Merės ranka lyg nejučiomis nuslydo žemyn ir šmurkštelėjo į kišenę, kurioje, Danvortis žinojo, ji nešiojosi pyplį. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ji šaukiasi pagalbos, pagalvojo jis.
— Užteko Viliui pasimokyti Baliole vos vieną semestrą; ir jo sveikata visai sušlubavo, o paskui dar kurso vadovas liepė jam likti čia per Kalėdų atostogas skaityti Petrarkos! — nesiliovė ponia Gadson. — Štai kodėl ir atskubėjau čionai. Kai pagalvoji, kad vargšas vaikas turės tūnoti per Kalėdas vienas pats šitoje baisioje skylėje, valgydamas galai žino ką ir užsiiminėdamas visais tais dalykais, kurie gali sukelti pavojų sveikatai… Ne, motinos širdis šito tiesiog negali ištverti.
Ji vėl bakstelėjo pirštu į tą vietą, kur pajuto aštraus skausmo dūrį, vos išgirdusi žodžius „laikinas karantinas”.
— Pats likimas atvedė mane čionai. Tikrai taip, mane lydėjo aukštesnioji jėga. Aš vos nepavėlavau į traukinį, mano lagaminas toks sunkus, ir jau beveik dingtelėjo mintis: šunys nematė, juk netrukus bus ir kitas traukinys, bet širdis veržte veržėsi pas Vilį, tad sušukau jiems, kad prilaikytų duris. Ir įsivaizduokite sau: vos spėju išlipti Kommarkete, stoties budėtojas ima ir sako: „Paskelbtas laikinas karantinas. Traukinių eismas kol kas sustabdomas”. Jūs tik pamanykite! Jei būčiau neįlipusi į tą traukinį ir laukusi kito, mane būtų išlaipinę dėl karantino!
Jūs tik pamanykite.
— Esu tikras, Viljamas gerokai nustebs jus išvydęs, — burbtelėjo Danvortis vildamasis, kad ji tuoj pat ir nešdinsis ieškoti sūnaus.
— Taip, — niauriai pareiškė ji. — Tikriausiai sėdi savo kambaryje net šaliko neužsirišęs. Kaip kažin ką, pasigaus jis tą užkratą. Jis visada viskuo užsikrečia. Kai buvo mažas, jį amžiais siaubingai išberdavo. Matysite, tas virusas taip ir prilips priėjo, tokia jau jo lemtis. Dar laimė, kad jo motina čia — bus kam jį išslaugyti.
Staiga pokštelėjo durys ir į koridorių įgriuvo pora personalo darbuotojų su kaukėmis, chalatais ir pirštinėmis, kažkokiu popieriniu dangalu aptrauktais batais. Išvydę, kad niekas nesivolioja susmukęs ant grindų, jie sulėtino žingsnį.
— Būtina šį skyrių atitverti, pakabinkite ir izoliatoriaus ženklą, — pasakė Merė jiems. Paskui atsigręžė į ponią Gadson. — Bijau, kad egzistuoja galimybė, jog virusu užsikrėtėte ir jūs. Kol kas mes dar nežinome, kokiu būdu sklinda užkratas, negalime atmesti tikimybės, kad jis perduodamas oru, — pasakė ji ir vieną šiurpią akimirką Danvortis jau manė, kad Merė ketina įgrūsti ponią Gadson į laukiamąjį drauge su jais visais.
— Malonėkite palydėti ponią Gadson į izoliatoriaus palatą, — paprašė ji vieno kaukėtojo ir pirštinėtojo. — Turėsime atlikti jums kraujo tyrimus, be to, prašysime surašyti visus savo kontaktus. Pone Danvorti, o jūs, prašau, eikite su manim, — pridūrė ji, įsitempė jį į laukiamąjį ir užtrenkė duris poniai Gadson prieš nosį anksčiau, nei ji suskubo paprieštarauti.
— Tegul jie šiek tiek palaiko ją ten — suteiksime vargšeliui Viliui kelias papildomas valandas laisvės, — paaiškino ji.
— Nuo tos moteriškės išberti gali bet ką, — burbtelėjo Danvortis.
Jiems įėjus, sužiuro visi, išskyrus greitosios pagalbos gydytoją. Latimeras kantriai sėdėjo prie stalo atraitota rankove. Montoja vis dar maigė telefoną.
— Kolino traukinys buvo nukreiptas atgal, — pasakė Merė. — Šiuo metu jis jau turėtų saugiai sėdėti namuose.
— O, tai gerai, — atsiliepė Montoja ir padėjo telefoną. Gilkraistas akimoju puolė prie jo.
— Pone Latimerai, atleiskite, kad priverčiau jus laukti, — atsiprašė Merė. Čia pat atplėšė naują impregnuotų pirštinių pakuotę, užsitempė jas ir ėmėsi surinkinėti instrumentą kraujo pavyzdžiams imti.
— Kalba Gilkraistas. Noriu pasišnekėti su vyresniuoju dėstytoju, — pasakė Gilkraistas į ragelį. — Taip, bandau surasti poną Besingeimą. Taip, aš palauksiu.
