— Kaip šįryt atvykai į Brasenozę? — paklausė Danvortis, kai Badris eilinį kartą „atplūduriavo” į pusiau sąmoningą būseną.
— Šįryt? — Badris sužiuro į užtrauktą užuolaida langą, tarsi manytų, kad dabar — jau rytas. — Kiek laiko aš išmiegojau?
Danvortis nesumojo, kaip atsakyti į šį klausimą. Badris su pertrūkiais išmiegojo visą vakarą.
— Dabar — dešimt, — pasakė jis, dirstelėjęs į laikrodį. — Į ligoninę tave atgabenome pusę dviejų. Šįryt tu aptarnavai tinklą. Išsiuntei Kivriną į Viduramžius. Ar prisimeni, kada pradėjai blogai jaustis?
— O kokia šiandien diena? — netikėtai paklausė Badris.
— Gruodžio dvidešimt antroji. Dar nepraleidai čia nė paros.
— O metai? — nekantravo Badris, jis bandė sėstis. — Kokie metai?
Danvortis neramiai dirstelėjo į displėjus. Temperatūra šoktelėjo beveik iki 40,0.
— Metai — du tūkstančiai penkiasdešimt ketvirtieji, — pasakė jis, pasilenkdamas prie Badrio, mėgindamas šį nuraminti. — Šiandien — du tūkstančiai penkiasdešimt ketvirtųjų gruodžio dvidešimt antra diena.
— Atsargiau, — staiga pasakė Badris. O gal tai buvo „Atsitrauk”.
Danvortis atsitiesė ir atatupstas žingtelėjo tolyn nuo lovos.
— Atsargiau, — pakartojo Badris. Danvorčiui nebebuvo kur trauktis, jis sunerimęs apsidairė po palatą.
— Kur ponas Danvortis? Man būtinai reikia su juo pasikalbėti!
— Aš juk čia, Badri. — Danvortis vėl žingtelėjo artyn, bet sustojo pabūgęs suerzinti Badrį. — Ką nori man pasakyti?
— Gal tuomet žinote, kur jis galėtų būti? — atsiliepė Badris. — Gal perduosite jam šį raštelį?
Jis padavė Danvorčiui įsivaizduojamą lapelį popieriaus, ir Danvortis sumojo, kad Badrio atmintyje tikriausiai atsigamina antradienio popietė, kai jis buvo atėjęs į Baliolą.
— Dabar man reikia skubėti atgal prie tinklo. — Badris pažvelgė į įsivaizduojamą laikrodį. — Ar laboratorija atidaryta?
— Apie ką nori pasikalbėti su ponu Danvorčiu? — paklausė Danvortis. — Apie laiko paklaidą?
— Ne. Atsargiai! Žiūrėk, dar numesi. Dangtį! — Jis įsmeigė žvilgsnį į Danvortį, akys liepsnojo karštine. — Ko gi laukiate? Pasiskubinkite jį pakviesti!
Į palatą įėjo studentė slaugytoja.
— Jis kliedi, — pasakė Danvortis.
Ji tik probėgšmais dirstelėjo į Badrį, paskui sužiuro į displėjus. Šie Danvorčiui atrodė labai jau grėsmingai: ekranuose be paliovos keitėsi karštligiškai bėgančių skaičių eilutės, zigzagais sklido į šalis laužytos trijų matmenų linijos. Vis dėlto neatrodė, kad studentė slaugytoja būtų smarkiai sunerimusi. Ji iš eilės peržiūrėjo visus displėjus ir ėmė ramiai reguliuoti lašelines.
— Gal atsigulkime, sutarta? — tarstelėjo ji, nė nepažvelgusi į Badrį, ir šis, kad ir kaip keista, išsyk pakluso.
— O aš jau pamaniau, kad jūs išėjote, — pasakė jai, vėl išsitiesdamas ant pagalvės. — Ačiū Dievui, jūs čia. — Tai taręs, jis tarytum vėl suglebo ir susmuko, nors dabar jau nebebuvo kur kristi.
Slaugytoja studentė to net nepastebėjo. Ji vis dar reguliavo lašelinę.
— Jis nualpo, — pratarė Danvortis.
Ji linktelėjo ir ėmėsi išvedinėti į ekraną kažkokius rodmenis. Į Badrį tik užmetė akį, nors šis, nepaisant tamsios odos, atrodė mirtinai išblyškęs.
— Ar nemanote, kad reikėtų skubiai kviesti gydytoją? — paklausė Danvortis. Sulig šiais jo žodžiais durys virstelėjo, į palatą įėjo aukšta moteris su apsaugine apranga.
Į Badrį ji irgi nė nepažvelgė. Vieną po kito peržiūrėjo displėjų rodmenis, paskui paklausė:
— Ar yra kokių nors pleuros pakenkimo požymių?
— Cianozė ir drebulys, — atsakė slaugė.
— Kas jam paskirta?
