Palatos net negalėjai dorai vadinti palata — vietos ten pakako tik lovai ir sulankstomai žygio taburetei — netilpo net normali kėdė. Visą sieną už lovos užėmė įvairiausios įrangos bei displėjų tankumynas. Galinėje sienoje buvo užuolaida užtrauktas langas ir sumontuota dar daugiau įrangos. Merė tik užmetė akį į Badrį ir ėmėsi įdėmiai apžiūrinėti displėjus.
Danvortis sužiuro į ekranus. Artimiausias margavo raidžių ir skaičių virtinėmis. Apatinėje eilutėje buvo parašyta: „ICU 14320691 22-12-54 1803 200/RPT 180 °CRS IMJPCLN 200MG/q6h NHS40-211-7 M AHRENS.” Matyt, kažkokie gydytojo nurodymai.
Kituose ekranuose buvo matyti dantytos linijos ir skaičių stulpeliai. Visas šis margumynas Danvorčiui ničnieko nesakė, jis suprato rodmenis tik mažyčio, antro iš dešinės ekranėlio viduryje. Ten švietė įrašas: „Temperatūra — 39,9”. Viešpatie aukščiausias.
Danvortis pažvelgė į Badrį. Šio abi rankos gulėjo ant apkloto, abi buvo prijungtos prie lašelinės talpų, pritvirtintų ant specialių stovų. Į vienos jų pagrindinį vamzdelį skystis kapsėjo iš bent penkių skirtingų talpų su gydomaisiais preparatais. Badris gulėjo užsimerkęs, jo veidas atrodė liesas, sunykęs, tarsi nuo šio ryto jis būtų spėjęs netekti daug svorio. Tamsioje jo odoje išryškėjo keistai purpurinis atspalvis.
— Badri, — ištarė Merė, pasilenkdama prie jo, — Badri, girdi mane?
Jis atsimerkė ir pažvelgė įjuos, bet akivaizdžiai nepažino — turbūt ne tiek dėl aukštos temperatūros, kiek dėl to, kad jie nuo galvos iki kojų buvo susivynioję į apsauginę aprangą.
— Tai ponas Danvortis, — bandė padėti jam Merė. — Jis atėjo tavęs aplankyti. — Su šiais žodžiais pratrūko čiepsėti jos pyplys.
— Ponas Danvortis? — kimiai ištarė Badris ir bandė sėstis.
Merė švelniai nustūmė jį atgal ant pagalvės.
— Ponas Danvortis nori kai ko tavęs paklausti, — pasakė ji, atsargiai tapšnodama jam krūtinę — visai taip pat kaip ir tada, Brasenozės laboratorijoje. Paskui išsitiesė ir sužiuro į displėjus ant sienos už lovos. — Gulėk ramiai. Man dabar jau reikia eiti, bet ponas Danvortis pabus su tavim. Ilsėkis ir pasistenk atsakyti į pono Danvorčio klausimus. — Ji išskubėjo.
— Ponas Danvortis? — pakartojo Badris, tarsi iš paskutiniųjų stengdamasis suvokti, ką šie žodžiai reiškia.
— Taip, čia aš, — atsiliepė Danvortis ir atsisėdo ant sulankstomos kėdutės. — Kaip jautiesi?
— Kada jis turėtų grįžti? — paklausė Badris. Balsas skambėjo silpnai, įtemptai. Jis vėl bandė sėstis; Danvortis ištiesęs ranką jį sulaikė.
— Būtinai reikia jį surasti, — pasakė Badris. — Kažkas negerai.
8
Ją degino ant laužo. Ji puikiausiai jautė kūną laižančias liepsnas. Tikriausiai ją jau pririšo prie stulpo, nors šitoji nebeįstengė prisiminti. Tačiau prisiminė, kaip jie uždegė laužą. Ji nukrito nuo baltojo arklio, o tada galvažudys ją pakėlė ir nešte nunešė prie ugnies.
— Privalome grįžti atgal prie plyšio, — kartojo ji jam.
Jis buvo pasilenkęs prie jos, mirguliuojančioje laužo šviesoje ji labai aiškiai matė nuožmų jo veidą.
— Ponas Danvortis vėl atidarys tinklą, kai tik supras, jog kažkas negerai, — tvirtino ji. Tačiau šito, ko gero, tikrai nereikėjo sakyti. Jis palaikė ją ragana ir atnešė čionai sudeginti.
— Aš — ne ragana, — ištarė ji; tą pat akimirką iš niekur tįstelėjusi ranka vėsiu delnu nusileido jai ant kaktos.
— Tššš, — ištarė balsas.
— Aš — ne ragana, — pakartojo ji, stengėsi kalbėti kuo lėčiau, kad jie ją suprastų. Tačiau galvažudys nesuprato. Ji bandė paaiškinti, kad nevalia pasitraukti nuo plyšio, bet jis nekreipė jokio dėmesio. Užkėlė ją ant savo baltojo arklio, o šį nusivedė iš aikštelės tiesiog į guotą baltaliemenių beržų — ten, kur giria buvo užvis tankiausia.
