— Nepalik manęs, — ištarė ji ir suspaudė jo ranką.
— Nepaliksiu, — pažadėjo jis, bet ji jau nebeįžiūrėjo jo per dūmus. — Lai pasigaili tavęs Visagalis Dievas ir atleidęs kaltes tenuveda į amžinąjį gyvenimą, — kalbėjo jis.
— Ak, prašau, pone Danvorti, ištraukite mane iš čia, — ėmė melsti ji, ir čia tarp jų išaugo riaumojančios liepsnos siena.
Domine, mittere digneris sanctum Angelum tuum de caelis, qui custodiat, foveat, protegat, visitet, atque defen-dat omnes habitantes in hoc habitaculo.
(Pauzė)
Exaudi orationim meam et clamor meus ad te veniat[1]
(Pauzė)
Išgirsk mano maldą ir mano šauksmas Tave tepasiekia.
9
— Kas, Badri? Kas negerai? — primygtinai kamantinėjo Danvortis.
— Šalta, — ištarė Badris. Danvortis pasilenkė priėjo ir užtraukė antklodę ant pečių. Antklodė atrodė apgailėtinai menka, plonytė kaip ir popierinis apdaras, kuriuo Badris buvo apvilktas. Nenuostabu, kad jam šalta.
— Ačiū, — sušnibždėjo Badris. Jis iškišo ranką iš po antklodės ir sučiupo Danvorčio pirštus. Tada užsimerkė.
Danvortis sunerimęs apžvelgė displėjus, tačiau rodmenys juose buvo tokie pat jam neperprantami kaip ir anksčiau. Temperatūra vis dar laikėsi 39,9. Net per impregnuotą pirštinę buvo justi, kokia karšta Badrio plaštaka; nagai atrodė šiurpokai, tamsiai mėlyno atspalvio. Patamsėjusi buvo ir visa oda, veidas — tarytum dar labiau sulysęs nei tada, kai Badrį atvežė čionai.
Vidun įžengė palatos sesuo, kurios kūno formos po apsauginiu chalatu gluminančiai priminė ponios Gadson figūrą. Prašneko ji grubiai, stačiokiškai:
— Pirminių kontaktų sąrašas — šioje lentelėje. — Nieko nuostabaus, kad Badris jos bijojo. — „CH1”, — pridūrė ji, pirštu bakstelėdama į klaviatūrą po pirmuoju displėjumi kairėje pusėje.
Ekrane pasirodė lentelė, padalyta į langelius, kiekvienas — skirtas vienai valandai. Pačiame viršuje — paties Danvorčio, Merės ir palatos slaugės pavardės, greta jų lenktiniuose skliaustuose — raidės SAA, kas tikriausiai turėjo reikšti, kad jie visi, susidurdami su Badriu, vilkėjo specialią apsauginę aprangą.
— Slinktis, — tarstelėjo Danvortis, ir lentelė pajudėjo ekranu aukštyn: atvykimas į ligoninę, greitosios pagalbos gydytojai, tinklo patalpa, dvi ankstesnės dienos. Pirmadienio rytą Badris buvęs Londone — nustatinėjęs perkėlimui tinklą Jėzaus fakultete. Į Oksfordą atvažiavo metro, vidurdienį.
Pusę trijų jis ėjęs pas Danvortį, prabuvęs ten iki keturių. Danvortis įvedė į lentelę šiuos laiko parodymus. Badris buvo sakęs sekmadienį važiavęs į Londoną, tik Danvortis niekaip nebeprisiminė laiko. Įrašė: „Londonas, paskambinti į Jėzaus fakultetą, pasitikslinti atvykimo laiką”.
— Jis plūduriuoja: sąmonė tai praskaidrėja, tai vėl aptemsta, — nepatenkinta pareiškė sesuo. — Tai vis dėl karštinės. — Ji patikrino lašelines, timptelėjo antklodę ir pasišalino.
Durų trinktelėjimas Badrį, regis, pažadino. Jo akių vokai virptelėjo ir pasikėlė.
— Man būtinai reikia kai ko tavęs paklausti, Badri, — prašneko Danvortis. — Būtina išsiaiškinti, su kuo tu susitikinėjai ir kalbėjaisi. Nenorėtume, kad ir juos pakirstų ta pati bėda, taigi, reikia, kad pasakytum, su kuo bendravai.
— Kivrina, — ištarė Badris. Pakimęs jo balsas nebuvo garsesnis už prislopintą kuždesį, tačiau Danvorčio rankos jis įsitvėrė gana tvirtai. — Laboratorijoje.
— Šįryt? — paklausė Danvortis. — Ar tu mateisi su Kivrina anksčiau nei šį rytą? Ar judu buvote susitikę vakar?
— Ne.
— O ką tu veikei vakar?
— Tikrinau tinklą, — silpnai išspaudė Badris, dar tvirčiau įsikibdamas Danvorčio rankos.
