Montoja tuo tarpu kalbėjo:
— Taip. Duokite šen Nacionalinio Paveldo telefono numerį. — Ji padėjo ragelį ir užsirašė numerį ant vieno lankstinukų.
Telefonas subirbė. Gilkraistas, jau beveik pasiekęs stalą, kaip žvėris puolė prie telefono ir pastvėrė jį anksčiau, nei Montoja spėjo atsiliepti.
— Ne, — burbtelėjo ir nenoromis atkišo telefoną Danvorčiui.
Skambino Finčas. Jis buvo iždininko kanceliarijoje.
— Na kaip, ar radai Badrio medicininę kortelę? — paklausė Danvortis.
— Taip, pone. Čia pilna policijos, pone. Ieško vietos, kur įkurdinti visus sulaikytuosius karantino ribose — visus tuos, kurie negyvena Oksforde.
— Ir jie nori, kad priimtume juos į Baliolą, — spėjo Danvortis.
— Taip, pone. Ką man jiems pasakyti? Kiek žmonių galime priimti?
Merė jau buvo atsistojusi; laikydama buteliuką su Gilkraisto krauju rankoje, ji mojo Danvorčiui.
— Palauk valandėlę, — pratarė Danvortis ir uždengė delnu mikrofoną.
— Ar jie prašo vietos apgyvendinti sulaikytuosius? — paklausė Merė.
— Taip, — atsakė Danvortis.
— Neužleisk visų kambarių, kiek turite, — paprašė Merė. — Papildomų patalpų gali prireikti ligoninei.
Danvortis patraukė ranką nuo mikrofono.
— Pasakyk, kad žmones galime apgyvendinti Fišeryje ir dar užleisti kambarius Salvine, kiek jų ten liko laisvų. Jei dar neišskirstei po kambarius varpininkų, apgyvendink juos po du. Pasakyk policijai, kad Balkelėjų — Džonsoną užėmė ligoninė — jiems reikia papildomos palatos. Rodos, sakei, kad radai Badrio medicininę kortelę?
— Taip pone. Vos sprando nenusisukau, bet radau. Iždininkas sugebėjo užpildyti popierius pavarde Badris kablelis Čauduris, o amerikiečiai…
— Ar suradai jo NSA numerį?
— Taip, pone.
— Perduodu telefoną daktarei Arens, — paskubėjo išberti Danvortis nelaukdamas, kol Finčas ims porinti apie varpininkus. Jis mostelėjo Merei. — Gali perduoti jai visą informaciją tiesiogiai.
Merė prilipino Gilkraistui pleistrą, pritvirtino ant plaštakos temperatūros monitorių.
— Pavyko prisiskambinti į Elį, pone, — kalbėjo Finčas. — Pranešiau, kad varpelių koncertą teks atšaukti; jie kalbėjo su manim labai maloniai, bet amerikiečiai vis vien baisiausiai susikrimtę.
Merė baigė suvedinėti Gilkraisto rodmenis, nusitraukė pirštines ir paėmė išt Danvorčio telefoną.
— Finčas? Kalba daktarė Arens. Padiktuok man Badrio NSA kortelės numerį.
Danvortis atidavė jai savo antrinių kontaktų lapą bei pieštuką, šiuo Merė ir užsirašė reikalingą numerį, o paskui parašė perskaityti Badrio skiepų įrašus ir ėmė skrebenti kažką, ko Danvortis nesugebėjo iššifruoti.
— Ar užfiksuota kokia nors nenormali reakcija arba alergija?
— Valandėlę ji tylėdama klausėsi, paskui vėl prašneko. — Gerai, nereikia. Visa kita rasiu kompiuteryje. Jeigu reikės papildomos informacijos, pati tau paskambinsiu. — Ji grąžino telefoną Danvorčiui. — Jis dar nori pasikalbėti su tavim, — tarstelėjo ir išėjo, išsinešdama popierių su savimi.
— Jie labai nepatenkinti, kad juos sulaikė čia, — pasakė Finčas.
— Ponia Teilor grasina paduosianti į teismą už tai, kad ne dėl savo kaltės nesilaikė kontrakto sąlygų.
— Kada Badris paskutinį kartą skiepytas priešvirusiniais preparatais?
Finčas gerokai užtruko, kol peržvelgė šūsnį popierių.
— Štai, pone. Rugsėjo keturioliktąją.
— Gavo visą kursą?
— Taip, pone. Receptorių analogai, MPA stimuliatoriai ir kasmetiniai skiepai.
— Ar jam kada nors pasireiškė alerginė reakcija į priešvirusinius skiepus?
— Ne, pone. Jo kortelėje išvis neužsimenama apie kokias nors alergijas. Jau sakiau tai daktarei Arens.
Vadinasi, Badris nuo virusinės infekcijos paskiepytas. Ir jokių duomenų apie alergiją.
