— Kas yra? — Danvortis ištiesė ranką prie skambučio mygtuko. — Kas negerai?
Badrio akys išsiplėtė iš baimės.
— Skauda!
Danvortis nuspaudė mygtuką. Tuojau pat atskubėjo slaugė ir ligoninės gydytojas; jie vėl ėmėsi kankinimo procedūrų, baksnodami ligonį lediniu stetoskopu.
— Jis skundėsi, kad jam šalta, — pasakė Danvortis. — Ir dar — kad jam kažką skauda.
— Kur jums skauda? — paklausė gydytojas, žvelgdamas į displėjų
— Čia, — ištarė Badris ir prispaudė delną prie dešiniosios krūtinės pusės. Jis vėl pradėjo drebėti.
— Dešiniosios pusės apatinės dalies pleuritas, — ištarė gydytojas.
— Skauda, kai kvėpuoju, — išspaudė Badris, kaukšėdamas dantimis. — Kažkas negerai.
Kažkas negerai. Vadinasi, Badris kalbėjo ne apie taško fiksavimą. Norėjo pasakyti, jog kažkas negerai su juo pačiu. Kažin, kiek jam metų? Jis turėtų būti daugmaž Kivrinos amžiaus. O rinoviruso priešvirusiniais preparatais pradėta masiškai skiepyti beveik prieš dvidešimt metų. Vadinasi, visai tikėtina, kad, tvirtindamas niekad gyvenime nesirgęs, jis turėjo omeny, jog niekada nebuvo net persišaldęs.
— Deguonies? — ištarė slaugė.
— Kol kas dar ne, — atsakė specialistas jau eidamas lauk. — Pradėk nuo dviejų šimtų vienetų chloramfenikolio.
Slaugė pritvirtino prie lašelinės dar vieną rezervuarą, kokią minutę stebėjo, ar Badriui ims kristi temperatūra, paskui išėjo.
Danvortis užsižiūrėjo pro langą į lietaus merkiamą naktį. „Prisimenu, jaučiausi keistai”, — sakė Badris. Ne pasijuto susirgęs, o pasijuto keistai. Tasai, kuris niekad gyvenime nesirgo net sloga, negalėjo nė suvokti, ką reiškia aukštos temperatūros sukeltas silpnumas ar krečiantis šaltis. Jam į galvą šovė viena vienintelė logiška mintis: kažkas negerai, reikia mesti tinklą ir skubiai bėgti į užeigą kam nors pasakyti. Pasakyti Danvorčiui. Kažkas negerai.
Danvortis nusiėmė akinius ir pasitrynė akis. Jas graužė nuo dezinfekcinių preparatų. Danvortis jautėsi visiškai išsekęs. Pats tvirtino neįstengsiąs atsipalaiduoti, kol nesužinosiąs, kad Kivrina sėkmingai nuvyko į vietą. Badris miegojo. Alsavo jau lengviau — suveikė beasmenė gydytojų magija. Kivrina, reikia manyti, šiuo metu irgi miega — blusomis knibždančioje lovoje, už septynių šimtų metų nuo čia. O gal kaip tik nemiega, gal demonstruoja vietiniams žmonėms savo stalo manieras bei purvinas panages, o gal klūpo ant prišnerkštų akmeninių grindų ir į suglaustus delnus pasakoja visus savo nuotykius.
Tikriausiai jis buvo užsnūdęs. Sapnavo girdėjęs čirškiant telefoną. Skambino Finčas. Sakė, esą amerikiečiai ketina paduoti juos į teismą už nepakankamą aprūpinimą tualetiniu popieriumi, o vikaras stojęs prieš juos su Šventuoju raštu rankose. „Šitaip bylojama Mato 2.11: „Švaistymas priveda prie stygiaus”, — sakė Finčas, ir kaip tik tuo metu slaugė pravėrė duris ir pasakė, kad Merė laukianti Danvorčio nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriuje — reikią skubiai pasišnekėti.
Danvortis dirstelėjo į laikrodį. Dvidešimt po keturių. Badris vis dar tebemiegojo, atrodė, beveik visiškai ramiai. Slaugė pasitiko j į prie palatos slenksčio su dezinfekcinio skiedinio buteliu ir paliepė važiuoti liftu.
Nuo akinių trenkiantis dezifekcinio skiedinio kvapas padėjo Danvorčiui prasiblaivyti. Kol pasiekė pirmąjį aukštą, buvo jau mažne visai prabudęs. Ten jo laukė Merė — su kauke ir visa kuo.
— Jau turime dar vieną, — pasakė ji, paduodama eilinį SAA paketą. — Moteris, iš sulaikytųjų. Gali būti, kad ji — iš tos apsipirkinėtojų minios. Norėčiau, kad bent pamėgintum ją atpažinti.
Danvortis apsitaisė apsauginiais drabužiais lygiai taip pat negrabiai, kaip ir pirmąjį kartą; mėgindamas atplėšti limpamas susegimo juosteles, vos nesudraskė viso chalato.
