Jos nagai atrodė šiurpiai ir nepaprastai autentiškai. Taigi, tikrai neverta panikuoti dėl tokios menkos smulkmenos kaip tikėtinas sniegas.
Tačiau, kad ir kaip raminosi, rūpesčio Danvortis taip ir neįstengė nusikratyti. Jei taip galėtų šnektelėti su Badriu, išsiaiškinti, ką jis turėjo omeny sakydamas „Kažkas negerai”, įsitikinti, kad perkėlimas įvyko sklandžiai, kad laiko paklaida — ne per daug didelė… Galbūt tuomet nerimas išsisklaidytų. Tačiau Merė net nesugebėjo išklausti Badrio NSA numerio — sužinojo jį tik tada, kai paskambinęs pasakė Finčas. Kažin, pagalvojo Danvortis, ar Badris vis dar guli be sąmonės? O gal dar blogiau?
Jis atsistojo, priėjo prie stalelio, užsiplikė puodelį arbatos. Gilkraistas vėl kalbėjo telefonu — matyt, su budinčiuoju. Tačiau ir budintysis nežinojo, kur galėtų būti Besingeimas. Kai su juo kalbėjo Danvortis, budintysis sakė, kad Besingeimas lyg ir minėjęs Loch Balkilaną — ežerą, kokio, kaip paaiškėjo, išvis nėra.
Danvortis gurkštelėjo arbatos. Gilkraistas nepaleido iš rankų telefono: paskambino iždininkui, paskambino rektoriaus pavaduotojui — nei vienas, nei kitas nežinojo, kur iškeliavo Besingeimas. Atėjo slaugė, saugojusi izoliatoriaus duris, ji ir užbaigė imti kraujo mėginius. Greitosios pagalbos gydytojas pasklaidė lankstinukus ir ėmėsi vieną skaityti.
Montoja užpildė ligoninės priėmimo blanką ir ėmėsi kontaktų sąrašo.
— Ką čia reikia daryti? — paklausė ji Danvorčio. — Surašyti visus žmones, su kuriais buvau susidūrusi šiandien?
— Su kuriais buvote susidūrusi per tris pastarąsias dienas, — atsakė jis.
Jie sėdėjo ir laukė. Danvortis išgėrė dar vieną puodelį arbatos. Montoja paskambino į NSA ir bandė išsiderėti leidimą išvykti iš karantino zonos atgal į savo kasinėjimus. Greitosios pagalbos medikė vėl užsnūdo.
Slaugė įrideno staliuką su vakariene.
— Greet chere made our hoste us everichon, And to the soper sette us anon, — pasakė Latimeras; tai buvo vienintelė per visą popietę jo ištarta frazė.
Kol valgė, Gilkraistas dalijosi su Latimeru planais pasiųsti Kivriną į laikotarpį po Juodosios Mirties.
— Tarp istorikų priimta laikytis nuomonės, kad Juodoji Mirtis visiškai sunaikino Viduramžių visuomenę, — porino jis Latimerui, pjaustydamas kepsnį. — Tačiau mano tyrinėjimai leidžia tvirtinti, kad maro pasekmės buvo veikiau apvalančios nei katastrofiškos.
Kažin, kieno požiūriu? — pagalvojo Danvortis; jam jau parūpo, kodėl juos laiko uždarytus čia taip ilgai. Kažin, ar personalas tikrai užsiėmęs kraujo mėginių tyrimais, ar tiesiog laukia, kol kuris nors vienas iš jų, o gal ir visi, susmuks tiesiog ant arbatos stalelio, kad galėtų tiksliai nustątyti viruso inkubacinio periodo trukmę?
Gilkraistas eilinį kartą paskambino į Naująją Kolegiją ir paprašė pakviesti Besingeimo sekretorę.
— Jos nėra, — pasakė Danvortis. — Ji su dukteria išvyko į Devonšyrą švęsti Kalėdų.
Gilkraistas praleido jo žodžius pro ausis.
— Taip. Gal perduosite jai žinutę? Bandau surasti poną Besingeimą. Ypatingas atvejis. Mes ką tik išsiuntėme vieną istorikę į keturioliktąjį amžių, tačiau Baliolas nesugebėjo užtikrinti, kad jų laborantas, kuris ir aptarnavo tinklą, būtų deramai pasitikrinęs sveikatą. Baigėsi tuo, kad jis susirgo užkrečiama liga, sukėlėjas — kažkoks virusas. — Jis padėjo ragelį. — Jei ponas Čauduris nepasiskiepijo privalomais priešvirusiniais preparatais, manau, kad už tai atsakingas asmeniškai jūs, pone Danvorti.
— Jis gavo visus būtinus skiepus rugsėjo mėnesį, — pasakė Danvortis.
— Įrodymų turite? — paklausė Gilkraistas.
— Gal jis prasismelkė iš ten? — paklausė greitosios pagalbos medikė.
Visi, neišskiriant nė Latimero, nustebę sužiuro į ją. Kol neprašneko, atrodė, kad ji kietai miega, smakrą nusvarinusi ant krūtinės, sunėrusi rankas, saujoje suspaudusi kontaktų sąrašus.
— Sakėte, išsiuntėte kažką į Viduramžius, — karingai pareiškė ji. — Tad ar galėjo jis prasismelkti iš ten?
— Ko gero, aš… — prasižiojo Gilkraistas.
— Tas virusas, — paaiškino medikė. — Ar jis galėjo atkeliauti per tą laiko mašiną?
Gilkraistas nervingai dirstelėjo į Danvortį.
— Juk šitai neįmanoma, ar ne?
— Neįmanoma, — patvirtino Danvortis. Akivaizdu: Gilkraistas ničnieko nenutuokia apie kontinuumo paradoksus ar grandinės teoriją. Tas žmogėnas niekaip netiko eiti dekano pareigas, kad ir laikinai. Jis netgi nesuprato, kaip veikia tinklas, į kurį taip džiaugsmingai bloškė Kivriną. — Virusas per tinklą niekaip negalėjo prasismelkti.
— Daktarė Arens sako, jog tasai indas — vienintelis susirgęs, — laikėsi savo medikė. — O štai jūs sakote, — ji dūrė pirštu į Danvortį, — kad jis gavo visus būtinus skiepus. O jeigu jis paskiepytas priešvirusiniais skiepais, tuomet jokio viruso ir negalėjo susigriebti, nebent tas būtų atkeliavęs iš kur nors kitur. O Viduramžiais žmonės juk sirgdavo pačiomis įvairiausiomis ligomis, ar ne? Raupais ir maru?
Prasižiojo Gilkraistas:
— Esu visiškai tikras, kad „Medievalis” ėmėsi visų būtinų atsargumo priemonių užtikrinti, kad tokia galimybė…
— Nėra nė pačios menkiausios galimybės virusui prasismelkti per tinklą, — piktai rėžė Danvortis. — Erdvėlaikio kontinuumas savaime neleidžia, kad, šitaip atsitiktų.
— Bet jūs siunčiate į praeitį žmones, — neatlyžo medikė. — O virusas — kur kas smulkesnis už žmogų.
Paskutinį kartą panašių argumentų Danvortis girdėjo dar tais laikais, kai tinklai buvo tik pradėti naudoti ir kai jų veikimo teoriją patys specialistai perprato tik iš dalies.
— Užtikrinu jus, mes pasirūpinome visomis įmanomomis atsargumo priemonėmis, — kaip užsuktas kartojo Gilkraistas.
— Per tinklą negali pereiti niekas, kas pakeistų istorijos eigą, — ėmė aiškinti Danvortis, piktai dėbsodamas į Gilkraistą. Pliurpalais apie atsargumo priemones ir tikimybes Gilkraistas tik skatino tą moterį paistyti panašius niekus. — Radiacija, toksinai, mikrobai — niekas iš panašių dalykų niekada nėra perėję per tinklą. Jei tik esama ko nors panašaus, tinklas paprasčiausiai neatsidaro.
Medikė toli gražu neatrodė įtikinta.
— Užtikrinu jus… — vėl pradėjo Gilkraistas, bet čia įėjo Merė.
Ji atsinešė visą pluoštą įvairiaspalvių popierių. Gilkraistas akimoju pašoko.
— Daktare Arens, ar esama galimybės, kad ši virusinė infekcija, kuri pakirto poną Čaudurį, prasismelkė per tinklą?
— Žinoma, ne, — atsakė ji suraukdama antakius, tarsi vien tokia mintis jai atrodytų visai kvaila. — Visų pirma, jokios ligos prasismelkti per tinklą negali. Tai prieštarauja paradokso dėsniams. Antra, net jei virusas ir būtų prasismelkęs, kas tikrai neįmanoma, tai reikštų, kad Badris susirgo praėjus mažiau nei valandai po to, kai užsikrėtė, o tai savo ruožtu reikštų, kad viruso inkubacinio periodo trukmė — valanda ar mažiau, kas visiškai neįmanoma. O jei visa tai ir būtų atsitikę — kas visiškai neįmanoma — tuomet susirgę jau būtume visi, kadangi, — ji dirstelėjo į laikrodį, — nuo mūsų visų kontakto su virusu praėjo jau daugiau nei trys valandos. — Ji ėmėsi rinkti lapus su kontaktų sąrašais.
Gilkraistas atrodė suirzęs.
— Kaip einantis Istprijos fakulteto dekano pareigas, aš turiu šiokių tokių darbų, kuriuos privalau atlikti, — pareiškė jis. — Ar dar ilgai ketinate laikyti mus čia?
— Tik tol, kol surinksiu iš jūsų popierius, — atsakė Merė. — Ir dar — kol išdėstysiu nurodymus. Gal kokias penkias minutes.