— Jokiu būdu, — atsakė Danvortis. — Yra dalykų, kurių žmogus neturėtų kęsti netgi per epidemiją. Ar perspėjai Viljamą, kad prisistatė jo mamytė?
— Ne, pone. Bandžiau, bet fakultete jo nėra. Tomas Geilis man sakė, kad ponas Gadsonas išėjo į Šresberį aplankyti kažkokios jaunos damos. Skambinau ir jai, bet ten niekas nekelia ragelio.
— Be jokios abejonės, jie, kur nors jaukiai įsitaisę, drauge skaito Petrarką, — sumurmėjo Danvortis, tuo pačiu mąstydamas, kas ištiks nieko nenutuokiančią porelę, jei juos, pakeliui į Baliolą, užklups ponia Gadson.
— Niekaip nesuprantu, kodėl jam dabar reikia tuo užsiimti, pone, — pasakė Finčas, jo balse buvo aiškiai justi rūpestis. — Ir dar nesuprantu, kodėl kurso vadovas išvis jam skyrė skaityti Petrarką. Jis skaito, ruošdamasis pirmajam egzaminui humanitarinių mokslų bakalauro laipsniui įgyti.
— Ką gi, kai ponia Gadson prisistatys pas tave, įbruk ją kur nors į Voreną. — Tai išgirdusi, slaugė, kuri kruopščiai valė Danvorčio akinius, staigiai pakėlė galvą. — Šiaip ar taip, tai — tik skersai kiemą nuo mūsų. Pasirūpink surasti jai tokį kambarį, pro kurio langą nieko doro nesimatytų. Ir patikrink, ar turime pakankamai tepalo nuo bėrimo.
— Gerai, pone, — atsakė Finčas. — Kalbėjau su Naujosios Kolegijos iždininke. Ji pasakė, kad ponas Besingeimas, prieš išvykdamas, pareiškęs norįs „nuo visko atitrūkti”, bet pridūrė, kad, jos manymu, bent jau kas nors turėtų žinoti, kur jis išvyko — kai tik karštinė telefono linijose kiek aprims, ji pamėgins paskambinti jo žmonai.
— Ar teiravaisi apie jų laborantus?
— Taip, pone, — atsakė Finčas. — Visi išvykę namo kalėdinių atostogų.
— Kuris iš mūsų laborantų gyvena arčiausiai Oksfordo?
Finčas valandėlę mąstė.
— Tikriausiai Endriusas. Jis gyvena Redinge. Ar norite, kad pasakyčiau jo telefono numerį?
— Taip. Ir surašyk visų kitų numerius, taip pat ir adresus.
Finčas pasakė Endriuso telefono numerį.
— Ėmiausi šiokių tokių veiksmų spręsti tualetinio popieriaus problemą. Visur iškabinau štai tokius skelbimėlius: „Švaistymas priveda prie stygiaus”.
— Nuostabu, — pasakė Danvortis ir padėjo ragelį. Pabandė skambinti Endriusui, bet numeris buvo užimtas.
Studentė slaugytoja grąžino jam akinius ir padavė naują SAA paketą. Danvortis šįsyk rengėsi apdairiau: pirmiau užsimaukšlino kaukę, tik paskui — kepuraitę, pirštines pasiliko pabaigai. Ir vis vien užtruko nedovanotinai ilgai. Beliko viltis, kad, jei Badris paspaus iškvietimo mygtuką prašydamas pagalbos, slaugė suskubs susipakuoti į specialią aprangą kur kas sparčiau.
Danvortis vėl įslinko į palatą. Badris tebemiegojo neramiu miegu. Danvortis dirstelėjo į displėjų. Temperatūra laikėsi 39,4.
Danvorčiui įsiskaudėjo galvą. Jis nusiėmė akinius ir pasitrynė tarpuakį. Tada atsisėdo ant žygio kėdutės ir ėmėsi peržiūrinėti sudarytąjį kontaktų sąrašą. Šio nė sąrašu dorai negalėjai pavadinti — pernelyg jau daug jame liko baltų dėmių. Neaišku, kokiame bare Badris lankėsi po šokių. Taip pat — kur jis buvo pirmadienio vakarą. Ir kur praleido pirmadienio popietę. Iš Londono jis grįžo metro vidudienį, o Danvortis paskambino jam ir paprašė aptarnauti tinklą tik pusę trijų. Ką jis veikė tas pustrečios valandos?
O kur jis patraukė antradienio popietę po to, kai apsilankė Baliole ir paliko raštelį pranešdamas, kad patikrino visas tinklo sistemas? Grįžo į laboratoriją? Sėdėjo kokioje nors kitoje užeigoje? Kažin, pagalvojo Danvortis, galbūt per tą laiką, kol Badris buvo Baliole, kas nors su juo kalbėjosi ten? Kai Finčas dar kartą paskambins, norėdamas pranešti, kaip klostosi reikalai su amerikiečiais varpininkais ir tualetiniu popieriumi, reikės būtinai pasakyti jam, kad apklaustų visus fakultete, ar nebuvo susidūrę su Badriu.