— Miksabravinas, — atsakė slaugė.
Gydytoja nusikabino nuo sienos stetoskopą, nuo jungiamojo laido atpainiojo metalinį antgalį, dedamą prie krūtinės.
— Hemoptizė nepasireiškė?
Slaugė papurtė galvą.
— Šalta, — iš lovos atsklido Badrio balsas. Nė viena medikių nekreipė nė menkiausio dėmesio. Badris pradėjo virpėti. — Tik nenumesk. Juk tai porcelianas, ar ne?
— Pridėk jam penkiasdešimt miligramų vandeninio penicilino tirpalo ir standartinį rinkinį, — tarstelėjo gydytoja. Paskui pasodino labiau nei bet kada drebantį Badrį lovoje, atplėšė lipdukų juosteles, kuriomis buvo susegioti jo popieriniai naktiniai marškiniai. Paskui prispaudė metalinį stetoskopo antgalį jam prie nugaros — Danvorčiui tai pasirodė labai jau neįprasta ir žiauri bausmė.
— Įkvėpkite giliai, — paliepė gydytoja, nenuleisdama akių nuo displėjaus.
Badris pakluso — įkvėpė pro tarškančius dantis.
— Nedidelis pleurinis sukietėjimas apatinėje dalyje, kairėje pusėje, — ištarė gydytoja mįslingus žodžius ir stumtelėjo stetoskopo antgalį per centimetrą. — Dar vienas. — Ji dar kelis kartus stumtelėjo savo prietaisą, paskui paklausė: — Identifikacija jau gauta?
— Miksovirusas, — atsakė slaugė, pildydama švirkštą. — Tipas — A.
— Sekvenciją turime?
— Kol kas dar ne. — Ji įtaikė švirkšto galiuką į vamzdelį ir nuspaudė stūmoklį. Iš kažkur atsklido telefono čirškimas.
Gydytoja lipniomis juostelėmis vėl susagstė Badrio naktinius marškinius, paguldė jį atgal į lovą ir nerūpestingai užmetė jam ant kojų antklodę.
— Padaryk spalvinę analizę, — tarstelėjo ji ir išėjo. Telefonas vis dar skambėjo.
Danvorčiui labai niežėjo nagai vėl padoriau apkloti Badrį, bet studentė slaugytoja kabino ant stovo dar vieną lašelinės tirpalo talpą. Jis palaukė, kol ji baigs krapštytis ir pasišalins, tada palygino Badrio paklodę, antklode kruopščiai užklojo pečius ir apkamšė.
— Geriau? — paklausė, tačiau Badris jau nebedrebėjo, buvo spėjęs užsnūsti. Danvortis dirstelėjo į displėjus. Temperatūra nukrito iki 39,2, o kituose ekranuose dar neseniai karštligiškai trūkčiojusios linijos dabar tįso stabiliai ir tvirtai.
— Pone Danvorti! — iš kažkokio taško sienoje pasigirdo slaugės balsas, — jums skambina. Tai ponas Finčas.
Danvortis atidarė duris. Studentė slaugytoja, jau nusimetusi apsauginį apdarą, mostelėjo nusivilkti ir jam. Danvortis padarė kaip lieptas; visus apsauginius drabužius sumetė į specialią talpą, kurią jam nurodė slaugė.
— Prašau, duokite man ir akinius, — ištarė ji.
Jis padavėjai akinius, ji mikliai apipurškėjuos dezinfekuojančiu skiediniu. Danvortis paėmė telefoną ir prisimerkęs įsispitrijo į ekraną.
— Pone Danvorti, visur jūsų ieškojau, — prapliupo Finčas. — Atsitiko pats baisiausias dalykas.
— Koks gi? — paklausė Danvortis ir pažvelgė į laikrodį. Dešimt valandų. Jei viruso inkubacinis periodas — dvylika valandų, dar lyg ir per anksti kam nors iškristi. — Ar kas nors susirgo?
— Ne, pone. Dar blogiau. Tai ponia Gadson. Ji Oksforde. Kažkaip sugebėjo prasibrauti per karantino perimetrą.
— Žinau. Atvažiavo paskutiniuoju traukiniu. Privertė juos palaikyti vagono duris atviras.
— Tai štai, ji skambino iš ligoninės. Primygtinai reikalauja apgyvendinti ją Baliole, be to, kaltina mane deramai nesirūpinus jos Viljamu, kadangi ne kas kitas, o aš spausdinau kurso vadovo nurodymus, o kurso vadovas, atrodo, liepė jam likti per atostogas čia ir skaityti Petrarką.
— Pasakyk jai, kad neturime vietos. Paaiškink, kad bendrabučiai šiuo metu sterilizuojami.
— Aš taip ir pasakiau, pone, bet ji pareiškė, kad tokiu atveju apsistos Viljamo kambaryje. O užkarti jos tiesiog jam ant sprando nenorėčiau, pone.