— Ar jau buvai nuėjęs į Naująją Kolegiją? — paklausė Danvortis.
— Dar ne, pone, kaip tik ten ir einu. O ką man daryti su atsargomis, pone? Muilo turime užtektinai, o štai tualetinio popieriaus atsargos — visai menkos.
Durys atsidarė, bet tai buvo ne Merė. Grįžo greitosios gydytojas, kuris buvo išsiųstas parvežti Montojos. Jis patraukė tiesiai prie arbatos stalelio, įjungė kaisti elektrinį virdulį.
— Ar reikėtų kažkaip normuoti tualetinį popierių, kaip jūs manote, pone? — kalbėjo Finčas. — O gal pakabinti skelbimėlius ir paprašyti visų j į taupyti?
— Elkis kaip išmanai, kaip tau atrodo geriausia, — atsakė Danvortis ir padėjo ragelį.
Tikriausiai lauke vis dar lijo. Greitosios gydytojo uniforma buvo šlapia, o kai virdulys užvirė, jis palaikė įraudusias rankas virš garų, tarsi stengdamasis jas sušildyti.
— Gal dabar jau jums pagaliau nebereikia telefono? — paklausė Gilkraistas.
Danvortis padavė jam telefoną. Kažin, susimąstė jis, koks dabar oras ten, kur atsidūrė Kivrina? Kažin, ar Gilkraistas susiprato pasidomėti, ką jo tikimybių teorija byloja apie jos galimybes patekti į lietų? Neatrodė, kad Kivrinos apsiaustas itin patikimai sulaikytų drėgmę, o tasai hipotetinis draugiškai nusiteikęs pakeleivis, turįs pasirodyti daugiausia po 1,6 valandos, tikriausiai tūno kokioje pakelės smuklėje ar daržinėje ir laukia, kol kelias pradžius tiek, kad juo būtų įmanoma pravažiuoti.
Danvortis išmokė Kivriną užkurti laužą, tačiau vargu ar tai jai pavyks, kai prakurai permirkę, o rankos — sugrubusios nuo šalčio. Žiemos keturioliktame amžiuje buvo iš tiesų šaltos. Ką gali žinoti, galbūt aname laike šiuo metu netgi sninga. 1320-aisiais kaip tik prasidėjo Mažasis Ledo Amžius; galiausiai atšalo taip, kad ledas sukaustė netgi Temzę. Klimato pokyčiai bei permainingi orai sukėlė sumaištį žemės ūkyje, derliai buvo visai menki, o kai kurie istorikai dėl Juodosios Mirties siaubų netgi kaltino prastą valstiečių sveikatos būklę, sukeltą nuolatinio badavimo. To meto orai ir iš tikrųjų buvo prasti. Tarkime, 1348-ųjų rudenį vienoje Oksfordo grafystės dalyje lijo kiekvieną mielą dieną nuo Mykolinių iki pat Kalėdų. Gali būti ir taip, kad Kivrina guli ant kelio lediniame dumble, pati jau pusgyvė nuo bendro kūno atšalimo.
Ir dar išberta spuogais, pridūrė jis pats sau, nuo pernelyg galvą pametusio dėstytojo rūpesčio, graužiančioji it koks kirminas. Taip, Merė sakė tiesą. Jis iš tiesų po truputį virstąs ponia Gadson. Žiūrėk, dar kiek, ir jis pats puls į 1320-uosius, ir jėga laikys tinklą atvirą, kaip kad ponia Gadson laikė metro traukinio duris, o Kivrina, jį išvydusi, apsidžiaugs lygiai tiek pat, kiek Viljamas Gadsonas — išvydęs savo mamytę. Tikriausiai ir pagalbos jai reikia ne daugiau nei Viljamui.
Kivrina buvo pati gabiausia, pati sumaniausia studentė iš visų, kuriems Danvorčiui kada nors teko dėstyti. Be jokios abejonės, ji nepražus kad ir lietuje. Danvortis žinojo, jog pastarąsias atostogas ji praleido viešėdama pas eskimus — norėjo išmokti pasistatyti iglu.
Be jokios abejonės, ji pati pagalvojo apie viską — viską, įskaitant net pirštų nagus. Tada, kai atėjo pademonstruoti jam kostiumo, atkišo parodyti ir rankas. Nagai buvo nulūžinėję, į panages prilindę purvo.
— Žinau, aš būsiu kilminga dama, tačiau — iš kaimo diduomenės, o kaimo moterys, be gobelenų audimo, nevengdavo ir žemės darbų, be to, Rytų Redingo damos iki pat septynioliktojo amžiaus pradžios nežinojo, kas yra žirklės, taigi, visą sekmadienio popietę rausiausi Montojos kasinėjimuose, žarsčiau numirėlių kaulus — ir vien tam, kad išgaučiau šitokį efektą.