— Didžiojoje gatvėje apsipirkinėtojų buvo šimtai, — pasakė jis, užsitempdamas pirštines. — O aš nenuleidau akių nuo Badrio. Abejoju, ar sugebėčiau atpažinti bent vieną iš tos gatvės minios.
— Žinau, — atsakė Merė.
Ji nusivedė jį koridoriumi ir pro nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus duris. Danvorčiui pasirodė, kad po paskutiniojo jo apsilankymo čia praėjo jau metų metai.
Priekyje būrelis žmonių — visai vienodų, neatpažįstamų, nuo galvos iki kojų apsimuturiavusių apsaugine apranga — rideno vidun neštuvus ant ratukų. Ligoninės gydytojas, irgi boluojantis popierine apranga, kamantinėjo liesą ir iš pažiūros gerokai išsigandusią moteriškutę, vilkinčią permirkusį gumuotą apsiaustą, su priderinta prie jo skrybėle nuo lietaus.
— Jos vardas — Beverlė Bryn, — prislopintu balsu kalbėjo moteriškė. — Adresas: 226 Ploverio kelias, Serbitonas. Supratau, kad kažkas negerai, kai ji ėmė be paliovos kartoti, kad privalome sėsti į Nortamptono traukinį.
Ji laikė rankose skėtį ir didelę rankinę; kai priimamojo gydytojas jos paklausė ligonės NSA numerio, moteris atrėmė skėtį į registratūros stalą, atidarė rankinę ir ėmė joje raustis.
— Ją ką tik atgabeno iš metro stoties — skundėsi galvos skausmu ir šaltkrėčiu, — paaiškino Merė. — Ji stovėjo laukiančiųjų apgyvendinimo eilėje.
Ji mostelėjo ratukinius neštuvus stumiantiems sanitarams sustoti ir atidengė moters kaklą bei krūtinę, kad Danvortis galėtų geriau įsižiūrėti, tačiau jam šito nebeprireikė.
Šlapiu lietpalčiu vilkinti moteris surado kortelę. Padavė ją gydytojui, tada susirinko skėtį, rankinę, pluoštą įvairiaspalvių popierių ir su visu geru glėbyje prisiartino prie neštuvų. Skėtis buvo tikrai didelis. Visas išpieštas blyškiai violetinėmis žibuoklėmis.
— Badris susidūrė su ja gatvėje, skubėdamas grįžti prie tinklo, — pasakė Danvortis.
— Ar tu visiškai tikras? — paklausė Merė.
Jis mostelėjo į moters draugę, kuri buvojau atsisėdusi ir pildė popierius.
— Atpažįstu skėtį.
— Kiek buvo valandų? — pasiteiravo Merė.
— Tiksliai nepasakysiu. Gal pusė dviejų?
— Kokio tipo buvo kontaktas? Ar jis ją palietė?
— Jis tiesiog įsirėžė į ją, — atsakė Danvortis, stengdamasis kuo tiksliau atgaivinti atmintyje sceną. — Jis susidūrė su skėčiu, tada atsiprašė, o ji jį aprėkė. Jis pakėlė skėtį nuo žemės ir atidavė jai.
— Gal jis kosėjo arba čiaudėjo?
— Neprisimenu.
Moterį įvežė į nukentėjusiųjų nuo nelaimingų atsitikimų skyrių. Merė atsistojo.
— Guldykite ją į izoliatorių, — paliepė ir pati žengė iš paskos.
Moters draugė irgi pašoko; vienas popieriaus lapas nupleveno
žemėn, kitus ji negrabiai spaudė prie krūtinės.
— Izoliatorių? — išsigandusi paklausė ji. — Kas jai nutiko?
— Prašau, eime su manimi, — tarstelėjo jai Merė ir kažkur išsivedė duoti kraujo tyrimams ir apšlakstyti jos draugės skėčio dezinfekuojančiu preparatu — jos išėjo greičiau, nei Danvortis suskubo paklausti, ar Merė norinti, kad jis jos palauktų. Jau buvo besižiojąs klausti registratorės, bet apsigalvojo ir pavargęs sudribo į vieną prie sienos išrikiuotu kėdžių. Ant gretimos kėdės voliojosi medicininis lankstinukas. Šio pavadinimas skelbė: „Kodėl taip svarbu naktį gerai išsimiegoti”.
Po to, kai nusnaudė, nepatogiai susirangęs ant žygio kėdutės, Danvorčiui maudė užtirpusį sprandą, vėl ėmė graužti akis. Jis numanė, kad tikriausiai turėtų tuojau pat traukti atgal į Badrio palatą, tačiau abejojo, ar jam pakaks energijos dar kartą apsivilkti visą SAA komplektą. Be to, žinojo tikrai nepakaksiąs drąsos žadinti Badrį ir kamantinėti, kas dar netrukus bus įridentas į nukentėjusiųjų nuo nelaimingų atsitikimų skyrių su 39,5 temperatūra.