— Der maydemot nedes dya, — pasakė moteris.
Žvakės liepsnelė suplazdėjo prie pat jos veido. Plaukai ėmė smilkti. Plaukų pakraščiu nubėgo oranžiniai ir raudoni ugnies liežuvėliai, plykstelėjusios atskiros sruogos čia pat virto pelenais.
— Tššš… — tarstelėjo moteris ir pabandė pastverti Kivrinos rankas, tačiau Kivrina spurdėjo tol, kol jas išlaisvino. Ji pašėlo delnais plekšnoti plaukus, stengdamasi užslopinti ugnį, bet dabar jau užsidegė ir delnai.
— Tššš… — maldė ją moteris, vėl sučiupusi už rankų ir nebeleisdama blaškytis. Tiktai moteris buvo visai ne moteris. Pernelyg jau stiprios tos rankos. Kivrinos galva blaškėsi į visas puses, ji dar stengėsi išvengti liepsnų, tačiau kažkas jau laikė ir jos galvą. Plykstelėję plaukai virto ugnies debesiu.
Kai ji prabudo, kambaryje tvyrojo tiršti dūmai. Kol miegojo, ugnis tikriausiai užgeso. Kartą taip jau nutiko vienam kankiniui, pasmerktam sudeginti ant laužo. Jo bičiuliai tarp laužo malkų prikaišiojo žalių pagaikščių, kad nuo dūmų jis užtrokštų anksčiau, nei jį pasieks liepsna, tačiau ugnis nuo žalių žabų beveik visai užgeso, ir nelaimingasis smilko valandų valandas.
Prie jos pasilenkė moteris. Per tirštus dūmus Kivrina neįžiūrėjo, jauna ji ar sena. Rudaplaukis vyriškis tikriausiai užgesino laužą. Juk jis apklojo ją savo apsiaustu, o paskui nuėjo ir užtrempė ugnį, išspardė batais nuodėgulius, tada siūbtelėjęs dūmų tumulas ją apakino.
Moteris ėmė varvinti ant jos vandenį, lašai sušnypšdavo, vos nutiškę ant odos.
— Hauccaym anchi towoem denswile? — pasakė moteris.
— Aš — Izabelė de Bovrijė, — pasakė Kivrina. — Mano brolis guli ligos patale Ivešeme. — Jokie kiti žodžiai neatėjo jai į galvą. Quelle demerure. Perced to the rote. — Kur aš? — paklausė ji angliškai.
Prie pat jos veido priartėjo kitas veidas.
— Hau hightes towe? — paklausė balsas.
Tai buvo galvažudžio veidas — galvažudžio iš užkerėto miško. Išsigandusi ji atšlijo.
— Pasitrauk! — sušuko ji. — Ko tau iš manęs reikia?
— In nomine Patris, et Filii, st Spiritus sancti, — pasakė jis.
Jis kalba lotyniškai, pagalvojo ji, ir jai gerokai atlėgo. Vadinasi, kažkur čia turėtų būti kunigas. Ji bandė kilstelėti galvą ir pažvelgti galvažudžiui per petį, į kunigą, tačiau nieko nepamatė. Dūmai kambaryje buvo pernelyg tiršti. Aš moku kalbėti lotyniškai, pagalvojo ji. Ponas Danvortis privertė mane išmokti.
— Nereikėjo jo čia įleisti! — pasakė ji lotyniškai. — Jis — galvažudys!
Jai perštėjo gerklę ir stigo kvapo, atrodė, plaučiuose nepakanka oro, kad žodžiai išsprūstų išorėn, tačiau nustebęs galvažudys tuojau pat atšlijo — vadinasi, ją išgirdo.
— Nereikia bijoti, — kalbėjo kunigas, ir ji kuo puikiausiai jį suprato. — Tu tiesiog iškeliausi atgal į namus.
— Atgal prie plyšio? — paklausė Kivrina. — Jūs nugabensite mane prie plyšio?
— Asperges me, Domine, hyssope et mundabor, — pasakė kunigas. Apšlakstyk mane vandeniu, Viešpatie, ir būsiu tyra. Kivrina puikiausiai suprato kiekvieną žodį.
— Padėkite man, — pasakė ji lotyniškai. — Privalau grįžti į tą vietą, iš kurios atėjau.
— …nominus… — ištarė kunigas — taip tyliai, kad ji daugiau nieko nebeišgirdo. Vardas. Jis kažką sakė apie jos vardą. Ji kilstelėjo galvą. Ši atrodė stebėtinai lengva, tarsi būtų nudegę visi plaukai.
— Mano vardas? — ištarė ji.