Durys atsivėrė, į palatą įėjo studentė slaugytoja, apsimuturiavusi apsaugine apranga. Danvortis, nė nepagalvojęs, ką daro, dirstelėjo į displėjus, bet taip ir neįžvelgė jokių ženklesnių pokyčių. Badris vis dar miegojo. Slaugė įvedė į displėjus keletą kažkokių skaičių, patikrino lašelinę, patimpčiojo antklodę. Paskui atitraukė užuolaidą ir liko stovėti ten, sukiodama rankose užuolaidos virvutę.
— Netyčia nugirdau, ką jūs kalbėjote telefonu, — pagaliau prašneko ji. — Jūs paminėjote ponią Gadson. Suprantu, labai nemandagiai elgiuosi, bet vis tik drįsiu paklausti: ar tik ne apie Viljamo Gadsono mamą kalbėjote?
— Taip, — nustebęs atsakė Danvortis. — Viljamas studijuoja Baliole, pirmame kurse. Bene jūs jį pažįstate?
— Jis — mano draugas, — atsakė slaugė ir taip skaisčiai nuraudo, kad buvo matyti net per impregnuotą kaukę.
— Ak, štai kaip, — ištarė Danvortis, staiga jam pasidarė nebeaišku, kada Viljamas randa laiko paskaityti Petrarką. — Viljamo mama čia, ligoninėje, — pridūrė jis jausdamas, kad lyg ir turėtų ją dėl kažko perspėti, bet nelabai susivokdamas, dėl ko. — Atrodo, ji atvažiavo aplankyti jo Kalėdų proga.
— Ji čia? — šūktelėjo slaugė; jos veidą nutvieskė netgi dar skaistesnis raudonis. — O aš maniau, kad mūsuose paskelbtas karantinas!
— Ji sugebėjo atvažiuoti paskutiniuoju Londono traukiniu, — liūdnai paaiškino Danvortis.
— Ar Viljamas žino?
— Mano sekretorius bando surasti jį ir pranešti, — atsakė Danvortis, apdairiai nepaminėdamas tos detalės apie jauną damą iš Šresberio.
— Jis šiuo metu — Bodlio bibliotekoje, — pareiškė slaugė. — Skaito Petrarką. — Ji nusivyniojo nuo riešo užuolaidos virvutę ir išskubėjo — be jokios abejonės, skambinti į Bodlio biblioteką.
Badris krustelėjo ir kažką sumurmėjo — Danvortis nesuprato, ką. Badris atrodė išraudęs, kvėpavo lyg ir sunkiau, dusdamas.
— Badri! — pašaukė Danvortis.
Badris atsimerkė.
— Kur aš? — paklausė.
Danvortis pažvelgė į monitorius. Temperatūra buvo kritusi per pusę padalos; Badris atrodė gerokai aiškesnio proto nei anksčiau.
— Tu — Universiteto ligoninėje, — paaiškino Danvortis. — Susmukai Brasenozės laboratorijoje, reguliuodamas tinklą. Ar prisimeni tai?
— Prisimenu, jaučiausi labai keistai, — atsakė Badris. — Buvo taip šalta. Ėjau į užeigą pasakyti jums, kad užfiksavau tašką… — Staiga jo veide pasirodė keista, baiminga išraiška.
— Sakei man, jog kažkas negerai, — priminė Danvortis. — Ką turėjai omeny? Ar pernelyg didelė laiko paklaida?
— Kažkas negerai, — pakartojo Badris. Remdamasis alkūne jis bandė pasikelti. — O kas negerai su manim?
— Sergi, — atsakė Danvortis. — Prikibo gripas.
— Sergu? Niekad gyvenime nesu sirgęs. — Badris iš paskutiniųjų stengėsi atsisėsti. — Jie visi išmirė, tiesa?
— Išmirė? Kas?
— Tai išgalabijo juos visus.
— Ar tu buvai sutikęs dar ką nors, Badri? Tai labai svarbu. Ar sutikai dar ką nors, pasigavusį virusą?
— Virusą? — Badrio balse skambėjo labai jau aiškus palengvėjimas. — Mane pakirto virusas?
— Taip. Kažkokia gripo viruso atmaina. Gyvybei tai nepavojinga. Pakeliui į čia tau leido antivirusinius preparatus bei analogus. Diena kita — ir vėl būsi ant kojų. Gal tu žinai, nuo ko užsikrėtei? Ar ką nors iš tavo pažįstamų paguldė virusas?
— Ne. — Badris susmuko atgal ant pagalvės. — Maniau… Ak!
— Jis persigandęs dirstelėjo į Danvortį. — Kažkas negerai, — ištarė apimtas visiškos nevilties.