— Kas jūs?
Ir tąsyk ji kuo puikiausiai jį suprato.
— Canstawd ranken dervryrū — ištarė moteris ir vėl kilstelėjo Kivrinos galvą, kad ši gurkštelėtų dar lašelį karčiojo skysčio. Kivrinai sunkiai sekėsi nuryti bent lašą. Liepsna dabar persikraustė įjos gerklę. Ji jautė galugerkly šokčiojančius mažyčius oranžinius liepsnos liežuvėlius, nors skystis lyg ir turėjo juos užlieti. Ji susimąstė: galbūt žmogus bus nugabenęs ją į kokią nors svečią šalį, Ispaniją ar Graikiją, kur žmonės šnekėjo kalba, kurią suprasti jos vertėjas neužprogramuotas.
Tačiau tai, ką sakė rudaplaukis, ji suprato kuo puikiausiai. „Kas jūs?” — paklausė jis, ir jai šovė į galvą mintis, jog tasai antrasis vyras — tikriausiai vergas, parsigabentas iš Kryžiaus Žygių, vergas, kalbantis galbūt turkiškai ar arabiškai — štai kodėl ji nesuprato nė žodelio.
— Aš istorikė, — tvirtino ji, bėt kai kilstelėjo akis ir pažvelgė į dorą jo veidą, šio jau nebeišvydo. Vietoj jo vėl buvo anas galvažudys.
Lyg paklaikusi ji apsidairė, žvilgsniu ieškodama gerojo rudaplaukio, bet jo niekur nebuvo matyti. Galvažudys rinko šakas ir krovė jas ant akmenų laužui.
— Pone Danvorti! — nevilties apimta suspigo Kivrina; galvažudys prisiartino ir atsiklaupė priešais ją; ant jo veido blykčiojo žibinto šviesos atšvaitai.
— Nesibaimink, — pasakė jis. — Netrukus jis grįš.
— Pone Danvorti! — suklykė ji; tada priėjo rudaplaukis ir vėl atsiklaupė greta jos.
— Nereikėjo man pasitraukti nuo plyšio, — pasakė ji, nenuleisdama akių nuo jo veido, kad jis vėl nepavirstų galvažudžiu. — Kažkas negerai. Kažkas nutiko ne taip, kaip planuota. Teks jums pasiimti mane atgal.
Jis atsisegė savo apsiausto sąsagą, lengvu judesiu nusimetė jį nuo pečių ir apklostė ją; Kivrina jau neabejojo, kad jis suprato.
— Man reikia keliauti namo, — pasakė ji, kai jis vėl pasilenkė prie jos. Žibinto šviesa krito ant doro jo veido, liepsnelėmis šokčiojo ryškiai ruduose jo plaukuose.
— Godufadur, — tarstelėjo jis, ir Kivrina pagalvojo: juk tai tikriausiai vergo vardas — Godefadras. Jis lieps vergui gabenti mane atgal į tą pačią vietą, kur rado, o tasai nugabens mane atgal prie plyšio. O dar ponas Danvortis… Ponas Danvortis visai neteks galvos, kai atidarys tinklą ir pamatys, kad jos ten nėra. Viskas gerai, pone Danvorti, be garso ištarė ji. Aš ateinu.
— Dreede nawmaydde, — sakė rudaplaukis, pakeldamas ją ant rankų. — Fawrthah Galwinnath coam.
— Aš sergu, — pasakė Kivrina moteriai, — todėl ir nesuprantu, ką jūs kalbate.
Tačiau šįsyk jau niekas neišniro iš tamsos jos raminti. Galbūt jiems nusibodo žiūrėti jos deginimą, ir visi išsiskirstė. Matyt, deginimas vis dėlto trunka ilgai, nors ugnis, atrodė, dabar liepsnojo dar kaitriau.
Rudaplaukis vyras užsikėlė ją ant baltojo arklio pirm savęs ir nujojo gilyn į girią; Kivrinai atrodė, kad jis tikriausiai gabena ją atgal prie plyšio. Arklys šį kartą buvo pabalnotas, ji išgirdo ir varpelius — taip, jiems bejojant, tilindžiavo varpeliai, jų skimbčiojimas jungėsi į melodiją. Varpeliai skambino giesmę „O, susirinkite visi tikratikiai” — vis garsiau ir garsiau, kol jų gaudesys ėmė aidėti visiškai taip pat kaip ir Šventosios Mergelės Marijos bažnyčios varpų.
Šitaip raiti jie nukeliavo nemenką galą, Kivrinai atrodė, kad perkėlimo plyšį jie jau tikrai turėjo pasiekti.
— Ar dar toli plyšys? — paklausė ji rudaplaukio. — Ponas Danvortis tikrai smarkiai nerimauja, manęs neradęs.
Tačiau rudaplaukis jai neatsakė. Jis išjojo į pamiškę, pasuko kalvos šlaitu žemyn. Jau patekėjęs mėnulis blyškiu sidabru žarstė laibas, belapes medžių šakas ir kalvos papėdėje prisiglaudusios bažnytėlės stogą.
— Ne ta vieta, plyšys ne čia, — pasakė Kivrina ir bandė timptelėti arklio vadžias, pasukti jį tenlink, iš kur jie atjojo, bet neišdrįso atleisti rankų, apsivijusių rudaplaukio kaklą, baimindamasi nusiristi žemėn. O tada jie atsidūrė prie durų, šios atsivėrė, paskui vėl atsivėrė — ten buvo ugnis ir šviesa, ir varpelių tilindžiavimas, ir Kivrina suprato, kad ją vis dėlto nugabeno atgal prie plyšio.
— Shay boyen syke nighonn tdeeth, — pasakė moteris. Kivrina oda pajuto raukšlėtas, šiurkščias jos rankas. Moteris apkamšė jąpatalais. Kailis — Kivrina pajuto minkštą kailį, kutenantį jai skruostą, o gal tai buvo jos pačios plaukai.
— Kur jūs mane atgabenote? — paklausė Kivrina. Moteris pasilenkė artėliau jos, tarytum nenugirdusi, ir Kivrina susizgribo veikiausiai prašnekusi angliškai. Vadinasi, vertėjas neveikia. Pagal planą mąstyti ji turėjo angliškai, tačiau tarti žodžius — Viduramžių anglų kalba. Tikriausiai ir vietinių ji nesuprato tik todėl, kad neveikė vertėjas.
Ji bandė prisiminti, kaip tai pasakyti senąja anglų kalba. „ Where hast thou bringen me to?” Ne, klaidinga pati konstrukcija. Klausti reikėtų: „Kokia čia vieta?” — bet ji nevaliojo prisiminti, kaip senąja anglų kalba skamba žodis „vieta”.
Mąstyti ji nebeįstengė. Moteris krovė ant jos dar daugiau kailinių antklodžių, tačiau su kiekviena antklode Kivriną vis smarkiau krėtė šaltis, tarytum moteris kažkaip slopintų laužo liepsnas.
Jeigu ji paklaustų „kokia čia vieta?”, jie nesuprastų, ką ji turi omeny. Jos atsidurta kaime. Tasai rudaplaukis atgabeno ją į kaimą. Ji matė bažnyčią — jie prajojo pro šalį ir netrukus pasiekė gana didelį namą. Vadinasi, reikėtų klausti: „Koks yra šito kaimo pavadinimas?”
Taip, „vieta” šiuo atveju būtų demain, bet pati sakinio konstrukcija vis vien buvo neteisinga. To meto žmonės vartojo prancūziškas sakinio konstrukcijas, argi ne taip?
— Quelle demeure avez vous m’apporte? — balsu ištarė ji, tačiau moteris jau buvo pasišalinusi, o klausimas vis vien nuskambėjo neteisingai. Žmonės čia nebekalba prancūziškai jau du šimtus metų. Klausimąjį privalo suformuluoti anglų kalba. „Kur yra tas kaimas, į kurį mane atgabenote?” Tačiau kaip to meto kalba būtų kaimas?
Ponas Danvortis perspėjo, kad aklai pasikliauti vertėju nederėtų, tad ji buvo priversta mokytis Viduramžių anglų kalbos, taip pat prancūzų kalbos normanų dialekto ir senovinės vokiečių kalbos, kad kompensuotų tarties neatitikimus. Danvortis privertė ją atmintinai iškalti ištisus Čoserio puslapius. „Sounye nought būt eyr ybroken And every speche that ye spoken.” Ne. Ne.
„Kur yra šitas kaimas, į kurį mane atgabenote?” Bet kaipgi pasakyti „kaimas”?
Jis atgabeno ją į kaimą ir pabeldė į duris. Jas atidarė stambus vyriškis su kirviu rankoje. Kirviu, skirtu kapoti malkas laužui, savaime suprantama. Stambuolis, o paskui ir moteris — abu jie kažką kalbėjo, bet Kivrina nesuprato nė žodelio, o paskui durys užsitrenkė, jie liko lauke, tamsoje.
— Pone Danvorti! Daktare Arens! — šaukė Kivrina, tačiau krūtinę varstė pernelyg aštrus skausmas, kad balsas ištrūktų iš gerklės. — Jokiu būdu neleiskite jiems uždaryti plyšio, — įkalbinėjo ji rudaplaukį, tačiau šis vėl pasikeitė — virto anuo galvažudžiu, vagimi.
— Ne, — sakė jis. — Ji tik sužeista.
Tada durys vėl atsivėrė, ir jis įnešė ją vidun sudeginti.
Šitaip nežmoniškai karšta.
— Thawmot goonawt plersoun roshundt prayenum comth ithre, — pasakė moteris, ir Kivrina pabandė kilstelėti galvą, kad galėtų atsigerti, tačiau puodelio moters rankoje šįsyk nebuvo. Moteris laikė žvakę, prikišusi Kivrinai prie veido. Pernelyg arti prikišusi. Kivrina suprato, kad tuojau užsidegs jos plaukai.