— Ar gali pasisakyti savo vardą? — paklausė jis lotyniškai.
Ji buvo pasirengusi prisistatyti Izabele de Bovrijė, Džilberto de Bovrijė iš Rytų Raidingo dukteria, tačiau gerklę jai skaudėjo taip, kad ji nepajėgė pasisakyti vardo.
— Privalau grįžti, — sukarkė ji. — Jie nesupras, kur aš dingau.
— Confiteor deo omnipotenti, — iš kažkur labai toli pasakė kunigas. Ji neįstengė jo įžiūrėti. Kai tik bandė pažvelgti ten, galvažudžiui už nugaros, visa, ką matė, buvo liepsnos. Matyt, jie ir vėl užkūrė laužą. — Beatae Mariae semper Virgini…
Jis kalba Confiteor Deo, dingtelėjo jai, juk tai — išpažinties malda. Vadinasi, galvažudžiui čia būti nedera. Kai klausomasi išpažinties, kambaryje neturi būti jokių pašalinių.
Dabar buvo jos eilė. Kivrina pabandė sudėti rankas maldai, tačiau neįstengė; kunigas padėjo jai, o kai ji nesugebėjo prisiminti maldos žodžių, jis tarėjuos drauge su ja.
— Atleisk man, Tėve, aš nusidėjau. Prisipažįstsu Visagaliui Dievui ir tau, Tėve, kad labai nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais; esu kalta, esu kalta, esu labai kalta…
— Mea culpa, — sukuždėjo ji, — mea culpa, mea maxima culpa. Esu kalta, esu kalta, esu labai kalta… bet tai nebuvo teisingi žodžiai, ji privalėjo sakyti kažką ne tą.
— Kaip tu nusidėjai? — paklausė kunigas.
— Nusidėjau? — nesusigaudydama pakartojo ji.
— Taip, — švelniai ištarė jis, pasilenkdamas taip arti jos, kad jau kuždėjo beveik tiesiai į ausį. — Dabar gali išpažinti savo nuodėmes ir gauti Viešpaties išrišimą, kad įžengtum į amžinąją karalystę.
Juk aš tik norėjau nukeliauti į Viduramžius, galvojo ji. Aš taip sunkiai dirbau, aš mokiausi kalbų, tyrinėjau papročius, dariau viską, ką man liepė ponas Danvortis. Visa, ko norėjau — tai tapti istorike.
Ji gurktelėjo — jai pasirodė, kad nurijo liepsnos gumulą.
— Aš nenusidėjau.
Kunigas atšlijo; ji pamanė, kad jis pasitraukė supykęs dėl to, kad ji nenori išpažinti savo nuodėmių.
— Privalėjau paklausyti pono Danvorčio, — pasakė ji. — Man nevalia buvo pasitraukti nuo perkėlimo plyšio.
— In nomine Patris, et Filii, et Spiritus sancti. Amen, — pasakė kunigas. Jo balsas skambėjo švelniai, guodžiančiai. Ji pajuto jo vėsų, vėsų prisilietimą ant kaktos.
— Quid quid deliąuisti, — sukuždėjo kunigas. — Per šį paskutinį patepimą ir begalinį mūsų Viešpaties gailestingumą… — Jis palietė jos akis, ausis, šnerves — taip švelniai, kad jo rankos ji net nepajuto, tik vėsų alyvos prisilietimą.
Juk tai — ne atgailos apeigos, susivokė Kivrina. Jis suteikia man paskutinį patepimą. Jis atlieka apeigas mirštančiajam, suteikia paskutinį sakramentą…
— Nereikia… — ištarė ji.
— Nesibaimink, — pasakė jis. — Lai Viešpats atleidžia tau visas kaltybes, kuriomis esi Jį įžeidusi, — pasakė jis ir užgesino ugnį, svilinusiąjos padus.
— Kodėl suteikiate man paskutinį patepimą? — paklausė Kivrina ir tik tada prisiminė, kad ją degina ant laužo. Aš mirsiu čia, dingtelėjo jai, ir ponas Danvortis niekad nesužinos, kas mane ištiko.
— Mano vardas — Kivrina, — pasakė ji. — Pasakykite ponui Danvorčiui…
— Lai priima tave Atpirkėjas, lai stoji tu prieš šviesųjį Jo veidą, — bylojo kunigas, tačiau kalbėjo jau galvažudys. — O stojusi priešais Jį, lai žvelgsi palaimintomis akimis į tiesą, kuri karaliaus.
— Aš mirštu, tiesa? — paklausė ji kunigo.
— Nėra ko baimintis, — pasakė jis, imdamas ją už rankos.