Ji dar bandė stebėti, kuria kryptimi jie keliauja, kad paskui surastų kelią atgal, tačiau siūbuojantis vyriškio žibintas apšvietė žemę po kojomis tik per kelis colius, o šviesa žilpino jai akis. Kivrina užsimerkė, bet tai buvo klaida — arklio eigastis buvo nelyginai apsvaigo galva ir ji nusivertė žemėn.
— Aš — ne ragana, — pasakė ji. — Aš — istorikė.
— Hcnvey fond enyowuh thissla deyl — iš kažkur toli atsklido moters balsas. Tikriausiai ji prisiartino įmesti į laužą dar glėbelį žagarų, o paskui vėl atsitraukė — atokiau nuo kaitros.
— Enwodes fillenum gleydund sore destrayste, — atsiliepė vyro balsas — labai panašus į pono Danvorčio. — Ayeen mynar-mehs hoor alle op hider ybar.
— Sweltes shay dūmorte blauenl — vėl moters balsas.
— Pone Danvorti, — pasakė Kivrina, tiesdama jam rankas, — aš iš tikrųjų pakliuvau tarp galvažudžių! — Per troškius dūmus ji nebegalėjo jo įžiūrėti.
— Tššš, — šnypštelėjo moteris, ir Kivrina staiga suprato, jog jau praėjo šiek tiek laiko, jog ji, kad ir kaip neįtikėtina, buvo užmigusi. Kažin, kiek trunka, kol žmogus sudega? — susimąstė ji. Ugnis buvo tokia kaitri, kad ji, rodos, jau seniai turėjo virsti saujele pelenų, tačiau kai kilstelėjo ranką, pastebėjo, jog ši atrodo visiškai sveika, nors pirštų pakraščiais ir blykčiojo mažyčiai raudoni liepsnos liežuvėliai. Laužo liepsna skaudžiai tvilkė akis. Kivrina užsimerkė.
Tikiuosi, daugiau nebenukrisiu nuo arklio, galvojo ji. Atrodo, buvo įsikibusi kuo tvirčiausiai, abiem rankomis apsikabinusi arklio kaklą, tačiau arklys žengė nelygiai, kratydamas, nuo ko dar labiau įsiskaudėjo galvą, ir ji nukrito žemėn, nors ir kaip stengėsi laikytis — nepadėjo netgi tai, kad ponas Danvortis primygtinai reikalavo išmokti jodinėti, net suorganizavo jai kelias jojimo pamokas žirgyne netoli Vudstoko. Juk ponas Danvortis ir sakė, kad šitaip atsitiks. Sakė, kad čia ją sudegins ant laužo.
Moteris prikišo jai prie lūpų puodelį. Tikriausiai kempinė, prisisunkusi acto, pagalvojo Kivrina, juk kankiniams visuomet pakišama atsigerti acto. Tačiau gurkštelėjusi įsitikino, kad tai — ne actas. Skystis buvo šiltas, karstelėjęs. Moteriai teko kilstelėti Kivrinos galvą, kad ši galėtų atsigerti, ir Kivrina tik dabar susizgribo gulinti.
Reikės pasakyti ponui Danvorčiui, pagalvojo ji, pasirodo, jie degindavo žmones gulinčius. Ji pabandė suglausti delnus tarsi melsdamasi, kad įsijungtų įrašinėjimo įranga, tačiau liepsnų svoris tempė rankas žemyn.
Juk aš sergu, pagalvojo Kivrina ir staiga suprato, kad šiltas karstelėjęs skystis turėjo būti kažkoks gyduolių eliksyras, kuris valandėlei atvėsino jos karštinę. Ji suprato gulinti ne ant žemės, o lovoje pritemdytame kambaryje; greta buvo ir moteris, ją tildžiusi ir davusi atsigerti. Kivrina net girdėjo ją alsuojant. Bandė pasukti galvą, kad ją pamatytų, tačiau nuo judesio vėl persmelkė skausmas. Moteris tikriausiai miegojo. Jos alsavimas buvo lygus, šniokštuojantis, beveik priminė knarkimą. Kivrinai įskaudo galvą jo klausantis.
Tikriausiai aš vis tik atsidūriau kaime, pagalvojo ji. Tasai rudaplaukis vyras tikriausiai bus mane čionai atnešęs.
Ji nusirito nuo arklio, o galvažudys padėjo jai vėl užsiropšti, bet kai ji pažvelgė jam į veidą, jis jau visiškai nebepriminė galvažudžio. Vyriškis buvo jaunas, rudaplaukis, malonios išraiškos; jis pasilenkė prie jos, sudribusios ant žemės ir atsirėmusios į vežimo ratą, priklaupė ant vieno kelio ir paklausė: