Ji paėmė popierius iš Latimero. Montoja stvėrė savuosius, gulinčius ant stalo krašto, ir ėmėsi paskubomis kažką skrebenti.
— Penkias minutes? — paklausė medikė, kuriai parūpo, ar virusas negalėjo prasismelkti per tinklą. — Ar norite pasakyti, kad paskui galėsime laisvai išeiti?
— Laikinai — taip, — atsakė Merė. Surinktuosius lapus ji sudėjo į krūvos apačią, tada visiems padalijo lapus nuo viršaus — aitriai rausvos, akį rėžiančios spalvos. Tai buvo tam tikras oficialus pareiškimas, kuriuo ligoninė tvirtino neprisiimanti jokios atsakomybės.
— Atlikome visų jūsų kraujo analizę, — kalbėjo Merė. — Nė vienam antikūnų lygis nėra padidėjęs.
Ji įteikė Danvorčiui mėlyną popieriaus lakštą — raštą, atleidžiantį NSA nuo bet kokios atsakomybės ir patvirtinantį sutikimą apmokėti visas NSA nepadengtas išlaidas trisdešimties dienų laikotarpiu.
— Kalbėjau su Pasauliniu Gripo Centru; jie rekomenduoja nuolatinį stebėjimą ir kontrolę: kas dvylika valandų fiksuoti, ar neprasidėjo karščiavimas, taip pat kartoti kraujo tyrimus.
Dabar ji ėmėsi dalinti jau žalius lapus su antrašte „Nurodymai pirminiams kontaktams”. Pats pirmas punktas bylojo: „Venkite kontaktų su kitais”.
Danvortis pagalvojo apie Finčą ir varpininkus, be jokios abejonės, lūkuriuojančius prie Baliolo vartų ir mosuojančius Šventuoju raštu bei šaukimu į teismą, ir apie visą gausybę karantino ribose įstrigusių prieškalėdinės pirkimo karštligės aukų.
— Tikrinkite temperatūrą kas pusę valandos, — kalbėjo Merė, dalydama geltonus blankus. — Jeigu tik užfiksuosite, — ji patapšnojo savąjį monitorių, — ženkliau pakilusią temperatūrą, nedelsdami atvykite čionai. Žinokite, kad šioks toks temperatūros svyravimas yra natūralus reiškinys. Bet kokia temperatūra tarp 36 ir 37,4 laipsnių laikytina normalia. Skubiai prisistatykite į ligoninę tuo atveju, jeigu ji peržengs 37,4 ribą, jeigu pašoks labai staigiai arba jei pradėsite jausti kuriuos nors iš šių simptomų: galvos skausmą, sunkumą krūtinėje, proto aptemimą ar svaigulį.
Visi tuoj pat ir sužiuro, kiekvienas — į savo monitorius; be jokios abejonės, visi iškart ir pajuto tvinkstantį galvos skausmą. Danvorčiui galvą skaudėjo visą popietę.
— Kiek įmanoma, venkite bendrauti su kitais žmonėmis, — kalbėjo Merė. — Kruopščiai užsirašinėkite visus, su kuriais vis dėlto teks susidurti. Kol kas mes dar tikrai nežinome, kaip plinta užkratas, tačiau dauguma virusų perduodama lašeliniu būdu ir per tiesioginį kontaktą. Kuo dažniau plaukitės rankas su muilu.
Ji padavė Danvorčiui dar vieną rausvą lakštą. Atrodo, pradėjo stigti spalvų. Tai buvo lentelė sąrašui; antraštė: „Kontaktai”, žemiau — „Pavardė, adresas, kontakto tipas, laikas”.
Gaila, kad Badrio virusui neteko iš karto susidurti su CDC, NSA arba PGC. Ten jam išsyk būtų užtrenktos visos durys.
— Visi privalote prisistatyti čionai rytoj, septintą ryto. O kol kas rekomenduoju kaip reikiant pavakarieniauti ir tada — tiesiai į lovą. Poilsis — pati geriausia gynyba nuo bet kokio viruso. Jums, — ji pažvelgė į abu greitosios medikus, — į darbą nereikės tol, kol nebus atšauktas laikinas karantinas. — Ji išdalijo dar kelis visų vaivorykštės spalvų popierius ir gyvai paklausė: — Klausimų bus?
Danvortis dirstelėjo į greitosios medikę laukdamas, kad ši tuojau ims ir paklaus Merės, ar per tinklą neprasismelkė raupų užkratas, bet moteriškė tik buku žvilgsniu dėbsojo į pluoštą popierių rankoje.
— Ar aš galiu grįžti prie savo kasinėjimų? — paklausė Montoja.
— Jei karantino perimetras jų neapima, tuomet — ne, — atsakė Merė.
— O, nuostabu, — pareiškė Montoja, grūsdama popierių pluoštus į savosios teroristo striukės kišenes. — Kol aš kiurksosiu įstrigusi čia, ten lietus visą kaimą nuplaus nuo žemės paviršiaus. — Tai tarusi, ji išžirgliojo lauk.