— Ar ten ir praleidai visą dieną?
Badris papurtė galvą; nuo šio judesio visokiausiais balsais ėmė cypti prietaisai ant sienos, šokčioti rodmenys displėjuose.
— Dar ėjau pas jus.
Danvortis linktelėjo.
— Taip, palikai man raštelį. O ką veikei paskui? Ar buvai susitikęs su Kivrina?
— Kivrina… — ištarė jis. — Aš tikrinau Puhalskio koordinates.
— Ar jos buvo teisingos?
Badris suraukė antakius.
— Taip.
— Esi tikras?
— Taip. Patikrinau dviem būdais. — Jis valandėlei nutilo, gaudydamas kvapą. — Paleidau vidinę patikrą, paskui — ir komparatorių.
Danvorčiui akmuo nuo širdies nusirito. Vadinasi, koordinatėse klaidos neįvelta.
— O kaip laiko vėlavimas? Kokio dydžio paklaida?
— Skaudėjo galvą… — sumurmėjo Badris. — Šįryt. Tikriausiai šokiuose per daug išgėriau.
— Kokiuose šokiuose?
— Pavargau… — sukuždėjo Badris.
— Į kokius šokius buvai išsiruošęs? — primygtinai kamantinėjo Danvortis, nors jautėsi kaip koks inkvizitorius. — Kada ten ėjai? Pirmadienį?
— Antradienį, — ištarė Badris. — Per daug išgėriau. — Jis krustelėjo galvą ant pagalvės ir nusigręžė.
— Dabar pailsėk, — pasakė Danvortis. Jis švelniai ištraukė plaštaką iš Badrio gniaužtų. — Pasistenk bent šiek tiek pamiegoti.
— Džiaugiuosi, kad atėjote, — Badris vėl pabandė sugriebti jo pirštus.
Danvortis suspaudė jo ranką; Badris užsnūdo, o Danvortis pakaitomis dirsčiojo tai į jį tai į displėjų rodmenis. Už lango lijo. Danvortis girdėjo lašų barbenimą į stiklą už užtrauktų užuolaidų.
Juk anksčiau jis net nesuvokė, kaip sunkiai serga Badris. Pernelyg nerimavo dėl Kivrinos, kad bent pagalvotų apie jį. Galbūt nereikėtų taip niršti ir ant Montojos bei kitų — juk visi jie turi savų rūpesčių, tad nė vienas net nesusimąstė, ką reiškia Badrio liga, pagalvojo tik apie jos sukeltus sunkumus bei nepatogumus. Netgi Merė, kalbėdama apie tai, kad ligoninei gali prireikti papildomų patalpų Balkelėjaus-Džonsono bendrabutyje, ir apie epidemijos galimybę, nesuvokė, kokia yra realybė, ką iš tikrų jų reiškia Badrio liga. Jis juk buvo paskiepytas, gavo visus priešvirusinius preparatus — ir vis vien guli štai su 39,9 laipsnių temperatūra.
Vakaras pamažu slinko į naktį. Danvortis klausėsi lietaus šnarėjimo ir šventosios Hildos bei kiek tolimesnės Kristaus bažnyčių varpų, mušančių kas ketvirtį valandos. Paniurėlė palatos slaugė pranešė Danvorčiui, kad jos pamaina baigėsi; netrukus patikrinti lašelinių ir užmesti akies į displėjus palaton įskubėjo kur kas smulkesnė ir malonesnė šviesiaplaukė slaugė, įsisegusi studentės ženkliuką.
Badris protarpiais atsitokėdavo, jis grūmėsi su alpuliu taip aršiai, kad Danvorčiui nebūtų liežuvis apsivertęs šių pastangų pavadinti „plūduriavimu”. Kaskart, kai iš paskutiniųjų prasibraudavo į pusiau sąmoningą būseną, Badris atrodė vis labiau ir labiau išsekęs, vis menkiau besugebėdavo atsakyti į Danvorčio klausimus.
Vis dėlto Danvortis negailestingai kvotė jį toliau. Kalėdiniai šokiai, kuriuose lankėsi Badris, buvo surengti Hedingtone. Po šokių Badris užsuko į užeigą. Pavadinimo prisiminti nebeįstengė. Pirmadienio vakarą jis vienas dirbo laboratorijoje — tikrino Puhalskio suvestas koordinates. Atvyko ten vidurdienį iš Londono. Važiavo metro. Situacija nesuvaldoma. Metro keleiviai, pasišokti susirinkusi publika, visi tie, su kuriais jis susidūrė Londone… Surasti ir patikrinti visus — absoliučiai neįmanoma, netjeigu Badris visus juos pažintų ir sugebėtų išvardyti.
1
Viešpatie, teikis atsiųsti iš dangaus savo šventąjį Angelą, kad sergėtų, puoselėtų, gintų, lankytų ir užstotų visus tuos, kurie dabar susirinkę šiuose namuose