi, nors — irgi šalti kaip ledas. Tiesiog virš rato styrojo gana didelis aštrus pagaikštis. Kivrina pasilenkė jo nulaužti, bet vos nesusmuko nuo staigaus svaigulio priepuolio; tuo pačiu ėmė ir pykinti.
— Verčiau atsigultum, — tarstelėjo ji sau balsu.
Įsitvėrusi vežimo griaučių, ji palengva atsisėdo.
— Daktare Arens, — ištarė dusdama, — jums teks ką nors sugalvoti, kaip grumtis su laiko uždelsimu. Poveikis tiesiog klaikus.
Jei valandėlę pagulėtų, galbūt pavyktų atgauti kvapą, gal praeitų svaigulys, tada ji pamėgintų užkurti ugnelę. Padaryti to nepasilenkus niekaip nepavyks, o vien nuo minties apie tai vėl siūbtelėjo šleikštulio banga.
Kivrina užsitraukė gobtuvą ant galvos ir užmerkė akis, bet netgi tai sukėlė skausmą — toks menkas judesys tik sutelkė varstančius maudulius į vieną tašką. Ne, kažkas negerai. Negali būti, kad šitaip jos organizmas reaguoja į laiko paklaidą. Reikėjo tikėtis tik menkų simptomų, kurie per valandą ar dvi po atvykimo turėjo palengva išsisklaidyti, bet jokiu būdu ne stiprėti. Gali truputį skaudėti galvą, bylojo daktarė Arens, galbūt jausi šiokį tokį nuovargį. Tačiau apie pykinimąji nė žodeliu neužsiminė. Kaip ir apie stingdantį šaltį.
Šalta jai buvo pragariškai. Kivrina pabandė susisiausti apsiausto skvernais tarsi antklode, bet nuo to pasidarė tik dar šalčiau. Dantys pradėjo tarškėti kaip ir tada, įkopus į kalvą, pečius purtė bangomis užplūstantis drebulys.
Juk aš mirtinai sušalsiu, pagalvojo ji. Bet nieko negaliu padaryti. Negaliu atsikelti ir užsikurti laužo. Tiesiog nepajėgsiu. Aš pernelyg sušalusi. Kaip gaila, kad jūs suklydote dėl šio amžiaus žmonių, pone Danvorti, pagalvojo ji, bet netgi ši mintis buvo kažkokia išskydusi. Perspektyva būti sudegintai ant laužo šiuo metu atrodė netgi labai viliojanti.
Pati nė už ką nebūtų patikėjusi, kad sugebės užmigti, susirietusi į kamuoliuką ant gruodo sukaustytos žemės. Kivrina taip ir nepajuto jokios sklindančios šilumos — jei būtų pajutusi, būtų pabūgusi, kad tai jau hipotermijos sukeltas stingulys ir bent pabandžiusi jam nepasiduoti. Ir vis dėlto, reikia manyti, kažkiek numigo — kai atmerkė akis, miško laukymėje jau viešpatavo gili naktis, o pro šakų raizginį virš galvos spingsojo ledinės žvaigždės; Kivrina gulėjo ant žemės ir žvelgė į jas.
Miegodama ji kiek nuslydo žemyn ir dabar pakaušiu rėmėsi į ratą. Kivrina visa drebėjo nuo šalčio, nors dantys ir nebetarškėjo. Vėl ėmė mausti galvą, skausmas pulsavo tarsi varpo dūžiai; gėlė ir visą kūną, ypač krūtinę, prie kurios ji spaudė šakas, kai mėgino prisirinkti malkų laužui.
Kažkas negerai, pagalvojo ji, ir šįkart ta mintis jau buvo persmelkta tikros panikos. Galbūt jai pasireiškė kokia nors alerginė reakcija į laiko keliones? Ar šitaip gali būti? Danvortis nė žodeliu neužsiminė apie tokį dalyką kaip alergija laiko kelionėms, nors, rodos, gąsdino viskuo, kas tik įmanoma: išprievartavimu, cholera, vidurių šiltine ir maru.
Neištraukdama iš po apsiausto, ji pasuko ranką ir apčiupinėjo tą dilbio vietą, kur buvo patinimas nuo priešvirusinio skiepo. Gumbą ji užčiuopė, tačiau jis palietus neskaudėjo, niežulys irgi buvo visai apmalšęs. Galbūt tai blogas ženklas? — pagalvojo ji. Galbūt tai, kad liovėsi niežėti, reiškia, kad skiepas nebeveiksmingas?
Kivrina pabandė kilstelėti galvą. Tą pat akimirką vėl siūbtelėjo šleikštulys. Ji vėl nuleido galvą ant žemės ir lėtai, atsargiai išpainiojo rankas iš po apsiausto. Sulig kiekvienu judesiu plūstelėdavo pykinimo banga. Kivrina suglaudė delnus ir prikišo pirštus prie lūpų.