Vyresnysis dėstytojas net nenutuokia, kur yra Besingeimas, pagalvojo Danvortis, nežino ir sekretorė. Jis pats jau kalbėjosi su jais abiem, kai bandė sutrukdyti Kivrinai iškeliauti. Sekretorė net nežinojo, kad Besingeimas išvykęs į Škotiją.
— Džiaugiuosi, kad pavyko tą vaiką surasti, — pasakė Montoja, žvilgtelėdama į laikrodį. — Kaip manote, kiek jie dar laikys mus čia? Privalau grįžti prie kasinėjimų, kol visa ramdimvietė dar nevirto pelke. Šiuo metu kaip tik kasinėjame Skendgeito bažnyčios šventorių. Dauguma kapų ten — penkioliktojo amžiaus, bet yra keli Juodosios Mirties aukų, o vienas kitas — netgi ankstesnių nei Viljamo Užkariautojo laikų. Praėjusią savaitę aptikome riterio kapą. Nuostabiai išsilaikęs. Kažin, ar Kivrina jau ten?
Danvortis vylėsi, kad ji turi omeny kaimą, o ne vieną iš kapų.
— Tikiuosi, taip, — atsakė.
— Sakiau jai, kad tuojau pat pradėtų įrašinėti pastebėjimus iš Skendgeito — pastabas apie kaimą, bažnyčią, viską. O ypač — tą kapą. Įrašas iš dalies nusitrynęs, taip pat ir dalis puošybos. Tačiau mirties data įžiūrima dar visai aiškiai — 1318-ieji.
— Tai ypatingas atvejis, — pareiškė Gilkraistas. Stojo ilgoka pauzė, jis jau kone kunkuliavo. — Taip, žinau, kad jis žvejoja Škotijoje! Noriu tiksliai žinoti, kuri Merė pleistru užlipdė Latimero ranką ir mostelėjo Gilkraistui. Šis papurtė galvą. Merė priėjo prie greitosios pagalbos medikės ir krestelėjusi šią pažadino. Mieguistai mirksėdama moteris nusekė paskui ją prie staliuko.
— Esama daugybės dalykų, kuriuos atskleisti įmanoma tik tiesioginiais stebėjimais, — kalbėjo Montoja. — Liepiau Kivrinai įrašyti kiekvieną smulkiausią detalę. Tikiuosi, tas jos prietaisėlis pakankamai talpus. Atrodo toks mažytis… — Ji vėl dirstelėjo į laikrodį. — Žinoma, vietos jame turėtų pakakti. Ar turėjote galimybę apžiūrėti jį dar prieš implantavimą? Iš pažiūros tikrai labai primena kaulinę ataugą.
— Kaulinę ataugą? — pakartojo Danvortis stebėdamas, kaip į stiklinį vamzdelį kapsi medikės kraujas.
— Taip padaryta specialiai, kad nesukeltų chronologinių klaidų net jeigu būtų aptiktas. Atrodo visai kaip natūrali delnikaulio paviršiaus dalis. — Ji pasitrynė riešo kaulą po pat nykščiu.
Merė mostelėjo Danvorčiui; greitosios medikė atsistojo, užsiraitojo rankovę. Danvortis atsisėdo įjos vietą. Merė nulupo apsauginį monitoriaus sluoksnį, pritvirtino šį Danvorčiui prie riešo, įkišo į bumą termometrą.
— Tegul iždininkas paskambina man šiuo numeriu iš karto, kai tik sugrįš, — pasakė Gilkraistas ir padėjo ragelį.
Montoja stvėrė telefonąjam iš rankų, surinko numerį ir prašneko:
— Sveiki. Gal galėtumėte pasakyti, kur eina karantino riba? Noriu sužinoti, ar Vitais įeina į karantino zoną. Ten mano kasinėjimai. — Tas, su kuo ji kalbėjo, matyt, atsakė, kad ne. — Su kuo galėčiau pasikalbėti, kad pakeistų perimetrą? Tai ypatingas atvejis!
Visi jie kraustosi iš galvos — kiekvienas dėl savojo „ypatingo atvejo”, ir nė vienam nėmaž nerūpi, kaip ten laikosi Kivrina. Ir ko čia rūpintis? Juk jos įrašinėjimo prietaisas sukurtas taip, kad niekuo nesiskirtų nuo kaulinės ataugos, taigi, chronologinių klaidų bus išvengta netgi tuomet, jei keturioliktojo amžiaus žmonės sumanys nukapoti Kivrinai rankas, prieš sudegindami ją ant laužo.
Merė pamatavo jam kraujospūdį, tada įsmeigė adatą kraujui imti.
— Jei kada nors atsilaisvins telefonas, — pasakė ji, tekštelėdama pleistrą Danvorčiui ant rankos ir mostelėdama Gilkraistui, — gal kas nors susimylėtų paskambinti Viljamui Gadsonui ir perspėti, kad prisistatė jo motina?