Išsliūkino ir abu greitosios pagalbos gydytojai; toji, kuri kamantinėjo, ar virusas galėjo prasismelkti per tinklą, žiovavo ir rąžėsi, tarsi ruošdamasi čia pat dar posmelį nusnūsti. Latimeras tebesėdėjo kaip sėdėjęs, buku žvilgsniu dėbsodamas į temperatūros monitorių. Gilkraistas kažką piktai tarstelėjo jam; Latimeras pagaliau atsistojo, apsivilko paltą, susirinko popierius, pasiėmė skėtį.
— Tikiuosi, neužmiršite informuoti manęs apie įvykių eigą, — pareiškė Gilkraistas. — O aš pasistengsiu surasti Besingeimą ir pasakysiu jam, jog gyvybiškai svarbu, kad jis tuojau pat grįžtų ir imtųsi viskam vadovauti pats. — Jis išgužėjo iš kambario, bet koridoriuje turėjo sustoti ir palaukti, laikydamas duris atviras, nes Latimerui teko nuo grindų susirinkti nuplevenusius popieriaus lapus.
— Gal iš ryto užsuktumėte pas Latimerą jo pasiimti? — paprašė jo Merė, sklaidydama kontaktų sąrašus. — Jis pats nė už ką neprisimins privaląs septintą valandą prisistatyti čionai.
— Noriu aplankyti Badrį, — pasakė Danvortis.
— „Laboratorija, Brasenozė”, — skaitė Merė, vartydama popierius. — „Dekano kabinetas, Brasenozė”. „Laboratorija, Brasenozė”. Nejaugi Badrio niekas nematė niekur kitur, išskyrus tinklo patalpas?
— Greitosios pagalbos automobilyje, kol važiavome čionai, jis be paliovos kartojo: „Kažkas negerai”, — pasakė Danvortis. — Galbūt turėjo omeny pernelyg didelę laiko paklaidą. Jeigu ji atsidūrė ten daugiau nei per savaitę nuo numatytos datos, jai bus sunku susigaudyti, kada privalo prisistatyti prie plyšio.
Merė neatsakė. Suraukusi antakius vėl kibo sklaidyti popierius.
— Privalau įsitikinti, kad neiškilo jokių problemų nustatinėjant Kivrinos buvimo tašką, — primygtinai pasakė Danvortis.
Merė pakėlė akis.
— Ką gi, — pratarė. — Tie kontaktų sąrašai — beviltiškas reikalas. Per pastarąsias tris dienas — ilgiausi tarpai, kai jis buvo nežinia kur ir niekas jo nematė. Taigi, vienintelis žmogus, galintis pasakyti, kur jis buvo ir su kuo susitikinėjo, ir yra jis pats. — Ji nusivedė Danvortį koridoriumi atgal. — Pasodinau su juo slaugę, kuri bando klausinėti, bet jis visiškai netekęs nuovokos ir dar siaubingai jos bijo. Galbūt tu nesukeltum jam tokio siaubo.
Ji nusivedė Danvortį prie lifto.
— Į antrą aukštą, — tarstelėjo į mikrofoną.
— Badrio sąmonė praskaidrėja vos kelioms akimirkoms, — ji vėl kreipėsi į Danvortį. — Šitaip gali tęstis ir visą naktį.
— Nieko tokio, — atsakė Danvortis. — Vis tiek nenusiraminsiu, kol neįsitikinsiu, kad Kivrina saugiai nukeliavo ten, kur reikia.
Jie užsikėlė liftu dviem aukštais aukščiau, perėjo dar vieną koridorių, įėjo pro duris, ant kurių kabojo perspėjanti lentelė: „ĮEITI DRAUDŽIAMA. IZOLIATORIUS”. Už šių durų prie stalo sėdėjo rūsčios išvaizdos slaugė ir įdėmiai stebėjo monitorių.
— Ketinu įleisti poną Danvortį aplankyti pono Čaudurio, — pasakė Merė. — Mums reikės Specialios Apsauginės Aprangos komplektų. Kaip jis laikosi?
— Temperatūra dar labiau pakilo — jau 39,8, — atsakė slaugė, įteikdama jiems po SAA komplektą. Tai buvo plastiko pakuotė, iš kurios Danvortis išsitraukė popierinį chalatą, surišamą už nugaros, kepuraitę, impregnuotą kaukę, kurios, pirmiau užsidėjus kepuraitę, prisitaisyti nebeįmanoma, šlepetes, glaudžiai aptempiančias batus, ir impregnuotas pirštines. Danvortis padarė klaidą, pirmiausia apsimaudamas pirštines — paskui užtruko ištisą amžinybę, kol negrabiais pirštais išskleidė chalatą ir užsimaukšlino kaukę.
— Turėsi užduoti jam labai konkrečius klausimus, — nurodė Merė. — Paklausk, ką veikė šįryt iškart po to, kai atsikėlė, ar naktį praleido vienas, ar su kuo nors, kur pusryčiavo, kas dar be jo ten buvo — ir panašiai. Jis labai smarkiai karščiuoja, o tai reiškia, kad yra gerokai apdujęs. Gali tekti kartoti klausimus kelis sykius. — Ji atidarė duris į palatą.